Besilankydami istorinėje Kauno prezidentūroje korporantai aptiko apčiuopiamą Prezidento Antano Smetonos ir korporacijos "Neo-Lithuania" bičiulystės įrodymą - antaninių taurę. Ją prezidentui vardadienio proga studentai įteikė 1928 m. birželio 13 d.

Progą žymi gana pompastiškas įrašas vienoje sidabrinės kojelės pusėje:

"Didžiajam lietuvių Tautos Viršininkui,
... ideologijos tėvui ir garbės nariui
Antanui Smetonai
vardo dieną 13.VI. 1928
Korporacija "Neo-Lithuania"
Kaunas

Kitoje kojelės pusėje pritvirtintas iš sidabro nulietas korporacijos herbas bei įrėžtas šūkis "VIVAT, CRESCAT, FLOREAT!"

Kaip pasakojama eksponato etiketėje, 2004 m. šią spalvoto ir raižyto stiklo taurę Panevėžio vyskupijos Upytės Šv. Karolio Baromėjaus bažnyčios klebonas mons. Juozapas Antanavičius dovanojo Prezidentui Valdui Adamkui. Šis savu ruožtu kolegai Antanui priklausiusį indą perdovonojo 2005 m. įkurtam istorinės prezidentūros muziejui.

Skaityti toliau »

Kaunas, kaip ir kiekvienas kitas Lietuvos ar Pasaulio miestas, kenčia nuo gatvės menininkais save vadinančių rašinėtojų ant sienų. Ne vienas įspūdingas tarpukario modernizmo pastatas yra aprašinėtas nesuprantamais žodžiais ar ženklais. Būtent šie beverčių ženklų terliotojai ant sienų yra kalti dėl to, jog tikrasis gatvės menas lieka nepastebėtas.

Skaityti toliau »

Romui Kalantai. Su hipiška širdim, skambant „Garbanotam bosistui“

Laisvės alėja… Miesto sodas... ir daug drąsiai „džinsuotų“ žmonių. Kažkada niekas nebūtų patikėję, nebent savo tyliose svajonėse.

Tarp visų džinsuotų buvome ir mes, grupelė korporantų (su „džinsais“ mintyse, na, bent aš tai tikrai). Negaliu kalbėti už visus, tad...
Aš ten buvau ne todėl, kad „reikėjo būti, nes tai yra gražu, pagarba ir visa kita“, aš ten buvau todėl, kad norėjau. Todėl, kad esu laisvos Lietuvos vaikas“ ir galiu BŪTI, kur noriu.

I.Degutienė sakė, kad Romo Kalantos auka, tai „ženklas, kad sovietų imperija sugebėjo Lietuvą okupuoti, bet nepajėgė paversti mankurtais“. Taip. Romas buvo žmogus su istorine atmintimi, aš taip pat esu viena iš jų. Stoviu miesto sode, tik keturiasdešimčia metų vėliau.

Romai, nežinau, ką tu tada galvojai ar jautei... Vieni Tave laiko patriotu, kovojusiu prieš sovietinę santvarką ir ideologiją, kiti iš patrioto padarė hipiu... Savo užrašų knygelėje rašei, kad dėl tavo mirties kalta tik santvarka. Tad gal buvai patriotas su hipiška širdim?

[...] Scenoje pasigirdo orkestras. Jo muzika buvo kažkas panašaus į didelį chaosą. Nežinau, gal tai buvo muzikinė to meto "siaubų" interpretacija, jei taip, tuomet sumanymas pavyko, bent psichologine prasme, jei ne, tai kažkas blogai interpretuoja (greičiausiai aš).

Romai, Tu neįsivaizduoji kokia šauni grupė grojo, kiek tolėliau nuo pagrindinės scenos, kur orkestras „plėšė“ ne tik stygas, bet ir mano nervus.. „Garbanotas bosistas“... Jų muzika išneša į kitą pasaulį arba, šiuo atveju, leido man įsivaizduoti, kaip klausausi pasislėpusi Liuksemburgo radijo. Iš karto pajutau hipiškus tvinksnius savo širdyje, tik gaila, negaliu pajusti, ką reiškia nebūti laisvu, be savo minčių ir individualybės... greičiausiai tai nėra taip paprasta, kaip kartais atrodo paskaičius istorijos vadovėlį, prikištą sausų faktų..

Laisvės alėja ir daug „džinsuotų“ žmonių...norėtusi kiekvieno iš jų paklausti, kodėl jie čia. Kiek skirtingų atsakymų būtų, kažin kiek iš jų būtų tikri ir nesumeluoti...Panašu, kad artėja „netikrumo“ okupacija...Bet..

Romai, miesto sode taip gražiai čiulba „paukščiai“, kai kas rytą einu į universitetą, Tu juk girdi juos, taip?

p.s. Išgirskit savo hipišką širdį ir paukščius, miesto sode 

http://www.youtube.com/watch?v=j2wRTNgEEh8

Kelionė į Tartu, arba Valpurgijos nakties dienoraštis

9.30. Raudonas autobusiukas. Saulėtas rytas. Kiek nelengva kuprinė (sumuštiniai ir visa kita). Besišypsantys korporantų veidai. Visai nebloga nuotaika. Ir didelė nežinia – kaip ten viskas bus? Tokia kelionės pradžia.

Pajudėjus autobusiukui apėmė tas džiaugsmas, na žinote, kaip ir prieš kiekvieną kelionę, kai tik pajudi iš pradinio taško..nes žinai, kad dar viskas tik prieš akis..

Dievaži, koks neregėtas Kaunas – lyrinis nukrypimas, bestebint pro langą besikeičiančius namus ir gatves.

Visus pašnekesius ir mano lyrinį nukrypimą nutraukė daina: „Mieli draugai, kai aš numirsiu,/ Kaip žmonės kalba jau seniai..“ Gal ir nebloga daina kelionės pradžiai..

malonumas nr.1 - batutas

10.00; 11.00; 12.00; 13.00; ... 15.00; 17.00; 18.00 – daug „besikeičiančių“ vaizdų (miškai, laukai, miškai ir t.t.), tirpstančios kojos, „muzikuojantis“ autobusiukas įgavęs stiklo karoliukų skambesį vėjyje (arba stiklinės taros), kaip kam labiau patinka... kiek pavargę veidai, palengvėjusi kuprinė. Sustojimų „malonumai“ (nykštukų fėjos ir visa kita), žinoma, batutas ir supynės pakelės kavinėje... visad praversiantys sen!Manto pamokymai... o! Pagaliau Tartu.

Tai miestas, kurį reikia atrasti, arba pamilti iš antro žvilgsnio, arba būtinai pamatyti naktį, nes dieną jis palieka niekuo neišsiskiriančio miesto įspūdį. Gatvės, namai, gatvės, namai, parkas, jokių „eifelių“ ar „partenonų“...

Besibučiuojančių studentų fontanas

Antras žvilgsnis: siauros grįstos gatvelės, pasislėpę jaukūs kiemeliai, ar apsilupusi siena, besileidžiančios saulės šešėlyje...Upė ir joje atsispindintis šviesos kelias... O fontanas miesto centre! Besibučiuojantys studentai, lyjant lietui..,Mintyse iš karto skamba „Love street“ (The Doors daina). 

Sutemus oras prisipildo jaukaus geltonumo, nuo apvalių žibintų ir viskas atrodo kitaip...

Centrinė miesto aikštė sutemus

Atrodo, kad miestas nusimetė savo dienos kaukę ir atverė savo širdį – bažnyčios bokštai, rėžiantys tamsų dangų, tos pačios grįstos gatvelės, tik įgavusios paslaptingumo...

Visur vaikščiojau su kepurėle, kad žinotumėte, kaip aš didžiavausi, kad ją turiu. Be jos būčiau jautųsis kaip koks „ateivis“, o su ja buvau sava...Nes pilnas miestas „kepurėtų“ žmonių...Nei vieno iš jų nepažįsti, bet jauti, kad kažkas tave su jais sieja.

Visur šmėkščiojo žali, mėlyni, balti, juodi, violetiniai viršugalviai... ir taip netikėta, kai nepažįstami korporantai (vaikinai) praeidami pro šalį pakelia kepurėlę...pasijauti lyg filme iš anų laikų...

Visa naktis ant kojų...keliaujant per korporacijas. Daug smagių šokių ir besišypsančių veidų... Korp!Fraternitas Liviensis sutiktas korporantas (vienas iš tų nedaugelio su kuriais pavyko pašnekėti) šiek tiek papasakojo apie savo korporacijos įstoriją, bet visa pokalbio esmė buvo ta, kad šiais laikais net menas yra biznis...tai buvo taip keista, kai aš – menų pasaulio žmogus ir jis – ekonomistas, priėjom bendrą išvadą, į viską pažvelgę per savo pasaulių prizmę...

Dar vienas įsimintinas momentas buvo, kai lipant prabangiais Korp!Sakala terasos laiptais, kažkoks korporantas, atpažinęs žalias Neo – Lithuanų kepurėles, su nežymiu akcentu pasakė: „Laba diena“.

5.00 – prasidėjo žvilgčiojimas į laikrodį, kas penkias minutes...laikas tarsi būtų sustojęs...

......

6.00 – atvyko turbūt visų mūsų to laiko svajonė – autobusiukas. Paskutinis vaizdas, kurį pamenu, tai už lango pro šalį einantis labai pavargęs korporantas su bokalu rankoje...o tada nuovargis pareikalavo savo..

7.00; 10.00; 11;00 –  autobusiuko ratai geležiniai, nes jis taip dundėjo...mieguose atrodė, kad sėdėčiau vežime ir dardėčiau duobėtu žvyrkeliu...nepaisant to visi buvo „nukauti“...

12..13...

14.00. Kaunas. Raudonas autobusiukas. Saulėta popietė. Lengva kuprinė. Vis dar besišypsantys korporantų veidai (na, gal tik kiek nežymus nuovargio šešėlis pritemdęs akis). Puiki nuotaika. Ir žinojimas, kad Valpurgijos naktis buvo įspūdinga ir nepamirštama, verta pavargusių kojų, apdulkėjusių batų, patinusių paakių ir 16 valandų dundėjimo autobusiuku. Tokia kelionės pabaiga.

p.s. tai tik labai maža dalis iš to, kiek ši kelionė paliko įspūdžių...iš tikro neįmanoma sutalpinti visko į žodžius...