Briuselis, alus ir Paryžius

Briuselis. Senamiesčio vaizdas nuo Menų kalvos

Pirma diena. Bonjour, Sisiojantis Berniuk!

Sunkiai pramerkus akis teko lipti iš lovos ir beviltiškais rankų mostais tiestis link kavos puoduko. Pirmoji mintis – šiandien skrendu į Briuselį. Antroji – vakar pamiršau iškviesti taksi (aš žlugus!). Po daugybės skambučių, sunkaus lagamino tempimo (teko melstis, kad viskas sutilptų į 10 kg normą), pro tamsų, rytinį Kauną aš pasiekiau oro uostą ir eilėje susitikau su fil! Egle. Lagamine viršsvorio nebuvo, lėktuvas sėkmingai pakilo ir pabandžiau turistinėje knygutėje sužinoti, kas per miestas tas Briuselis.

Štai ir nusileidom. Mus pasitiko fil! Rūta su savo vyru. Važiavome pro Waterloo (Napoleono mūšio vietą, kuriame jis buvo galutinai sutriuškintas) ir būtent tada man kilo mintis, kad viskas bus nepaprastai įdomu. Fil! Rūtos butas, kurį ji mums paliko, buvo labai gražiame rajone, ne taip toli nuo centro, su neįprastais mūsų akiai dviaukščiais (na daugu daugiausiai triaukščiais) spalvotais namukais, siauromis gatvelėmis ir mažomis parduotuvėmis, su ant prekystalių išdėliotais vaisiais ir daržovėmis. O pačiame bute teko susidurti su katinu Lambiku Leopoldu, kuris tapo mano priešu visos nakvynės metu. Kitaip negu fil! Eglei, kuri, rodos, jam visai patiko.

Nieko nelaukusios išėjom pasivaikščioti į Briuselio centrą. Iki jo nusigavome prigrūstu autobusu, o žmonės jame burbuliavo prancūziškai ir todėl viskas man pasirodė dar įdomiau. Paveizėjom į katedrą, „Sisiojantį berniuką“, su nuoširdžiu pavydu praėjau pro visas Saint Hubert'o galerijos vitrinas - pro didžiulį arkinį koridorių, kuriame (tikėsit ar ne) anksčiau buvo ypatingai brangios parduotuvės ir ten apsipirkinėdavo labai turtingi ponai ir panelės, karaliai ir karalaitės, o mano studentės dalia leido tik pavarvinti seiles į nuostabius batus už 260 Eurų. Taip pat praėjome pro Karalių rūmus, gražų parką, kuris gražiau atrodo giliame pavasaryje, kai viskas žydi, aplankėme Margritte muziejų kol galiausiai susidomėjome vafliais, kuriuos visi turistais lygi vieno valgo ir vargo nemato. Nusipirkome ir mes – vos ne vos suvalgėme tą ambroziją ir nuskubėjome namo, nes kas nemiega popiet, tas neeina valgyti bulvyčių vakare.

Garsieji belgiški vafliai

Dešimtą valandą vakaro, mes kaip tikros pojūčių ištroškusios turistės, nusprendėme nueiti į seniausią bulvyčių „free“ kioską, kuris anot visų buvo visai arti „mūsų“ buto. Pusvalandukas, kurį žadėjome paaukoti vietoj saldaus miego, virto pusantros valandos beviltiško ieškojimo siauromis gatvelėmis, o mielieji briuseliečiai, anglų kalbos antišalininkai, nė kiek nepagelbėjo. Tačiau savo tikslą po atkaklių ieškojimų vis tiek pasiekėme, ypatingas bulvytes suvalgėme, ir parsiradom namo, pasiruošusios miegoti lygiai tiek pat, kiek katinas buvo pasiruošęs šokinėti nuo palangės ant mūsų galvų...


Antra diena. Briuselis, šiek tiek alaus ir dviračiai.

Skaniai papusryčiavusios, išlindome į saulėtąją gatvelę ir iškart man dingtelėjo mintis – dviračiai. Čia reikėtų paminėti, kad Briuselyje yra gerai išvystyta susisiekimo dviračiais sistema – beveik ant kiekvieno kampo po dviračių stotelę, kur galima pasiimti dviratį/pasidėti dviratį ir taip apvažiuoti visą miestą. Niuansas, kurio mes nežinojome - vieną dviratį gali laikyti pusvalandį, po to turi būtinai pasidėti ir pasiimti kitą, nes kitaip iškart imami pinigai iš kortelės. Iškart kyla klausimas: kokios kortelės? Tos, kurią tu įdedi į dėžutę prie dviračių – tau nuskaičiuojami pinigai (150 eurų - užstatas už pasiskolintą dviratį; dar vienas niuansas kurio nežinojom – pinigai gražinami po 21d.). Na, bet daug žinosi – greit pasensi, o mes jaunos, gražios, jau su dviračiais iškeliavome ieškoti Penkiasdešimtmečio parko su didžiuliu muziejumi ir Triumfo arka. Šitą be vargo radome.

Aplankėme Meno ir istorijos muziejų, kuriame pamatėme daugybę įvairių kultūrų paveldo, ir palikusios dviračius netoli Europos Parlamento rūmų, nusileidome į metro. Metro mus nuvežė į centrą, kur nusipirkau tiek šokolado, kiek galėjau patempti (tiksliau virš 1 kg - nepamirškime 10 kg lagamino limito). Atrodo, namo grįžome visai pavargusios, tačiau manoji dviračių aistra man neleido nurimti, todėl griebiau iš artimiausios stotelės dviejų ratų transportą, ausinuką ir išvažiavau minti iki miesto centro. Tikriausiai, šis jausmas, kai tu nei karto nesi bandžiusi važiuoti dviračiu lygiaigrečiai su mašinomis, autobusais, tramvajais ir bandai prisiminti iš vairavimo mokyklos kurso dviračių taisykles važiuojant keliu (rankų mostai), ir kai visa eilė mašinų palaukia, kol tu susivoki, jog tau reikia pasukti, bei išlendi į apšviestų Karaliaus rūmų aikštę, yra pats smagiausias dalykas, kurį patyriau kelionėje, ir mintyse prisiminiau Vilniaus merą Artūrą Zuoką, kurį šįkart palaikiau iš visos širdies.

Tačiau vakaras tuo nesibaigė. Susitikom su Briuselyje gyvenančiu fil! Nerijumi, kuris aprodė mums naktinį miestą, ir supažindino su alaus skonių įvairove. Galiu paminėti, jog alus ten išties skanus, tenykščiai lietuviai (ir ne tik) linksmi, na, o po to prisimenu tik, kad po paskutinio baro man būtinai reikėjo dviračio, kuris tąkart kažkaip vinguriavo fil! Rūtos rajono gatvelėmis…


Trečia diena. Briuselis ir alus.

Trečioji diena – Briuselio Alučio diena! Išsimiegojusios į valias, nuvykome į fil! Nerijaus namus, kur susipažinau su fil! Ramune ir jų mielais vaikais. Netrukus atvažiavo ir fil! Linas iš Prancūzijos, bei fil! Eugenija. Apturėjome smagią vakarienę/pasisėdėjimą, visi susiruošėme, ir korp! Neo-Lithuania delegacija nuvyko į senąją Lietuvos ambasadą, kur ir vyko Briuselio Alutis.

Mano, juniorės akimis, Alutis vyko visai smagiai ir šiek tiek  keistai, mat - pagal korp! Republikos taisykles. Pavyzdžiui, pirmas dalykas, kurį man papasakojo korp! Republikos junioras – kokios rūšies yra alaus, ir kurį reikia palikti pabaigai, o mano tylus „merginos pas mus alaus nepilsto“ buvo nutrauktas griežtu ir aiškiu „mūsų taisyklės“. Jūs manot aš supykau? Klystat, pilstyt alų yra taip smagu, kaip ir važinėti dviračiu Briuselio gatvelėmis.

Alučio pradžioje Prezidiumas paprašė kiekvieno atsistoti ir prisistatyti - taip susipažinome. Dainavome dainas iš dviejų dainorėlių – mūsų ir republikiečių. Netgi ir fil! Nerijaus gitarai neteko pailsėti. O kas smagiausia, tai kad viso alučio metu, asmeniškai aš, jutau tokį artimą, draugišką ir korporantišką ryšį su „neolituanais“ (nors pažįstami buvom kelias dienas/kelias valandas) ir pagaliau supratau tą mūsų korporacijos jėgą. Po oficialios dalies, nusiėmiau savo junioro kepurėlę ir kibau į darbą – žemėlapyje rasti „namus“. Visas to vakaro grįžimas man iki šiol kelia šypseną – fil! Linas su cigaru kaip Šerlokas Holmsas, aš - su vis kita cigarete ir nerimo pilnom kišenėm, ir fil! Eglė, ramiai, lyg visai nepasiklydusi, plaukianti naktyje. Galiausiai, pasinaudoję vieno šaunaus, galbūt iš Amsterdamo neseniai grįžusio vaikino išmaniuoju telefonu, mes grįžome pas katiną, kuris tą naktį jau bombardavo fil! Lino kambarį :)

Paryžius. Miesto vaizdas nuo Montmartro kalvos

Ketvirta diena. Pavargęs Eifelis, varlės ir Amelija iš Montmartro.

Ketvirtą dieną atsikėliau niekieno nežadinama, su vienintele mintimi – šiandien aš važiuoju į Paryžių! Oras tarsi viską supratęs buvo nuostabiai saulėtas, todėl pasižiūrėjus į tuos nuostabius namukus ir vienišus dviračius, aš truputį susigraudinau, lyg iš tikrų namų važiuočiau – tiek į mane įaugo Briuselis. Ir štai mes važiuojam, tie 300 km pralekė kaip „viens, du“ ir mes Paryžiuj. Pirmas dalykas tai šokas – viskas apie ką skaičiau, ką mačiau ekranuose, ta garsioji architektūra, tos gatvės, ta Sena ir Eifelio bokštas, štai čia pat, aš šalia jų! Greitai nusipirkome knygelę su žemėlapiais ir Eliziejaus laukais patraukėm link Luvro ir jo piramidės. Stovėdama ir žiūrėdama į tą žmogaus didybę, galvojau, kad galbūt daugiau ir nereikia man pamatyti Paryžiaus, o užeiti ir tiesiog klaidžioti visą dieną po meną... Bet fil! Eglė mane sugražino į tikrovę, ir palei Seną, mielus suvenyrinius kioskelius su senyvo amžiaus pardavėjais, skaitančiais laikraščius, leidomės link Dievo Motinos katedros, po to - Parlamento, o kartais tiesiog sėdėjome ir bandėme suvokti, kokiame grožyje mes esame. Tada nusileidome iki Senos ir plaukėme viešuoju transportu-laiveliu iki Eifelio bokšto. Man Eifelis pasirodė labai pavargęs tarp tų milijoninių turistų eilių, triukšmo, ir šviesų, kurias jis privalo laikyti tamsiu metu, tad atlikusios pareigą tėvams – nusifotografavome ir nuvažiavome ilsėtis pas fil! Liną. Vakarienei skanavome varlių šlaunelių, prancūziškų sūrių, mėtinių ledų bei įvairių rūšių vyno, aš pagalvojau - kuom gi aš kitokia negu Amelia iš Montmartro?

Keptos varlių šlaunelės pagal fil! Liną

Penkta diena. Paryžius, metro, portugalas ir "Nosa nosa"

Atsisveikinusios su fil! Linu tęsėm savo vakarykštę kelionę po Paryžių - leidomės traukinuku iki pačio gražiausio ir romantiškiausio Paryžiaus rajono - Montmartro. Vos tik išlipome iš metropoliteno ir mūsų skruostus palietė saulės spinduliai, aš supratau, kad šiandien iš čia niekur daugiau neeisiu. Funikulieriumi užvažiavome į aukštą kalną, nuo kurio matėsi visas Paryžius. Smagiausia buvo tai, kad turėjome briuselietiškių gėrybių – alaus, o Paryžiuje visi laukiami išgerti alkoholio viešoj vietoj, todėl tą minutę aš pajutau kaip susiliejo dviejų miestų auros – Paryžiaus, su jo visais namų stogais, paryžietišku burbenimu aplink,  Eliziejaus laukų melodijom, ir Briuselio – alus tarsi atvežė tą jo miesto paprastumą, kurio dėka pasijunti lyg namie. Išgyvenusios šį nuostabų jausmą, nusileidome vinguriuojančiais laiptais žemyn į Montmartą ir prisiminiau mamos gautą žinutę: „Jei liko pinigų, nusipirk šmutkių“. Velnias, o gi prancūzai rimtai pasižymi neblogu skoniu! Pasineriau aš į tas parduotuves – kiek spalvų, kiek medžiagų, kiek įvairumo, o kaip brangu!..  Bet pavyko kelis laimikius pasigriebti ir po ramios kavutės vienoje iš tų romantiškų kavinukų, kaip tikros moteriškaitės patraukėme į Le Bruge stotelę, kur mūsų laukė portugalas, turėjęs mus parvežti atgal į Briuselį. Šitoje vietoje norėčiau sustoti ir išskirti istoriją į dvi dalis:

Pirmoji istorija. Paryžiaus metro.
"O koks nuostabus išradimas yra metro" – pagalvojau aš atvažiavus čionai. Taip patogu, kad tau tereikia tik nusileisti laiptukais, įsėsti į vagoną ir per kelias akimirkas gali apvažiuoti tokį didelį miestą! Aišku, kainos didokos – lyg ~16 eurų sumokėjom už dienos bilietą, tačiau patogumas ne-iš-pa-sa-ky-tas. Vėliau, šis nuostabumas truputį krito, kai per skubėjimą ir mažą įtampą (kad nesusimaišyti stotelėse) pamečiau pirštines. Tada su fil! Egle užstrigom vagone, nes galvojom, kad dar pavažiuosim vieną stotelę, o čia pasirodė esanti galutinė – duris užsidarė, nei vieno žmogaus (pagalvojau, kad tik psichų trūksta – kas skaitė Hario Poterio trečią knygą supras). Na, o galiausiai supratom dar ir tai, kas yra metro piko metu. Tai yra laba daug žmonių ir po pagyvenusią moterį su „atšvaitine“ liemene prie kiekvienų vagono durų. Ir jos stumia tuo žmones į vagonus. Jos taip stumia, kad mes visi susigrūdam ir krentam viens ant kito, ir juokiamės iš nevilties, ir tik tada kai kokio nors vyriškio veidas būna pritrėkštas prie vagono stiklinių durų, moteriškaitės nustoja stumti. Štai kas yra Paryžiaus metro ir štai kokiom sąlygom nuvažiavom į sutartą vietą.

Antroji istorija. Portugalas, kuris iš tikrųjų žino dainos „Nosa nosa“ žodžių prasmę.
Kai fil! Linas pasiūlė nuvykti į Paryžių, man nekilo nė viena abejonė. Tačiau būdamos Briuselyje pasidomėjome, kiek kainuotų grįžti atgal – apie 40, 50 eurų autobusu ar traukiniu. Brr.. Bandėm ieškoti išeities – galbūt skristi į Lietuvą tiesiai iš Paryžiaus? Kartais išpuola tokių skrydžių, kurie išties pigesni. Ach, nėra. Gal tranzuoti? Fil! Eglės tokia mintis nesužavėjo. Kai jau nuliūdusios atėjome į fil! Ramunės ir fil! Nerijaus namus, fil! Linas papasakojo apie neįtikėtinai gerą dalyką. Pasirodo, ten vakaruose yra puslapiukas kaip ir pas mus „Važiuoju iš taško A į tašką B. Galiu pavežti“. Tik įmantresnis. Ten iškart pasako kainą, už kurią vežą, aprašo automobilį, ir visi kiti lankytojai, važiavę jau su tuo keleiviu, gali parašyti atsiliepimų. Išsirinkom vieną pigesnį variantą (20 eurų), atsiliepimai visai neblogi. Ir štai mes Le Bruge susitikom su vairuotoju. Sėdim, važiuojam smagiai, tik bėda, kad nemoka jisai angliškai. Nieko – kažkaip sugebėjom pralaužti, nors jau pati susimaišiau tose kalbuose – su vairuotoju kalbu angliškai, pati mąstau lietuviškai,  fil! Eglės rusiškai klausiu, o radijas dar groja portugališką „Nosa Nosa“. Portugalas žinojo, apie ką ten dainuoja, truputį pavertė, o dar norėdamas pasirodyti, kad ne iš kelmo spirtas sugebėjo apie fotografijas iš „Vogue“ pakalbėti, modelius ir aktorius apkalbėti, madas aptarti. Žodžiu, nors pavargusios, bet smagios grįžom į mielą Briuselį, kuriame metro jau pasirodė, kaip mielas troleibusas Kauno gatvėse.

Tęsiam istoriją. Vakare dar skaniai pavakarieniavom su fil! Rūta, pavakarojom ir ši įspūdžių diena baigėsi.  O moralas toks: Paryžius nors ir gražus - bet sunku jame gyventi, jei  minia žmonių aplink patinka mažiau negu portugalas, bauginantis iš pradžių, o po to patampąs puikiu pašnekovu.


Penktoji diena. Kas geriau - kelionės ar dviratis?

Liūdna diena. Išskridom namo. Nors įspūdžių užtenka iki dabar, kai gerokai palauktus aprašau šią istoriją net nebeprisimindama, net kada tiksliai buvau Briuselyje ir Paryžiuje. Tačiau, jei manęs kas paklaustų: tu nori dviračio ar kelionės (čia mano tėčio nuolatinis pinigų paskirstymo klausimas), aš atsakyčiau, kad kelionės. Nors dviračio noriu jau metai, tačiau kelionės (ir ypač ši)  išmoko pasitikėjimo savimi – ar tai būtų bandymas sužinoti iš  angliškai nekalbančių belgų, kur yra bulvyčių kioskas, ar tai būtų kelio namo paieškos po Briuselio Alučio, ar tai - iššūkis Paryžiaus metro. Ir ačiū šioms dviems sostinėms už tai.

Papasakojo ir fotografijomis pasidalino Agata Jevstignejeva