Jis iš tiesų buvo sutiktas neįprastai. Šiltą balandžio 30-tosios rytą prie rūmų jau rinkosi neseniai prie korporacijos kolektyvo prisijungusios juniorės, o  kiek vėliau ir vyresni jos nariai. Mūsų laukė ne tik proga pamatyti Estijos korporacijas, bet ir galimybė susipažinti su filisteriais. Kai visi susirinko, apie 7 valandą pajudėjome į tolimą kelią - į studentišką Tartu, į paslaptingą Valpurgijos naktį. 

         Ir nors iš pradžių visi mažuose rateliuose atsargiai bendravome su geriausiai pažįstamais kolegomis, vėliau pirmasis senjorų ir filisterių prosit davė pradžią atviresniam bendravimui ir migravimui iš vienos autobuso vietos į kitą. O tada ir dainos pasipylė:  pagriebę dainorėlius garsiai užtraukėme „Krambambulį“. Sudainuoti pavyko taip puikiai, kad žodžiai „kram krim krambambulis“ dar kurį laiką skambėjo galvoje.  Po „Krambambulio“ autobuso galas toliau tęsė muzikinę programą ir traukė sutartines.  Taip kurį laiką korporantai linksmino vieni kitus ir nedavė nei menkiausios progos nuobodžiauti vairuotojui, korporantų blaškytam dainomis, sveikinimais "prosit!" ir susidaužiančių butelių skambesiu. Ir nors tolstant nuo Kauno darėsi vis vėsiau ir matėsi vis daugiau debesų, gera kompanija rodė, kad nebus baisios jokios oro permainos.

       Ir, žinoma, kokia gi kelionė be sustojimų -  pirmasis suplanuotas prieš pat kertant Latvijos sieną. Pagrindinė jo priežastis – gamtiniai poreikiai. Bet po bokalų alaus tai visai suprantama. Kadangi sustojome žavingoje vietoje/sodyboje, atlikus gamtinius reikalus buvo galima pasimėgauti gražia aplinka ir pasigrožėti šeimininkų auginamais stručiais, kurie ne vieną juniorę privertė cyptelėti iš džiaugsmo ir pasistiebti iš smalsumo.  Gaila, kad nepavyko prisišaukti meškos, kurią, kaip juokavo korporantai, būtų buvę gerai pasiimti su savimi. Tačiau nėra to, ko nebūtų galima išspręsti - „meškučių“ radome ir savo būryje. Netrukus toliau tesėme kelionę, kuria, po didelių prašymų, vis tik pavykdavo pertraukti vis dažnėjančiais sustojimais.  

       Nors  dainos aptilo, šurmulys iš autobuso nesitraukė ir kompanija vis dar entuziastingai šnekučiavosi, bendravo ir pasakojo linksmus nutikimus, ne vieną pivertusius ir juoko ašarą nubraukti. Po truputį mezgėsi artimesnis ryšys tarp dar naujai iškeptų juniorų ir jau ne vienerius metus korporacijoje praleidusių senjorų ir filisterių, kurie rodė tiesiog puikų bendravimo pavyzdį. Kadangi autobuse buvo net 39 žmogučiai, paplepėti tikrai buvo su kuo.

        Latvija ir jos apdainuotieji "puikieji" keliai tikrai nebuvo pamiršti: apie save priminė šviesoforas ir perėja autostradoje  bei duobių vengiančios ir pakraščiu važiuojančios mašinos. Tokiomis akimirkomis supranti, kad per daug skundžiamės savo kraštu. Bet kelionė tęsėsi ir palikę už nugaros prastus kelius įvažiavome į Estiją. Užuodę, kad kelionės tikslas jau netoli, dar kartą stabtelėjome ir pokštaudami savo būryje galutinai suvokėme, kad tapome "užsieniečiais". Grįžę į autobusą jau skaičiavome likusius kilometrus iki Tartu ir nekantravome išvysti korporacijos "Vironia" rūmus.

Skaityti toliau »

T.L.S. korp!Neo-Lithuania išvyka į Estiją

     Šių metų vasario 23-25 dienomis spalvūnai sen!Mantas ir sen!Algis kartu su jun!Jonu ir jun!Rolandu dalyvavo Estijos nepriklausomybės dienoje Tartu mieste.

       Svečiavomės pas korp!Vironia bei korp!Sakala narius jų rūmuose. Mūsų kelionės tikslas buvo ne tik aplankyti mums draugiškas Estijos korporacijas ir tinkamai paminėti jų nepriklausomybės dieną, bet ir aptarti keletą svarbesnių klausimų su korp!Vironia. 

       Šeštadienio rytą kompanija išvyko iš Kauno, važiavo „kelio“ pavadinimą turinčiais Latvijos keliais ir vakare sudalyvavome korp!Sakala organizuotoje nepriklausomybės dienos šventėje. Jos pradžioje buvo įteiktos korp!Neo-Lithuania dovanos, puikiai papildytos išraiškinga sen!Manto kalba. Ceremonijoje susitikome korp!RePublica korporantus, su kuriais ne tik diskutavome, bet ir  su „Prozit“ kėlėme bokalus. Šventės organizatoriai tikrai verti pagyrimo: vakarui pasiruošta gražiai,  atvyko nemažai svečių iš kitų korporacijų, grojo smagi muzika ir galėjome gėrėtis  pastatytu spektaklis. Šventės pabaigą vainikavo daina, traukta aukštai rūmų bokšte, bei didelis tortas, kurio, deja, neparagavome.

      Antroji diena prasidėjo nepriklau-

somybės dienos minėjimu. Vėliavų rikiuotėje stovėjome kartu su korp!Vironia, iškilmingų kalbų ir patriotinių dainų, Estijos himno. Pasibaigus minėjimui, korp!Vironia rūmuose buvo paruošti pietūs su sena tradicija – po himno sugiedojimo išgerti 50g degtinės. Dovanų įteikėme 6 alaus butelių laikiklį su išgraviruotu korporacijos pavadinimu ir knyga. Vietoje deserto nuvykome į Gineso rekordų knygą įrašytą patį aukščiausią barą pasaulyje, kur pakėlėme keletą „Prozit“ ir tęsėme diskusijas aktualiomis temomis. Vėlų vakarą dar pasimėgavome vyriška pirtele, kuri, drįsiu teigti, dar labiau sustiprino sėkmingo bendradarbiavimo ir ryšių su korp!Vironia pamatus. Galiausiai trečiąją kelionės dieną pasigrožėjome rytiniu Tartu, pasivaikščiojome po senamiestį, įsigijome keletą suvenyrų ir susipakavę daiktus išrūkom atgalios į namus.

       Kelionė buvo labai vykusi, ledai pralaužti, o ir  tolimesnės viešnagės jau suplanuotos. Esame dėkingi korp!Vironia už smagų sutikimą, puikiai praleistą laiką, patogią nakvynę ir puikią, puikią sauną!

jun! Rolandas

Šventinės nuotaikos paieškos, arba kuo lietuviai gali didžiuotis prieš latvius ir estus?

Lietuvos prekybos centrams pradėjus puoštis šventiniais blizgučiais ir visu garsu leidžiant iki skausmo žinomas kalėdines dainas, dažnai išgirsti žmones sakant, kad jie nejaučia kalėdinės dvasios. Taigi šiemet buvo vykdomas toks eksperimentas – surask Kalėdų dvasią. O viskas prasidėjo nuo to, kad akis užkliuvo už informacijos apie Kalėdų eglutės jubiliejų – estai skelbia, kad šiemet sukanka 500 metų, kai pirmą kartą buvo papuošta Kalėdų eglė. Taigi netrukus atsirado planas per savaitgalį aplankyti dvi sostines – Rygą ir Taliną – garsėjančias savo kalėdinėmis mugėmis. Gruodžio 12-13 dienomis į kelionę leidosi sen! Rima su Giedriumi  ir sen! Mantas su Aušra.

Pirmas kelionės taškas – jaukioji Ryga

Tik nuvykę į Latviją išgirdome, kad Kalėdų eglė pirmą kartą buvo pastatyta ne Estijoje, o Latvijoje. Pasirodo, šios šalys kaimynės tarp savęs dėl šio fakto nesutaria. Korporacijos Fraternitas Livonica pirmininkas Kristaps pabrėžė, kad reikia atkreipti dėmesį, kiek Rygoje yra papuoštų eglučių, nes latviai labai didžiuojasi, kad pirmoji eglutė buvo papuošta pas juos.
Beje, prieš kelias dienas, įveikusi Estiją ir Vokietiją, Latvija iš tiesų buvo pripažinta pirmąja šalimi, kurioje prieš pusę tūkstančio metų per Kalėdas buvo papuošta eglė.

Rygos senamiestis gausiai papuoštas girliandomis, šviesomis, įvairiomis skulptūromis.
Gatvėse stovi įvairių dydžių ir formų eglės. Greitai radome Rygos Katedros aikštėje veikiančią kalėdinę mugę. Šiemet kalėdinė mugė Latvijos sostinėje prasidėjo gruodžio 2 dieną ir truks iki sausio 10 dienos.

Mugėje galima susipažinti su latviška produkcija, įsigyti vilnonių pirštinių ar kojinių, aksesuarų, rankų darbo suvenyrų. Sušalusius sušildys karštas vynas, o išalkę gali pasivaišinti raugintais kopūstais su dešrelėmis. Lietuvių verslininkai mugėje taip pat dirba, juos radome pardavinėjančius šiltas pirštines ir kepures.

Kai nebešildė net karštas vynas, Kristaps pasiūlė kur nors prisėsti ir išgerti alaus. Prie mūsų prisijungė ir visiems neolituanams puikiai pažįstamas Janis bei korporacijos Patria narys Edmunds.
Deja, Rygoje negalėjome ilgiau užtrukti, kadangi mūsų jau laukė Tartu, o dar laukė ilga kelionė ne pačiais geriausiais Latvijos keliais.

 

Naktis Tartu

Antrame pagal dydį, sename universitetiniame Tartu mieste buvome apie 23 val. Įsikūrę hostelyje, pasiėmėme lauktuves (apie dvi dėžes lietuviško alaus) ir keliavome pas Sakalą, o ten susitikę su Sakalos vyrais patraukėme pas Vironia. Tartu gatvės man, Giedriui ir Mantui buvo pažįstamos po Valpurgijos nakties :) Per Neo-Lithuania Alutį Sakalos nariams labai patiko Švyturio Baltas alus, o Vironią sužavėjo Švyturio Baltijos alus.

Vironia rūmuose mūsų laukė daugiau Vironios korporantų, vėliau prisijungė ir dar daugiau Sakalos narių. Nors Vironia garsėja savo griežtumu ir net per Valpurgijos naktį, kai korporacijų namų durys atidaromos, pas Vironia nėra lengva patekti ne korporantams. Bet tą naktį Giedrius ir Aušra turėjo ekskursiją Vironios rūmuose, tuo metu aš ir Mantas su estais kalbėjome apie korporantiškus reikalus (kurie žinomi tik Valdybos nariams :) ) ir šiaip įdomius dalykus, pavyzdžiui, kaip Estijoje buvo išspręsta korupcijos problema. Kalbėjome ilgai, kai kurie korporantai per tą laiką spėjo net labiau pavargti nei kiti :)

Paryčiui išsiskirstėme, nes po kelių valandų laukė kelionė į Taliną.

 

Antras kelionės taškas – santūrusis Talinas

Pabudome anksti ir greit susirinkę daiktus išvažiavome į Taliną. Estijoje susidūrėme su problema, kai nei vienoje degalinėje negalėjome rasti dujų. Atrodo, kad estai važinėje tik dyzelinu ir benzinu. Be to, kelyje nuolat būdavo ženklai apie greičio matuoklius. Taigi teko skubėti lėtai :D

Aš Taline esu buvusi labai trumpai, kai su fil! Mindaugu Kroku keliavome į Suomiją.  Bet Talinas nėra miestas, kuriame paprasta pasiklysti :) Vaikščiojome ir grožėjomės miesto panorama, viduramžiškomis gatvelėmis, aš pagaliau pamačiau garsųjį Viru viešbutį, kuriame sovietmečiu apsistodavo tik užsieniečiai, o jo rūsyje veikė sovietinės saugumo struktūros. Bevaikščiodami lengvai radome kalėdinės mugės vietą – iš tolo buvo girdima muzika ir jaučiami kvapai. Mugėje pirmą kartą paragavau karšto grogo, čia kad nesušalčiau nuo tos drėgmės, sklindančios nuo Baltijos jūros :)

Talino mugėje taip pat sutikome lietuvių prekeivius su mėsos gaminiais. Jie pasiguodė, kad šiemet nebuvo įleisti į Rygos mugę, nes ten neleidžiama prekiauti mėsos gaminiais. Aš iš šios mugės parsivežiau šiltą žieminę kepurę. Šiemet mugės darbo laikas nuo lapkričio 24 iki sausio 8 dienos.

Nustebino, kad aplink mugės vietą esančiose kavinėse lauke stovi žmonės, kurie kviečia užeiti. Tai teko matyti tik Pietų šalyse. Tiesa, atrodo, kad Taline gatvės barstomos ne druska, o kažkuo panašiu į žvyrą (kieti juodi akmenukai). Taigi batai nebaltuoja, o laipiojant po kalvas nėra taip slidu. Tiesa, būdami Estijoje žiemą pasisaugokit varveklių - mums kėlė nuostabą ramiai šaligatviais vaikštantys žmonės, virš jų galvų kabant milžiniškiems varvekliams. Mes tuo tarpu buvome atsargesni ir stengėmės prieš eidami šaligatviu pažiūrėti, ar koks ledo gabalas nekaba :)

Galutiniai kelionės taškai – Kaunas ir Vilnius

Apie 19 val. pajudėjome link Lietuvos.  Nors laikas spaudė, bet prieš įvažiuodami į Latvija, dar užsukome į Parnu miestą. Buvo jau tamsu, o visas miestas tiesiog spindėjo, pasakiškai atrodė papuošti tiltai ir medžiai. Parnu garsėja kaip Estijos vasaros sostinė, taigi ten reiktų būtinai užsukti šiltuoju metų laiku.

Apie 1 val nakties išleidome Mantą su Aušra Kaune, o apie 2.30 val. su Giedriumi  jau buvome namuose Vilniuje. Pavargę, bet labai laimingi. Per tas dienas įveikėme 1500km, sutikome pačių įvairiausių žmonių, bet kelionės tikslas pasiektas – aplankytos mugės Rygoje ir Taline. Tiesa, mano nuomone, latvių ir estų eglėms nėra kuo lygintis su Vilniaus ir Kauno eglutėmis :) Nors mes neturime tokių kalėdinių mugių tradicijų kaip kaimynai, bet mūsų eglutės atrodo iš tiesų įspūdingai.

Nevisiškai ankstyvą balandžio 30-osios rytą korporantai ir jų draugai skubėjo rinktis prie korporacijos Neo – Lithuania rūmų. Nuo čia prasidėjo puiki ir įsimintina kelionė į Estijoje Tartu mieste vykusią Valpurgijos naktį. Į šią netrumpą kelionę patraukė: sen! Rima Aukštuolytė, sen! Algirdas Liutkus, sen! Mantas Krivickas, sen! Milena Puchova, sen! Justinas Vildžius, sen! Ieva Pociūtė, fil! Edita Žiulpaitė, jun! Alina Račenko, jun! Asta Bingelytė, jun! Karolis Teišerskis, jun! Tautvydas Žukauskas ir keturi korporantų draugai: Giedrius, Indrė, Andrius ir Deivydas. Linksmai nusiteikęs būrys susikrovė dovanas, “skystą duoną“ ir kitus daiktus, pasikabinę Lietuvos vėliavą pajudėjo link Tartu.

                      Kelionė neprailgo. Pakėlę pirmąjį Prosit, nepamiršome pasveikinti ir sen! Ievos Pociūtės su jos gimimo diena. Žinoma, koks Prosit be dainų. Sužavėjome vairuotoją ne tik skambančiais Prosit, bet ir šauniomis korporantiškomis dainomis, kurias nuo širdies traukė ir kartu keliavę svečiai. Sustojimai taip pat netruko prailgti, vairuotojui darant ilgąją pertrauką sustojome Latvijoje - šaunioje pakelės užeigėlėje radome batutą. 45 minutės, pakibus ore, prabėgo akimirksniu, leido smagiai pasijuokti ir panaikino vieną kitą promilę. Taip su dainomis ir linksma nuotaika nejučiomis pasiekėme Tartu, kur merginos skubėjo keisti apdarus. Įkurdinome vairuotoją viešbutyje ir patraukėme į miestą. Sustojus prie korp! Sakala namų, vaikinai nuskubėjo į vidų, o merginos ir svečiai patraukė pasivaikščioti po Tartu.

                 

                      Tartu – tvarkingas gražus miestelis, įsikūręs prie vaizdingos upės, visur tvarka ir švara. Gatvės grįstos trinkelėmis. Pasitaikė saulėta ir graži diena, todėl buvo malonu vaikštinėti upės pakrante, kol juniorės įamžino miesto grožybes. Žinoma, miestas pilnas šurmuliuojančio jaunimo, daugiausia kepurėtų žmonių. Kepurėles dėvi ir studentiškų organizacijų nariai, tik tos kepurėlės skiriasi - turi tik dvi arba vieną spalvą. Be to, studentiškų organizacijų nariai nenešioja juostelių. Po eisenos vyresnieji korporantai susėdę baruose lepinosi gražiu oru ir alumi.  Jaunesnieji ruošėsi vakarui ir darbavosi savo namuose. Mums einant pro šalį kepurėtieji skubėjo kelti kepurėles, taip pasisveikindami. Ši tradicija sudarė didžiulį įspūdį dėl parodytos pagarbos. Prisijungėme prie sėdinčiųjų baruose, o po 10 minučių supratome, kad oras mums nėra toks jau ir šiltas, todėl įsitaisėme kavinės viduje.          

Skaityti toliau »

Kelionė į Tartu, arba Valpurgijos nakties dienoraštis

9.30. Raudonas autobusiukas. Saulėtas rytas. Kiek nelengva kuprinė (sumuštiniai ir visa kita). Besišypsantys korporantų veidai. Visai nebloga nuotaika. Ir didelė nežinia – kaip ten viskas bus? Tokia kelionės pradžia.

Pajudėjus autobusiukui apėmė tas džiaugsmas, na žinote, kaip ir prieš kiekvieną kelionę, kai tik pajudi iš pradinio taško..nes žinai, kad dar viskas tik prieš akis..

Dievaži, koks neregėtas Kaunas – lyrinis nukrypimas, bestebint pro langą besikeičiančius namus ir gatves.

Visus pašnekesius ir mano lyrinį nukrypimą nutraukė daina: „Mieli draugai, kai aš numirsiu,/ Kaip žmonės kalba jau seniai..“ Gal ir nebloga daina kelionės pradžiai..

malonumas nr.1 - batutas

10.00; 11.00; 12.00; 13.00; ... 15.00; 17.00; 18.00 – daug „besikeičiančių“ vaizdų (miškai, laukai, miškai ir t.t.), tirpstančios kojos, „muzikuojantis“ autobusiukas įgavęs stiklo karoliukų skambesį vėjyje (arba stiklinės taros), kaip kam labiau patinka... kiek pavargę veidai, palengvėjusi kuprinė. Sustojimų „malonumai“ (nykštukų fėjos ir visa kita), žinoma, batutas ir supynės pakelės kavinėje... visad praversiantys sen!Manto pamokymai... o! Pagaliau Tartu.

Tai miestas, kurį reikia atrasti, arba pamilti iš antro žvilgsnio, arba būtinai pamatyti naktį, nes dieną jis palieka niekuo neišsiskiriančio miesto įspūdį. Gatvės, namai, gatvės, namai, parkas, jokių „eifelių“ ar „partenonų“...

Besibučiuojančių studentų fontanas

Antras žvilgsnis: siauros grįstos gatvelės, pasislėpę jaukūs kiemeliai, ar apsilupusi siena, besileidžiančios saulės šešėlyje...Upė ir joje atsispindintis šviesos kelias... O fontanas miesto centre! Besibučiuojantys studentai, lyjant lietui..,Mintyse iš karto skamba „Love street“ (The Doors daina). 

Sutemus oras prisipildo jaukaus geltonumo, nuo apvalių žibintų ir viskas atrodo kitaip...

Centrinė miesto aikštė sutemus

Atrodo, kad miestas nusimetė savo dienos kaukę ir atverė savo širdį – bažnyčios bokštai, rėžiantys tamsų dangų, tos pačios grįstos gatvelės, tik įgavusios paslaptingumo...

Visur vaikščiojau su kepurėle, kad žinotumėte, kaip aš didžiavausi, kad ją turiu. Be jos būčiau jautųsis kaip koks „ateivis“, o su ja buvau sava...Nes pilnas miestas „kepurėtų“ žmonių...Nei vieno iš jų nepažįsti, bet jauti, kad kažkas tave su jais sieja.

Visur šmėkščiojo žali, mėlyni, balti, juodi, violetiniai viršugalviai... ir taip netikėta, kai nepažįstami korporantai (vaikinai) praeidami pro šalį pakelia kepurėlę...pasijauti lyg filme iš anų laikų...

Visa naktis ant kojų...keliaujant per korporacijas. Daug smagių šokių ir besišypsančių veidų... Korp!Fraternitas Liviensis sutiktas korporantas (vienas iš tų nedaugelio su kuriais pavyko pašnekėti) šiek tiek papasakojo apie savo korporacijos įstoriją, bet visa pokalbio esmė buvo ta, kad šiais laikais net menas yra biznis...tai buvo taip keista, kai aš – menų pasaulio žmogus ir jis – ekonomistas, priėjom bendrą išvadą, į viską pažvelgę per savo pasaulių prizmę...

Dar vienas įsimintinas momentas buvo, kai lipant prabangiais Korp!Sakala terasos laiptais, kažkoks korporantas, atpažinęs žalias Neo – Lithuanų kepurėles, su nežymiu akcentu pasakė: „Laba diena“.

5.00 – prasidėjo žvilgčiojimas į laikrodį, kas penkias minutes...laikas tarsi būtų sustojęs...

......

6.00 – atvyko turbūt visų mūsų to laiko svajonė – autobusiukas. Paskutinis vaizdas, kurį pamenu, tai už lango pro šalį einantis labai pavargęs korporantas su bokalu rankoje...o tada nuovargis pareikalavo savo..

7.00; 10.00; 11;00 –  autobusiuko ratai geležiniai, nes jis taip dundėjo...mieguose atrodė, kad sėdėčiau vežime ir dardėčiau duobėtu žvyrkeliu...nepaisant to visi buvo „nukauti“...

12..13...

14.00. Kaunas. Raudonas autobusiukas. Saulėta popietė. Lengva kuprinė. Vis dar besišypsantys korporantų veidai (na, gal tik kiek nežymus nuovargio šešėlis pritemdęs akis). Puiki nuotaika. Ir žinojimas, kad Valpurgijos naktis buvo įspūdinga ir nepamirštama, verta pavargusių kojų, apdulkėjusių batų, patinusių paakių ir 16 valandų dundėjimo autobusiuku. Tokia kelionės pabaiga.

p.s. tai tik labai maža dalis iš to, kiek ši kelionė paliko įspūdžių...iš tikro neįmanoma sutalpinti visko į žodžius...