Ausiutiškių regykloje

Karščiausią šių metų dieną, Rugpjūčio 8-ają, Korporantai išsiruošė į žygį dešiniuoju Neries krantu. Nors šių metų žygyje dalyvavo palyginus mažas būrys korporantų, tačiau tai puikiai kompensavo puikus žygio vadovas ir gera visų dalyvių nuotaika. 

Skaityti toliau »

Spalio 18 d., laikdrodis akiplėšiškai rodo 04:00... vieni sapnuoja trečią sapną, kiti grįžta po ilgų šėlionių, o keturios T. L. S. korp! Neo-Lithuania, t.y. korp! Filiae Lithuaniae merginos ruošiasi kelionei į Rygą pas sesutes S! K! Daugiavietės merginas. Kelionė neprailgsta, nes ūpą kelia ir visus miegus veja lauk, mašinoje griaudintis, tikras roko koncertas. Tokia pati energija ir gera nuotaika lydėjo ir visos kelionės metu. Trims merginoms apsilankymas Rygoje buvo pirmas, todėl buvo puiki proga korporantėms kartu pažinti šį miestą.

Skaityti toliau »

         Jis iš tiesų buvo sutiktas neįprastai. Šiltą balandžio 30-tosios rytą prie rūmų jau rinkosi neseniai prie korporacijos kolektyvo prisijungusios juniorės, o  kiek vėliau ir vyresni jos nariai. Mūsų laukė ne tik proga pamatyti Estijos korporacijas, bet ir galimybė susipažinti su filisteriais. Kai visi susirinko, apie 7 valandą pajudėjome į tolimą kelią - į studentišką Tartu, į paslaptingą Valpurgijos naktį. 

         Ir nors iš pradžių visi mažuose rateliuose atsargiai bendravome su geriausiai pažįstamais kolegomis, vėliau pirmasis senjorų ir filisterių prosit davė pradžią atviresniam bendravimui ir migravimui iš vienos autobuso vietos į kitą. O tada ir dainos pasipylė:  pagriebę dainorėlius garsiai užtraukėme „Krambambulį“. Sudainuoti pavyko taip puikiai, kad žodžiai „kram krim krambambulis“ dar kurį laiką skambėjo galvoje.  Po „Krambambulio“ autobuso galas toliau tęsė muzikinę programą ir traukė sutartines.  Taip kurį laiką korporantai linksmino vieni kitus ir nedavė nei menkiausios progos nuobodžiauti vairuotojui, korporantų blaškytam dainomis, sveikinimais "prosit!" ir susidaužiančių butelių skambesiu. Ir nors tolstant nuo Kauno darėsi vis vėsiau ir matėsi vis daugiau debesų, gera kompanija rodė, kad nebus baisios jokios oro permainos.

       Ir, žinoma, kokia gi kelionė be sustojimų -  pirmasis suplanuotas prieš pat kertant Latvijos sieną. Pagrindinė jo priežastis – gamtiniai poreikiai. Bet po bokalų alaus tai visai suprantama. Kadangi sustojome žavingoje vietoje/sodyboje, atlikus gamtinius reikalus buvo galima pasimėgauti gražia aplinka ir pasigrožėti šeimininkų auginamais stručiais, kurie ne vieną juniorę privertė cyptelėti iš džiaugsmo ir pasistiebti iš smalsumo.  Gaila, kad nepavyko prisišaukti meškos, kurią, kaip juokavo korporantai, būtų buvę gerai pasiimti su savimi. Tačiau nėra to, ko nebūtų galima išspręsti - „meškučių“ radome ir savo būryje. Netrukus toliau tesėme kelionę, kuria, po didelių prašymų, vis tik pavykdavo pertraukti vis dažnėjančiais sustojimais.  

       Nors  dainos aptilo, šurmulys iš autobuso nesitraukė ir kompanija vis dar entuziastingai šnekučiavosi, bendravo ir pasakojo linksmus nutikimus, ne vieną pivertusius ir juoko ašarą nubraukti. Po truputį mezgėsi artimesnis ryšys tarp dar naujai iškeptų juniorų ir jau ne vienerius metus korporacijoje praleidusių senjorų ir filisterių, kurie rodė tiesiog puikų bendravimo pavyzdį. Kadangi autobuse buvo net 39 žmogučiai, paplepėti tikrai buvo su kuo.

        Latvija ir jos apdainuotieji "puikieji" keliai tikrai nebuvo pamiršti: apie save priminė šviesoforas ir perėja autostradoje  bei duobių vengiančios ir pakraščiu važiuojančios mašinos. Tokiomis akimirkomis supranti, kad per daug skundžiamės savo kraštu. Bet kelionė tęsėsi ir palikę už nugaros prastus kelius įvažiavome į Estiją. Užuodę, kad kelionės tikslas jau netoli, dar kartą stabtelėjome ir pokštaudami savo būryje galutinai suvokėme, kad tapome "užsieniečiais". Grįžę į autobusą jau skaičiavome likusius kilometrus iki Tartu ir nekantravome išvysti korporacijos "Vironia" rūmus.

Skaityti toliau »

Kelionė pas "Hämäläis-Osakunta"

Kelionę pradėjome ketvirtadienį vakare traukiniu iš Kauno į Vilnių, paskui iš Vilniaus autobusu patraukėme į Taliną ir galiausiai keltu iš Talino penktadienio rytą pasiekėme Suomiją. Kelionė buvo ilga ir varginanti. 

Helsinkyje mus iš karto pasitiko ir palydėjo į Hämäläis-Osakunta rūmus, kur pavalgydino ir pravedė nedidelę ekskursiją. Susitvarkę daiktus nuėjome sužaisti keleta pulo partijų, o tada, atgavę jėgas, išjudėjome apžiūrėti miesto. Helsinkio centre sutikome juodą supermeną, dėvėjusį kepurę su Lietuvos vėliavos spalvomis. Helsinkis - įspūdingas  miestas, po kurį vaikštant akivaizdu, jog šalyje vyrauja ne viena krikščionybės atšaka. Apžiūrėję miestą grįžome į rūmus, kur jau po truputį rinkosi ir kiti svečiai. 

Penktadienio vakarą vyko įžanginis vakarėlis, kurio metu apsilankėme suomiškoje pirtyje ir susipažinome su Hämäläis-Osakunta nariais ir jau atvykusiais svečiais iš Estijos. Šeštadienį vyko pagindinė šventės dalis, į kurią pirmiausiai dar ir teko nuvykti. Šventės metu galėjome susipažinti su suomių kultūra: dauguma vilkėjo tautiniais rūbais, buvo šokami tautiniai šokiai, o Hämäläis-Osakunta kvintetas šventę pagyvino dainomis. Grįžus į rūmus vyko dūzgia, kurios metu grojo Hämäläis-Osakunta orkestras. 

Sekmadienį ryte kėlėmės gana anksti. Atsakingas asmuo palydėjo mus iki kelto, kuriuo išvykome į Taliną. Taline turėjome nemažai laisvo laiko, tas apžiūrėjome ir Talino senamiestį. Vakare autobusu išjudėjome Vilniaus link, o iš Vilniaus - traukiniu į Kauną. Kauną pasiekėme pirmadienio rytą. 

jun! Audrius

T.L.S. korp!Neo-Lithuania išvyka į Estiją

     Šių metų vasario 23-25 dienomis spalvūnai sen!Mantas ir sen!Algis kartu su jun!Jonu ir jun!Rolandu dalyvavo Estijos nepriklausomybės dienoje Tartu mieste.

       Svečiavomės pas korp!Vironia bei korp!Sakala narius jų rūmuose. Mūsų kelionės tikslas buvo ne tik aplankyti mums draugiškas Estijos korporacijas ir tinkamai paminėti jų nepriklausomybės dieną, bet ir aptarti keletą svarbesnių klausimų su korp!Vironia. 

       Šeštadienio rytą kompanija išvyko iš Kauno, važiavo „kelio“ pavadinimą turinčiais Latvijos keliais ir vakare sudalyvavome korp!Sakala organizuotoje nepriklausomybės dienos šventėje. Jos pradžioje buvo įteiktos korp!Neo-Lithuania dovanos, puikiai papildytos išraiškinga sen!Manto kalba. Ceremonijoje susitikome korp!RePublica korporantus, su kuriais ne tik diskutavome, bet ir  su „Prozit“ kėlėme bokalus. Šventės organizatoriai tikrai verti pagyrimo: vakarui pasiruošta gražiai,  atvyko nemažai svečių iš kitų korporacijų, grojo smagi muzika ir galėjome gėrėtis  pastatytu spektaklis. Šventės pabaigą vainikavo daina, traukta aukštai rūmų bokšte, bei didelis tortas, kurio, deja, neparagavome.

      Antroji diena prasidėjo nepriklau-

somybės dienos minėjimu. Vėliavų rikiuotėje stovėjome kartu su korp!Vironia, iškilmingų kalbų ir patriotinių dainų, Estijos himno. Pasibaigus minėjimui, korp!Vironia rūmuose buvo paruošti pietūs su sena tradicija – po himno sugiedojimo išgerti 50g degtinės. Dovanų įteikėme 6 alaus butelių laikiklį su išgraviruotu korporacijos pavadinimu ir knyga. Vietoje deserto nuvykome į Gineso rekordų knygą įrašytą patį aukščiausią barą pasaulyje, kur pakėlėme keletą „Prozit“ ir tęsėme diskusijas aktualiomis temomis. Vėlų vakarą dar pasimėgavome vyriška pirtele, kuri, drįsiu teigti, dar labiau sustiprino sėkmingo bendradarbiavimo ir ryšių su korp!Vironia pamatus. Galiausiai trečiąją kelionės dieną pasigrožėjome rytiniu Tartu, pasivaikščiojome po senamiestį, įsigijome keletą suvenyrų ir susipakavę daiktus išrūkom atgalios į namus.

       Kelionė buvo labai vykusi, ledai pralaužti, o ir  tolimesnės viešnagės jau suplanuotos. Esame dėkingi korp!Vironia už smagų sutikimą, puikiai praleistą laiką, patogią nakvynę ir puikią, puikią sauną!

jun! Rolandas

Briuselis. Senamiesčio vaizdas nuo Menų kalvos

Pirma diena. Bonjour, Sisiojantis Berniuk!

Sunkiai pramerkus akis teko lipti iš lovos ir beviltiškais rankų mostais tiestis link kavos puoduko. Pirmoji mintis – šiandien skrendu į Briuselį. Antroji – vakar pamiršau iškviesti taksi (aš žlugus!). Po daugybės skambučių, sunkaus lagamino tempimo (teko melstis, kad viskas sutilptų į 10 kg normą), pro tamsų, rytinį Kauną aš pasiekiau oro uostą ir eilėje susitikau su fil! Egle. Lagamine viršsvorio nebuvo, lėktuvas sėkmingai pakilo ir pabandžiau turistinėje knygutėje sužinoti, kas per miestas tas Briuselis.

Štai ir nusileidom. Mus pasitiko fil! Rūta su savo vyru. Važiavome pro Waterloo (Napoleono mūšio vietą, kuriame jis buvo galutinai sutriuškintas) ir būtent tada man kilo mintis, kad viskas bus nepaprastai įdomu. Fil! Rūtos butas, kurį ji mums paliko, buvo labai gražiame rajone, ne taip toli nuo centro, su neįprastais mūsų akiai dviaukščiais (na daugu daugiausiai triaukščiais) spalvotais namukais, siauromis gatvelėmis ir mažomis parduotuvėmis, su ant prekystalių išdėliotais vaisiais ir daržovėmis. O pačiame bute teko susidurti su katinu Lambiku Leopoldu, kuris tapo mano priešu visos nakvynės metu. Kitaip negu fil! Eglei, kuri, rodos, jam visai patiko.

Nieko nelaukusios išėjom pasivaikščioti į Briuselio centrą. Iki jo nusigavome prigrūstu autobusu, o žmonės jame burbuliavo prancūziškai ir todėl viskas man pasirodė dar įdomiau. Paveizėjom į katedrą, „Sisiojantį berniuką“, su nuoširdžiu pavydu praėjau pro visas Saint Hubert'o galerijos vitrinas - pro didžiulį arkinį koridorių, kuriame (tikėsit ar ne) anksčiau buvo ypatingai brangios parduotuvės ir ten apsipirkinėdavo labai turtingi ponai ir panelės, karaliai ir karalaitės, o mano studentės dalia leido tik pavarvinti seiles į nuostabius batus už 260 Eurų. Taip pat praėjome pro Karalių rūmus, gražų parką, kuris gražiau atrodo giliame pavasaryje, kai viskas žydi, aplankėme Margritte muziejų kol galiausiai susidomėjome vafliais, kuriuos visi turistais lygi vieno valgo ir vargo nemato. Nusipirkome ir mes – vos ne vos suvalgėme tą ambroziją ir nuskubėjome namo, nes kas nemiega popiet, tas neeina valgyti bulvyčių vakare.

Garsieji belgiški vafliai

Dešimtą valandą vakaro, mes kaip tikros pojūčių ištroškusios turistės, nusprendėme nueiti į seniausią bulvyčių „free“ kioską, kuris anot visų buvo visai arti „mūsų“ buto. Pusvalandukas, kurį žadėjome paaukoti vietoj saldaus miego, virto pusantros valandos beviltiško ieškojimo siauromis gatvelėmis, o mielieji briuseliečiai, anglų kalbos antišalininkai, nė kiek nepagelbėjo. Tačiau savo tikslą po atkaklių ieškojimų vis tiek pasiekėme, ypatingas bulvytes suvalgėme, ir parsiradom namo, pasiruošusios miegoti lygiai tiek pat, kiek katinas buvo pasiruošęs šokinėti nuo palangės ant mūsų galvų...


Antra diena. Briuselis, šiek tiek alaus ir dviračiai.

Skaniai papusryčiavusios, išlindome į saulėtąją gatvelę ir iškart man dingtelėjo mintis – dviračiai. Čia reikėtų paminėti, kad Briuselyje yra gerai išvystyta susisiekimo dviračiais sistema – beveik ant kiekvieno kampo po dviračių stotelę, kur galima pasiimti dviratį/pasidėti dviratį ir taip apvažiuoti visą miestą. Niuansas, kurio mes nežinojome - vieną dviratį gali laikyti pusvalandį, po to turi būtinai pasidėti ir pasiimti kitą, nes kitaip iškart imami pinigai iš kortelės. Iškart kyla klausimas: kokios kortelės? Tos, kurią tu įdedi į dėžutę prie dviračių – tau nuskaičiuojami pinigai (150 eurų - užstatas už pasiskolintą dviratį; dar vienas niuansas kurio nežinojom – pinigai gražinami po 21d.). Na, bet daug žinosi – greit pasensi, o mes jaunos, gražios, jau su dviračiais iškeliavome ieškoti Penkiasdešimtmečio parko su didžiuliu muziejumi ir Triumfo arka. Šitą be vargo radome.

Aplankėme Meno ir istorijos muziejų, kuriame pamatėme daugybę įvairių kultūrų paveldo, ir palikusios dviračius netoli Europos Parlamento rūmų, nusileidome į metro. Metro mus nuvežė į centrą, kur nusipirkau tiek šokolado, kiek galėjau patempti (tiksliau virš 1 kg - nepamirškime 10 kg lagamino limito). Atrodo, namo grįžome visai pavargusios, tačiau manoji dviračių aistra man neleido nurimti, todėl griebiau iš artimiausios stotelės dviejų ratų transportą, ausinuką ir išvažiavau minti iki miesto centro. Tikriausiai, šis jausmas, kai tu nei karto nesi bandžiusi važiuoti dviračiu lygiaigrečiai su mašinomis, autobusais, tramvajais ir bandai prisiminti iš vairavimo mokyklos kurso dviračių taisykles važiuojant keliu (rankų mostai), ir kai visa eilė mašinų palaukia, kol tu susivoki, jog tau reikia pasukti, bei išlendi į apšviestų Karaliaus rūmų aikštę, yra pats smagiausias dalykas, kurį patyriau kelionėje, ir mintyse prisiminiau Vilniaus merą Artūrą Zuoką, kurį šįkart palaikiau iš visos širdies.

Tačiau vakaras tuo nesibaigė. Susitikom su Briuselyje gyvenančiu fil! Nerijumi, kuris aprodė mums naktinį miestą, ir supažindino su alaus skonių įvairove. Galiu paminėti, jog alus ten išties skanus, tenykščiai lietuviai (ir ne tik) linksmi, na, o po to prisimenu tik, kad po paskutinio baro man būtinai reikėjo dviračio, kuris tąkart kažkaip vinguriavo fil! Rūtos rajono gatvelėmis…

Skaityti toliau »

Svečiuosi pas korp! Fraternitas Lituanica

Visada yra malonu gauti kvietimą iš kolegų korporantų... Kiekvienas pasisvečiavimas praplečia akiratį ir pakelia korporantiškąjį sąmoningumą. Taigi, 2012-05-12 patraukėme į svečius į LSMU studentų ir gydytojų korporaciją "Fraternitas Lituanica". 21-osiose atkūrimo metinėse dalyvavome trise: jun! Mindaugas Kukis, jun! Karolis Teišerskis, fil! Edita Žiulpaitė  ir... obelaitė.

Kasmetinė korporacijos "Fraternitas Lituanica" atkūrimo šventė vyko puikiame senove dvelkiančiame  Babtyno-Žemaitkiemio dvare. Anuomet jame gyveno korporacijos įkūrėjas Vladas Nagevičius. Buvo tapę tradicija kasmetines fraternitiečių  šventes švęsti jo išpuoselėtame dvare. Iki šių dienų išlikusi tradicija dvarą pasiekti vaizdinguoju Nevėžiu. Dabar atvykėlius svetingai pasitinka dvaro šeimininkas ir korp! Fraternitas Lituanica garbės narys Mindaugas Šventoraitis.

Šventė prasidėjo oficialiąja dalimi, sugiedotu studentišku himnu. Jos metu išklausėme pirmininkės metinės veiklos ataskaitą, kolegų korporantų ir kitų korp! Fraternitas Lituanica draugų sveikinimus. Žinoma, kolegų nepamiršome pasveikinti ir mes. Dovanų nuvežėme obelaitę, kaip šeimyniškumo, gerų idėjų ir amžinybės simbolį.  Turėjome nepakartojamą galimybę stebėti, kaip buvo suteikiamas garbės nario titulas, naująja garbės nare tapo VytautoDidžiojo karo muziejaus istorikė Aušra Jurevičiūtė. Vakaro eigoje šnektelėjus su naująja garbės nare Aušra, ji pasidžiaugė, kad korporacijos Lietuvoje gyvuoja, prisiminė pažinojusi šviesaus atminimo korporacijos "Neo-Lithuania" pirmininką Juozą Enčerį. Po oficialiosios vakaro dalies visi draugiškai nusifotogfavome, o kol juniorai ruošė salę Alučiui, svečiai turėjo progą pasišnekučiuoti tarpusavyje ir apžiūrėti dvarą.

Alučio metu be prideramų atributų – alaus, dainų ir smagios nuotaikos, dar buvo paskelbta naujosios valdybos sudėtis - pirmininke tapo sen! Ieva Matulevičiūtė. Patiekiama kopūstinė, prisiminta, kaip Nevėžiu atplaukiančius korporantus ponia Veronika Nagevičienė pasitikdavo su garuojančia kopūstine ir dešromis.
Susipažinus su Alučio taisyklėmis, paaiškėjo, kad bausmes skirti gali tik Prezidiumas. Su jo leidimu, nebuvo pamiršta tradicija nubausti mūsų juniorų pirmąja bausme. Tiesa, vakaro eigoje bausmės buvo tik dvi, antrosios nusipelnė kolega iš corp! RePublica. Vakaro pabaiga buvo įsimintiniausia korp! Fraternitas Lituanica jauniesiems nariams: net 12-ka jų tapo pilnateisiais korp! Fraternitas Lituanica nariais.

Kitą rytą po pusryčių dvaro sodelyje buvo pasodinta ir mūsų dovanota obelaitė. Šeimininkas pranašavo, kad pirmojo derliaus bus sulaukta dar šiais metais. Pratęsdamas medelių tematiką, šeimininkas surengė ekskursiją po šimtametę giraitę, pasakojo apie degintus ąžuolus, jų teikiamą energiją ir šventus akmenis. Puikiam pasivaikščiojimui po vaizdingą giraitę nesutrukdė ir netinkamas apavas: paslaugi juniorų ranka pagelbėjo šokinėjant per upelius ir leidžiantis stačiais šlaitais. Po smagaus pasivaikštinėjimo, kupini smagių atsiminimų, padėkoję dvaro šeimininkui už svetingumą, patraukėme namų link...

Nevisiškai ankstyvą balandžio 30-osios rytą korporantai ir jų draugai skubėjo rinktis prie korporacijos Neo – Lithuania rūmų. Nuo čia prasidėjo puiki ir įsimintina kelionė į Estijoje Tartu mieste vykusią Valpurgijos naktį. Į šią netrumpą kelionę patraukė: sen! Rima Aukštuolytė, sen! Algirdas Liutkus, sen! Mantas Krivickas, sen! Milena Puchova, sen! Justinas Vildžius, sen! Ieva Pociūtė, fil! Edita Žiulpaitė, jun! Alina Račenko, jun! Asta Bingelytė, jun! Karolis Teišerskis, jun! Tautvydas Žukauskas ir keturi korporantų draugai: Giedrius, Indrė, Andrius ir Deivydas. Linksmai nusiteikęs būrys susikrovė dovanas, “skystą duoną“ ir kitus daiktus, pasikabinę Lietuvos vėliavą pajudėjo link Tartu.

                      Kelionė neprailgo. Pakėlę pirmąjį Prosit, nepamiršome pasveikinti ir sen! Ievos Pociūtės su jos gimimo diena. Žinoma, koks Prosit be dainų. Sužavėjome vairuotoją ne tik skambančiais Prosit, bet ir šauniomis korporantiškomis dainomis, kurias nuo širdies traukė ir kartu keliavę svečiai. Sustojimai taip pat netruko prailgti, vairuotojui darant ilgąją pertrauką sustojome Latvijoje - šaunioje pakelės užeigėlėje radome batutą. 45 minutės, pakibus ore, prabėgo akimirksniu, leido smagiai pasijuokti ir panaikino vieną kitą promilę. Taip su dainomis ir linksma nuotaika nejučiomis pasiekėme Tartu, kur merginos skubėjo keisti apdarus. Įkurdinome vairuotoją viešbutyje ir patraukėme į miestą. Sustojus prie korp! Sakala namų, vaikinai nuskubėjo į vidų, o merginos ir svečiai patraukė pasivaikščioti po Tartu.

                 

                      Tartu – tvarkingas gražus miestelis, įsikūręs prie vaizdingos upės, visur tvarka ir švara. Gatvės grįstos trinkelėmis. Pasitaikė saulėta ir graži diena, todėl buvo malonu vaikštinėti upės pakrante, kol juniorės įamžino miesto grožybes. Žinoma, miestas pilnas šurmuliuojančio jaunimo, daugiausia kepurėtų žmonių. Kepurėles dėvi ir studentiškų organizacijų nariai, tik tos kepurėlės skiriasi - turi tik dvi arba vieną spalvą. Be to, studentiškų organizacijų nariai nenešioja juostelių. Po eisenos vyresnieji korporantai susėdę baruose lepinosi gražiu oru ir alumi.  Jaunesnieji ruošėsi vakarui ir darbavosi savo namuose. Mums einant pro šalį kepurėtieji skubėjo kelti kepurėles, taip pasisveikindami. Ši tradicija sudarė didžiulį įspūdį dėl parodytos pagarbos. Prisijungėme prie sėdinčiųjų baruose, o po 10 minučių supratome, kad oras mums nėra toks jau ir šiltas, todėl įsitaisėme kavinės viduje.          

Skaityti toliau »

Kelionė į Tartu, arba Valpurgijos nakties dienoraštis

9.30. Raudonas autobusiukas. Saulėtas rytas. Kiek nelengva kuprinė (sumuštiniai ir visa kita). Besišypsantys korporantų veidai. Visai nebloga nuotaika. Ir didelė nežinia – kaip ten viskas bus? Tokia kelionės pradžia.

Pajudėjus autobusiukui apėmė tas džiaugsmas, na žinote, kaip ir prieš kiekvieną kelionę, kai tik pajudi iš pradinio taško..nes žinai, kad dar viskas tik prieš akis..

Dievaži, koks neregėtas Kaunas – lyrinis nukrypimas, bestebint pro langą besikeičiančius namus ir gatves.

Visus pašnekesius ir mano lyrinį nukrypimą nutraukė daina: „Mieli draugai, kai aš numirsiu,/ Kaip žmonės kalba jau seniai..“ Gal ir nebloga daina kelionės pradžiai..

malonumas nr.1 - batutas

10.00; 11.00; 12.00; 13.00; ... 15.00; 17.00; 18.00 – daug „besikeičiančių“ vaizdų (miškai, laukai, miškai ir t.t.), tirpstančios kojos, „muzikuojantis“ autobusiukas įgavęs stiklo karoliukų skambesį vėjyje (arba stiklinės taros), kaip kam labiau patinka... kiek pavargę veidai, palengvėjusi kuprinė. Sustojimų „malonumai“ (nykštukų fėjos ir visa kita), žinoma, batutas ir supynės pakelės kavinėje... visad praversiantys sen!Manto pamokymai... o! Pagaliau Tartu.

Tai miestas, kurį reikia atrasti, arba pamilti iš antro žvilgsnio, arba būtinai pamatyti naktį, nes dieną jis palieka niekuo neišsiskiriančio miesto įspūdį. Gatvės, namai, gatvės, namai, parkas, jokių „eifelių“ ar „partenonų“...

Besibučiuojančių studentų fontanas

Antras žvilgsnis: siauros grįstos gatvelės, pasislėpę jaukūs kiemeliai, ar apsilupusi siena, besileidžiančios saulės šešėlyje...Upė ir joje atsispindintis šviesos kelias... O fontanas miesto centre! Besibučiuojantys studentai, lyjant lietui..,Mintyse iš karto skamba „Love street“ (The Doors daina). 

Sutemus oras prisipildo jaukaus geltonumo, nuo apvalių žibintų ir viskas atrodo kitaip...

Centrinė miesto aikštė sutemus

Atrodo, kad miestas nusimetė savo dienos kaukę ir atverė savo širdį – bažnyčios bokštai, rėžiantys tamsų dangų, tos pačios grįstos gatvelės, tik įgavusios paslaptingumo...

Visur vaikščiojau su kepurėle, kad žinotumėte, kaip aš didžiavausi, kad ją turiu. Be jos būčiau jautųsis kaip koks „ateivis“, o su ja buvau sava...Nes pilnas miestas „kepurėtų“ žmonių...Nei vieno iš jų nepažįsti, bet jauti, kad kažkas tave su jais sieja.

Visur šmėkščiojo žali, mėlyni, balti, juodi, violetiniai viršugalviai... ir taip netikėta, kai nepažįstami korporantai (vaikinai) praeidami pro šalį pakelia kepurėlę...pasijauti lyg filme iš anų laikų...

Visa naktis ant kojų...keliaujant per korporacijas. Daug smagių šokių ir besišypsančių veidų... Korp!Fraternitas Liviensis sutiktas korporantas (vienas iš tų nedaugelio su kuriais pavyko pašnekėti) šiek tiek papasakojo apie savo korporacijos įstoriją, bet visa pokalbio esmė buvo ta, kad šiais laikais net menas yra biznis...tai buvo taip keista, kai aš – menų pasaulio žmogus ir jis – ekonomistas, priėjom bendrą išvadą, į viską pažvelgę per savo pasaulių prizmę...

Dar vienas įsimintinas momentas buvo, kai lipant prabangiais Korp!Sakala terasos laiptais, kažkoks korporantas, atpažinęs žalias Neo – Lithuanų kepurėles, su nežymiu akcentu pasakė: „Laba diena“.

5.00 – prasidėjo žvilgčiojimas į laikrodį, kas penkias minutes...laikas tarsi būtų sustojęs...

......

6.00 – atvyko turbūt visų mūsų to laiko svajonė – autobusiukas. Paskutinis vaizdas, kurį pamenu, tai už lango pro šalį einantis labai pavargęs korporantas su bokalu rankoje...o tada nuovargis pareikalavo savo..

7.00; 10.00; 11;00 –  autobusiuko ratai geležiniai, nes jis taip dundėjo...mieguose atrodė, kad sėdėčiau vežime ir dardėčiau duobėtu žvyrkeliu...nepaisant to visi buvo „nukauti“...

12..13...

14.00. Kaunas. Raudonas autobusiukas. Saulėta popietė. Lengva kuprinė. Vis dar besišypsantys korporantų veidai (na, gal tik kiek nežymus nuovargio šešėlis pritemdęs akis). Puiki nuotaika. Ir žinojimas, kad Valpurgijos naktis buvo įspūdinga ir nepamirštama, verta pavargusių kojų, apdulkėjusių batų, patinusių paakių ir 16 valandų dundėjimo autobusiuku. Tokia kelionės pabaiga.

p.s. tai tik labai maža dalis iš to, kiek ši kelionė paliko įspūdžių...iš tikro neįmanoma sutalpinti visko į žodžius...