Skirta tiems, kam dar neteko "susipažinti" su šiuo patriotu, tikėjusiu meile Tėvynei

Lietuva nuo neatmenamų laikų yra užauginusi daug didvyrių, šviesuolių, inteligentų, žmonių, kurie aukojo savo gyvybę, skyrė savo laiką jai. Šiandien, šių visų žmonių vardai jau tapę istorija, atgulę į knygų puslapius, laikraščių iškarpas, galbūt statulas, portretus ar eilėraščių žodžius. Tačiau vienaip ar kitaip mes kartais esame  linkę juos prisiminti, vis atversti jų knygą ir su jais “susipažinti”, leistis į ilgą pokalbį, daug klausinėti. Kartais gauname visus atsakymus, o kartais tenka ilgai ieškoti, kad juos rastume.

Norėčiau nuklysti į kultūrinį akiratį ir atversti Mykolo Žilinsko knygą. Kažkada apie šį žmogų buvo draudžiama viešai rašyti, kažkada jo vardas buvo menkinamas. Šiandien jo knygos puslapiai gali būti verčiami laisvai, nebijant susilaukti bausmės.

Mykolas Žilinskas vienareikšmiškai vienas žymiausių kolekcininkų XX amžiaus Lietuvos istorijoje. Per savo gyvenimą jis sukaupė didelę paveikslų, bei kitų meno kūrinių kolekciją, kuri dabar yra saugoma Mykolo Žilinsko dailės galerijoje. Jo asmenybė buvo labai spalvinga ir įdomi, jis buvo nuotaikos žmogus, gabus verslininkas, įžvalgus kolekcionierius, nor s ir neturėjo jokio meninio išsilavinimo.

Pažintį su M. Žilinsku reikėtų pradėti nuo jo vaikystės, jei ją taip galima vadinti. Jei šiandien vaikystė kelia aliuzijas į žaislus, supynes kieme, kompiuterinius žaidimus, tai Žilinsko vaikystė neatsiejama nuo Pirmo pasaulinio karo: “Viskas prie žemės riša. Ir šventųjų gyvenimai, kuriuos mažas skaičiau. Jie manes nepagadino. Ūkis per Pirmąjį pasaulinį karą sudegė, pateko pačion fronto linijon. Ganiau gyvulius pas ištekėjusią seserį. Labai vargom. Per Velykas vokiečiai puolė, rusai iš patrankų daužė. Naktį ėjau į kitą kaimą, tai ir patekau į patį mūšį. Daug vokiečių gulėjo negyvų, su šautuvais. Rusai įsitempė mane į apkasus. Paskui paleido, tai nuėjau pas seserį netoli Punsko. Grįžti namo vėl reikėjo per frontą. Orlaiviai skraidė, o lakūnai rankomis bombas mėtė. Viena prie manęs sprogo, kulkos zvimbė, o aš, vaikas, nemaniau, kad tai pavojinga. Iš vakaro graži kariuomenė, švarios uniformos, o kitą dieną lavonų krūvos. Taip ir negalėjau pareiti, nuo balandžio iki spalio išbuvau pas seserį. […]

Skaityti toliau »

Vaikštant po „Lietaus žemę“

Vieną penktadienį visai netikėtai atsirado galimybė apsilankyti Aido Giniočio režisuotame spektaklyje „Lietaus žemė“. Prisipažinsiu, kad ėjau nieko apie patį spektaklį nežinodama, nes jau nebuvo laiko apie jį pasiskaityti. Taip nutiko, kad ir vėlavau kelias minutes, bet pravėrusi duris atsidūriau visiškai kitame pasaulyje – laiko ratas pasisuko šešiasdešimt metų atgal.

„Tie, kas neatsimena  praeities klaidų, yra pasmerkti jas pakartoti.“ (George Santayana)

Rašoma internetiniame puslapyje prie spektaklio, kuris paremtas biografinėmis improvizacijomis, pristatymo.

Vienuolika rate sėdinčių žmonių, remdamiesi tikromis lietuvių istorijomis, jus perkelia į tarpukarį, vėliau pokarį ir pabaigoje vėl grąžina į dabartį. Jautru iki skausmo. Jautiesi tarsi slapčiomis stebėdamas žmonių džiaugsmą, atradimus, liūdesį, praradimus. Aktoriai žiūrovus įtraukia į savo kuriamų žmonių gyvenimus. Ore tiesiog tvyro milžiniška energija, kuri lyg laiko mašina įsuka žiūrovus į istorijos vingius.

Garsas. Nuo paukščių čiulbesio iki traukinio vagonų bildėjimo. Viską aktoriai kuria patys, veikdami kaip vienas organizmas. Jų atliekamos partizanų dainos užkabina giliai giliai.

Emocijos. Šeimos santykiai, meilė, išdavystė, mirtis ir dar daugybė atspalvių, su kuriais kiekvienas susiduriame savo gyvenime. Aktoriai priverčia tiek juoktis, tiek susimąstyti. Sukrėtė tardymo scena. Vienai iš aktorių kelis kartus trenkė antausius, Žiūrovai kiekvieną kartą trenkus nuščiūdavo. Negali patikėti, kad tai vyksta tavo akyse. Matai ašaras merginos akyse. Bet supranti, kad kadaise tardymai būdavo gerokai žiauresni, žalojant ne tik kūną, bet stengiantis paveikti ir sielą. Palūžę išpasakodavo viską, ką žino. Atsilaikę atsidurdavo Sibire arba būdavo nuteisiami mirties bausme.

Visos knygos, kurias iki šiol esu perskaičiusi apie tą laikotarpį, atgijo mano atmintyje žiūrint šį spektaklį. Ir ašaros tiesiog pačios ritosi skruostais. Nes tai – daugiau nei istoriniai faktai knygose. Tai – mūsų tautos praeitis, kurią dar mena daiktai, prakalbinami teatre.

http://www.scanorama.lt

Šių metų Europos šalių kino forumas „Scanorama“ baigėsi. Per 14 dienų spėjau pažiūrėti 42 pilno metro ir keletą trumpametražių filmų. Dalinuosi didžiausią įspūdį palikusių filmų, kuriuos tikrai vertėtų pamatyti, sąrašu. Vieni jų jus maloniai nustebins, kiti sukrės ar net privers piktintis, dar kiti – pareikalaus ištvermės (ne taip paprasta pažiūrėti filmą, trunkantį, pavyzdžiui, „tik“ 240 min.), tačiau abejingų nepaliks. Taigi:

„Išgyvena tik mylintys“ 

„Atsiverk man“ 

„Rajonas“ 

„Aš, aš pats ir mano mama“ 

„Borgmanas“ 

„Degantis krūmas“

„Džeki“ 

„Leila Furi“

„Miegantis grožis“ 

„Nepažįstamasis prie ežero“ 

„Praeitis“ 

Skaityti toliau »

Jūsu sāpes - mūsu sāpes...

nuotrauka pasiskolinta iš čia

Ketvirtadienis, lapkričio 7-osios vakaras, sukvietęs didelį būrį filijų į tradicinę korporacijos merginų ir moterų arbatėlę pasidalinti ne tik įspūdžiais su senokai matytomis draugėmis, bet ir kartu pasisemti naudingų ir naujų dalykų, pagilinti jau turimas žinias. Šio vakaro metu - žinias apie aprangos etiketą,  kuriomis pasidalinti tikrai nuoširdžiai sutiko filisterė Eugenija. 

Tai buvo neabejotinai daug diskusijų sukėlęs, tačiau ir ilgam atmintyje išlikęs vakaras. Ir širdyje, ir atmintyje ilgai neišdils šilta ir bičiuliška nuotaika bei naudingi patarimai. Esu tikra, kad tiek naujosios juniorės, tiek ir korporacijos senbuvės sužinojo naujų dalykų, su didžiuliu susidomėjimu klausėsi bei uždavinėjo klausimus. Cravate  noire ir cravate blanche, vizitinė suknelė - kokią aprangą rinktis korporacijos Alučiui, Vasario 16-osios pokyliui, vykstant į oficialius priėmimus kitose korporacijose ar studentiškose organizacijose? 

Ir iš tiesų, kaip parodė diskusija, aprangos etiketas – tai neišsemiama tema, kuri rūpi mažiau ar daugiau visoms merginoms. Žinoma, vaikinai taip pat ne išimtis, tad kitą kartą, ruošiantis svarbiausioms šventėms, bus daug lengviau patarti draugams, broliams ar kolegoms. Cravate noire ir cravate blanche, vizitinė suknelė ir kt. Dabar jau tikrai drąsiai galiu pasakyti kuo skiriasi šie aprangos kodai, ir kokiomis progomis kiekvieną iš jų reikia rinktis: 

Skaityti toliau »

Padėk taškus į vietą!

Andriaus Aleksandravičiaus nuotrauka pasiskolinta iš www.kauno.diena.lt

Vakar korporantai sudalyvavo "Neo-Lithuania" inicijuotoje akcijoje prieš naktinę prekybą alkoholiu vadinamuose "taškuose". Akcijoje dalyvavo apie 100 jaunų žmonių, "Apskrito stalo"prezidentas Mantas Jurgutis merui Andriui Kupčinskui įteikė didžiausių Kauno universitetų studentų atstovybių ir Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos pasirašytą kreipimąsi.

Smagu, kad akcija padėjo miesto tarybai tinkamai apsispręsti - Kaunas tapo pirmąja savivaldybe Lietuvoje, kurioje nakties metu dalyje miesto barų yra draudžiama prekyba alkoholiniais gėrimais. Net jei toks draudimas mažai prisidės prie alkoholizmo žabojimo, uždarius "barų" ir "bistro" etiketėmis pasidabinusius "taškus", aplinkinų gyventojų naktys bus saugesnės ir ramesnės.

Apie akciją ir Kauno miesto sprendimą taip pat galite skaityti "Verslo žiniose", "Kauno dienoje", "Lietuvos ryte", "Balso" ir kitose naujienų svetainėse.

Pirmasis Lietuvos studentų korporacijų naujienlaiškis "Ad verbum"

Pasirodė pimasis Lietuvos studentų korporacijų naujienlaiškis, kuriame galite susipažinti su svarbiausia visų korporacijų veikla. Smagaus skaitymo!