„Patriotas – idiotas“ kažkada kažkas mestelėjo vaikystėje.
Vaikišku protu buvo sunku suvokti ir kas tas patriotas, ir kas tas idiotas, bet
frazė užsifiksavo. Ir tik vėliau atradau šią filosofo Arvydo Šliogerio frazę „Kuo
didesnis patriotas – tuo didesnis idiotas.“
Taigi įvardydamas savo patriotu statai į „kvailio“ vietą,
nacionalistu – fašisto, o kai imi kalbėti apie tautiškumą ir tautinės valstybės
išsaugojimą, iš visų pusių pradeda šaukti tautinės mažumos, kurios jaučiasi
skriaudžiamos, nors neranda argumentų tam pagrįsti. Bet juk svarbiausia šaukti,
o gal išgirs?
Kas nutiko, kad jaunimo eitynės su iškeltomis Lietuvos
vėliavomis yra įvardijamos kaip ultradešiniųjų radikalų veiksmas? Kodėl
Lietuvos trispalvę galima iškelti tik tam tikromis progomis ir tam tikrose
vietose? Kodėl tam tikri tautiniai šūkiai yra iškraipomi ir interpretuojami
taip, kad žmonės jų ima baidytis, nors kažkada jie jaudino iki širdies gelmių?
Patriotiškumas nėra techninis dalykas, tai jausmas, kurio
negali įdėti į rėmus. Aišku, jeigu jis nėra apsimestinis. Pastarąjį irgi galime
išvysti artėjant rinkimams į Seimą: partijų atstovai su savo vėliavomis,
mėlynomis skarelėmis, raudonais šalikais lenda į priekį stumdami visus į šoną.
Nes jiems reikia kamerų. Dėmesio. Reklamos.
O žmogui, kuris kasdien į švarko atlapą įsisega Gediminaičių
stulpus, reklamos nereikia. Reklamos nereikia ir tam, kuris tyliai daro iš
pirmo žvilgsnio „mažus“ darbus. Šie žmonės nesimuša į krūtinę šaukdami, jog yra
patriotai. Kiekvienas iš mūsų gali rasti savo kelią, kuriuo eidamas praturtins
Lietuvą. Svarbiausia nepamiršti, kad kalba eina apie vieną ir tą patį dalyką –
Lietuvą ir lietuvybę.
Todėl tiek Vasario 16-oji, tiek Kovo 11-oji yra šventės. Švęskime jas kaip savo valstybės
gimtadienius. Švęskime, nes niekada nebus taip gerai, kad būtų visi patenkinti.
Švęskime, bet nepamirškime, kad tiek 1918 metų vasario 16-ąją,
tiek 1990 metų Kovo 11-ąją darbai buvo pradėti, o
mes PRIVALOME juos tęsti.
