Foto paroda "Įkvepianti emocija" skirta 85-am Korp! Filiae Lithuaniae gimtadieniui

Korp! Filiae Lithuaniae gimtadieniui tradiciškai organizuojamos foto parodos. Šių metų tema "Įkvepianti emocija". Geriausią fotografiją rinko keturių narių komisija (vienas korporantas, ir trys žmonės ne iš korporacijos): Rūta Statulevičiūtė-Kaučikienė, Kęstutis Kurienius, Agnė Žagrakalytė, Edgaras Platelis. AČIŪ komisijos nariams už jų skirtą laiką ir nuomonę, o dalyviams AČIŪ už puikias foto akimirkas. Džiaugiuosi galėdama paskelbti parodos "Įkvepianti emocija" nugalėtojus. Komisijos nariai skyrė savo balsus nuo 10 iki 1 taško, t.y. geriausiai fotografijai kiekvienas skyrė po 10 taškų ir t.t.

Pirmos vietos laimėtoja - Simonos Tubulytės fotografija "Šypsena nieko nekainuoja", surinkusi 29 taškus. Simonai atkeliauja geriausias Belgijos šokoladas ir fil! Nerijaus rekomenduotas įmantrus belgiškas alus!

Antros vietos laimėtojas - Lino Pupelio fotografija "Laisvės šokis", surinkęs 21 tašką.

Trečia vieta dalinasi net trys fotografijos, surinkusios vienodą 14 taškų skaičių:

Komisija žiūrėjo, kad foto atitiktų temos pavadinimą. Kaip pati nugalėtoja Simona visagaliame facebooke buvo rašiusi: "Įkvepianti emocija - įkvepianti pozityviai arba negatyviai, sukelianti įniršį, susidomėjimą, baimę, nerimą, beribį žavėjimąsi, laimę, melancholiją ar bet kokią kitą emociją. Veikiausiai tikslas pasiektas."

Sveikiname Simoną dar kartą! Tu fantastiška fotografė!

Jei domina kitų fotografijų įvertinimai, užsukite į įkvepiančių emocijų katalogą (surašiau į komentarus gautus taškus, o pavadinime bendrą gautą sumą).


Fil! Ramunė Skruodienė

Besilankydami istorinėje Kauno prezidentūroje korporantai aptiko apčiuopiamą Prezidento Antano Smetonos ir korporacijos "Neo-Lithuania" bičiulystės įrodymą - antaninių taurę. Ją prezidentui vardadienio proga studentai įteikė 1928 m. birželio 13 d.

Progą žymi gana pompastiškas įrašas vienoje sidabrinės kojelės pusėje:

"Didžiajam lietuvių Tautos Viršininkui,
... ideologijos tėvui ir garbės nariui
Antanui Smetonai
vardo dieną 13.VI. 1928
Korporacija "Neo-Lithuania"
Kaunas

Kitoje kojelės pusėje pritvirtintas iš sidabro nulietas korporacijos herbas bei įrėžtas šūkis "VIVAT, CRESCAT, FLOREAT!"

Kaip pasakojama eksponato etiketėje, 2004 m. šią spalvoto ir raižyto stiklo taurę Panevėžio vyskupijos Upytės Šv. Karolio Baromėjaus bažnyčios klebonas mons. Juozapas Antanavičius dovanojo Prezidentui Valdui Adamkui. Šis savu ruožtu kolegai Antanui priklausiusį indą perdovonojo 2005 m. įkurtam istorinės prezidentūros muziejui.

Skaityti toliau »

Ad Verbum 2

Naujas "Ad Verbum" numeris!

Vaiteliai: parduoti žemę gali tik vieną kartą

Lietuva nebėra tas žemės ūkio kraštas, koks dar buvo prieš 20 metų. Vis daugiau laukų želia nedirbami, o kaimai nyksta. Jaunimas nejaučia ryšio su žeme ir mieliau vyksta dirbti į užsienį, o ne ieško galimybių savame krašte.

Ariogalos apylinkėse ekologinį ūkį įkūrę Vaiteliai yra reta išimtis. Vieną lapkričio savaitgalį rudenėjančiais laukais vykome įsitikinti, kad gyvenimas kaime ne visada yra toks, kokį mes jį įsivaizduojame.

Jau iš tolo mus pasitiko aukštai iškelta Lietuvos trispalvė, o kieme su kiekvienu pasisveikino pats šeimininkas Feliksas Vaitelis, jo žmona Virginija ir jaunesnysis sūnus Donatas.
 

Šis ūkis išskirtinis ne tik dėl žiniasklaidos skiriamo dėmesio. Pasak Kazio Starkevičiaus, buvusio žemės ūkio ministro, jis čia veždavo ne vieną užsienio delegaciją, nes parodyti ekologiniame Vaitelių ūkyje tikrai yra ką.

Limuzinai tvarte

Vaiteliai savo dabartinio verslo ėmėsi 1998 m., kai iš Prancūzijos atsigabeno 30 limuzinų veislės bulių. Ūkininkai neslepia, kad tuo metu lengva nebuvo, tačiau situacija visiškai pasikeitė Lietuvai 2005 m. įstojus į Europos Sąjungą.

Kaip pabrėžia F. Vaitelis, tada, norint gauti paramą, nebereikėjo galvoti, kokios tavo politinės pažiūros, nes atsirado aiškūs kriterijai, kurių laikantis sunkumų nekildavo.

Visos trys Vaitelių šeimos, t.y. tėvai ir du sūnūs su šeimomis, augina limuzinų veislės galvijus. Gyvulius perka Prancūzijoje, o mėsa iš Lietuvos keliauja į Italiją. Lietuvoje šią produkciją perka tik „Malsena“, mėsą tiekianti savo darbuotojams, ir Kauno restoranas „Medžiotojų užeiga“.

Ekologiška geros kokybės jautiena lietuvių kišenėms kol kas sunkiai įkandama. Dėl to apgailestauja ir Vaiteliai.

Tačiau ūkininkai džiaugiasi, kad limuzinų veislės galvijai nėra reiklūs, todėl jų ūkis klesti.

 Didžiausias turtas - žemė

F. Vaitelis šiuo metu su žmona valdo apie 350 ha žemės, sūnus Donatas – 300 ha, o kito sūnaus Manto ūkis sudaro 200 ha. Dalį šios žemės Vaiteliai nuomojasi.

Kiekviena šeima turi savo ūkį ir pati tvarkosi su savo finansais, tačiau per darbymečius padeda vieni kitiems, o prireikus pagalbos taip pat remiasi vienas į kitą. F. Vaitelis džiaugiasi, kad sūnūs seka jo pėdomis. Suradus savo vietą po Lietuvos saule, jiems nereikėjo laimės ieškoti kituose kraštuose.

„Nėra taip, kad tėtis vadovauja, o sūnūs kuria. Jei reikia, pasitariame, bet dirbame atskirai. Biudžetai atskiri, namai atskiri. Abiems vaikams padėjome. Tačiau dabar patys savarankiški. Tuo metu buvo unikalios sąlygos jaunų ūkininkų įsikūrimui.

D. Vaitelis mums pasakoja, kad jo širdis atsigauna kaime, o ilgiau pabuvus mieste jam pritrūksta erdvės.

Ūkininkai sako,kad Lietuvoje, priešingai nei užsienyje, dar ne visi supranta žemės vertę. O žemės kaina nuolat auga ir Lietuvoje ūkininkams vis sudėtingiau įsigyti žemės sklypus.

„Nusipirkti žemės dar gali, bet jos kaina už hektarą gerokai viršija 10 tūkst. litų. Tačiau išsinuomoti yra vis sunkiau. Sukurti ūkį dabar labai sudėtinga, mums pasisekė, nes anksčiau buvo paprastesnės sąlygos, todėl dar pavyko įkurti tris atskirus ūkius“, - teigia F. Vaitelis.
 

Paklausus, ką daryti, jei neturi žemės, bet nori ūkininkauti,Vaiteliai juokdamiesi sako, kad vienintelė išeitis tokiu atveju yra vesti arba ištekėti už žmogaus, kuris jau turi žemės.

 „Užsieniečiai neskuba taip išparduoti savo žemės kaip lietuviai. Kai buvau Lenkijoje, dažnai girdėjau, jog žemę gali parduoti tik vieną kartą“, - įspūdžiais dalijasi jaunasis ūkininkas D. Vaitelis.

 Jam pritaria ir tėtis F. Vaitelis. Pasak jo, kitose šalyse yra išlikęs nuosavybės jausmas, tuo metu pas mus žmonės nežino, ką su turima žeme daryti.

„Sovietmetis mus pagadino. Žmonės nesuvokia, kad patys gali dirbti žemę sau, o ne kitiems. Mūsų smetoninis ūkis buvo panašus kaip Danijoje. Tik įsivaizduokite, kur mes dabar būtume“, - svarsto F. Vaitelis.
 

Nors mums lankantis Vaitelių ūkyje pūtė žvarbus vėjas ir lijo, tačiau ūkininkus palikome puikiai nusiteikę. Paragavę naminės duonos, lietuviško skilandžio ir piemenų sriubos, studentų organizacijos „Neo-Lithuania“ nariai grįžo į Kauną. Visgi ne vieno galvoje sukosi mintys, kad Lietuvos kaimas neišnyks, kol bus tokių sąmoningų ir kuriančių žmonių kaip Vaitelių šeimyna.

I Am a Ukrainian

Paskatintas nesenai tinklaraštyje pasirodžiusios fil! Audronės “Scanoramos” filmų rekomendacijos, nusprendžiau parašyti kažką panašaus ir pats. Tad šį kart siūlau knygas apie Lietuvos istoriją. Dauguma šių knygų yra plataus turinio, todėl tinkamos ir tiems kurie istorija tik pradeda domėtis, ir tiems kurie yra jau perskaitę ne vieną Lietuvos istorijos knygą. Kadangi nepretenduoju į istorikus, stengiuosi jums pateikti tik tas knygas, kurias pačiam teko skaityti ir kurios pasirodė vertos rekomendacijos, jos yra paprastos ir nereikalauja papildomo pasiruošimo. Dalinuosi šiomis knygomis ne pasigirti, kad jas perskaičiau, o sudominti, kad paimtumėt nors vieną ar dvi iš šio sąrašo ir geriau pažintumėte Lietuvos istoriją. Tikiuosi, kad korporacijoje atsiras ir daugiau panašaus turinio knygų entuziastų, kurie pasidalins savo mėgstamomis knygomis.

Nes kaipgi mylėti, kaipgi kraują lieti už tai, ko nepažįstama ir nesuprantama? (V.Sirokomlė, 1860 m.)

Skaityti toliau »

Skirta tiems, kam dar neteko "susipažinti" su šiuo patriotu, tikėjusiu meile Tėvynei

Lietuva nuo neatmenamų laikų yra užauginusi daug didvyrių, šviesuolių, inteligentų, žmonių, kurie aukojo savo gyvybę, skyrė savo laiką jai. Šiandien, šių visų žmonių vardai jau tapę istorija, atgulę į knygų puslapius, laikraščių iškarpas, galbūt statulas, portretus ar eilėraščių žodžius. Tačiau vienaip ar kitaip mes kartais esame  linkę juos prisiminti, vis atversti jų knygą ir su jais “susipažinti”, leistis į ilgą pokalbį, daug klausinėti. Kartais gauname visus atsakymus, o kartais tenka ilgai ieškoti, kad juos rastume.

Norėčiau nuklysti į kultūrinį akiratį ir atversti Mykolo Žilinsko knygą. Kažkada apie šį žmogų buvo draudžiama viešai rašyti, kažkada jo vardas buvo menkinamas. Šiandien jo knygos puslapiai gali būti verčiami laisvai, nebijant susilaukti bausmės.

Mykolas Žilinskas vienareikšmiškai vienas žymiausių kolekcininkų XX amžiaus Lietuvos istorijoje. Per savo gyvenimą jis sukaupė didelę paveikslų, bei kitų meno kūrinių kolekciją, kuri dabar yra saugoma Mykolo Žilinsko dailės galerijoje. Jo asmenybė buvo labai spalvinga ir įdomi, jis buvo nuotaikos žmogus, gabus verslininkas, įžvalgus kolekcionierius, nor s ir neturėjo jokio meninio išsilavinimo.

Pažintį su M. Žilinsku reikėtų pradėti nuo jo vaikystės, jei ją taip galima vadinti. Jei šiandien vaikystė kelia aliuzijas į žaislus, supynes kieme, kompiuterinius žaidimus, tai Žilinsko vaikystė neatsiejama nuo Pirmo pasaulinio karo: “Viskas prie žemės riša. Ir šventųjų gyvenimai, kuriuos mažas skaičiau. Jie manes nepagadino. Ūkis per Pirmąjį pasaulinį karą sudegė, pateko pačion fronto linijon. Ganiau gyvulius pas ištekėjusią seserį. Labai vargom. Per Velykas vokiečiai puolė, rusai iš patrankų daužė. Naktį ėjau į kitą kaimą, tai ir patekau į patį mūšį. Daug vokiečių gulėjo negyvų, su šautuvais. Rusai įsitempė mane į apkasus. Paskui paleido, tai nuėjau pas seserį netoli Punsko. Grįžti namo vėl reikėjo per frontą. Orlaiviai skraidė, o lakūnai rankomis bombas mėtė. Viena prie manęs sprogo, kulkos zvimbė, o aš, vaikas, nemaniau, kad tai pavojinga. Iš vakaro graži kariuomenė, švarios uniformos, o kitą dieną lavonų krūvos. Taip ir negalėjau pareiti, nuo balandžio iki spalio išbuvau pas seserį. […]

Skaityti toliau »