Apie karą ir kitus iššūkius

Protestas prieš V. Gergijevo koncertą Kaune Sausio 13-ąją

Tikriausiai niekas negalės prieštarauti, kad geriausiai organizaciją pristato ne šūkiai ar simbolika, o jos narių darbai. Juk visada galima tik daug ir garsiai kalbėti, bet nedaryti nieko. Kita vertus, galima priimti iššūkį ir stoti į kovą.

Žiūrint iš istorinės perspektyvos, lietuviams ne kartą teko ginti savo valstybę. Viduramžiais kovojome kalaviju, po kelių šimtmečių mūsų lietuvybę gynė uždraustas žodis, XX a. pradžioje vėl teko imti ginklus į rankas ir ginti tik ką susikūrusią valstybę. Istorija byloja, kad 1940 metais buvome okupuoti be jokio kraujo praliejimo. Dėl to kai kurie veikėjai iki šiol manipuliuoja šiuo faktu ir teigia, kad SSRS dalimi mes tapome savo valia. Žinoma, niekas negarantuoja, kad, jei būtume stoję į kovą su gerokai galingesniu priešu, mums būtų pavykę apginti savo laisvę, tačiau gal tas nutekėjęs „vienas kraujo lašas“ būtų pakeitęs istoriją.

Galiausiai išaušo Atgimimo laikotarpis, kai lietuvių tauta išsibudino iš sovietinio miego. Nežinau, ar kas tuo metu galvojo, kad įvykiai pasisuks taip, kaip viskas toliau susiklostė. Bet faktas yra tas, kad 1991 metų sausį žmonės plūdo į Vilnių ginti savo šalies, savo vaikų, savo Laisvės. Ir tas kraujo lašas buvo pralietas. Galime tik įsivaizduoti, kokia jėga palaikė beginklius žmones stovinčius prieš ginkluotus sovietinius kareivius. Bet kova buvo laimėta.

O mes šiandien gyvename jau kitais laikais. Nebijome, kad kurią nors dieną gatvėse pamatysime svetimą kariuomenę ar karinę techniką. Nebijome sakyti, ką galvojame. Nebijome būti lietuviais. Vis dėlto tai nereiškia, kad grėsmės neliko. Jau ilgą laiką yra kalbama apie tokį reiškinį kaip informacinis karas. Žiniasklaida yra gerokai galingesnis ginklas nei šautuvas, nes tu gali įteigti žmogui, ką jam galvoti. Ir tas žmogus net nesupras, kad tai jam buvo įteigta.

2012 metų Sausio 13-ąją korporaciją Neo-Lithuania organizavo taikią protesto akciją prieš pasaulinio masto kompozitoriaus V. Gergijevo koncertą Lietuvoje. Šis žingsnis sukėlė susidomėjimo bangą ir sulaukė neigiamos reakcijos, net pačių korporantų tarpe išsiskyrė skirtingos nuomonės. Suprantama, kiekvienas žmogus turi teisę elgtis taip, kaip jam atrodo geriausia. Tomis dienomis populiariausias teiginys buvo tai, jog negalima sieti meno su politika. Atleiskite, mielieji, bet menas ir politika buvo siejami visais laikais. Valstybių vadovai menininkus dažnai pasitelkdavo kaip savo politikos įrankius. Juk jei ilgai kažką kartosi, galiausiai tai taps tiesa. O būtent dėl tokio požiūrio, jog menas ir politika negali būti susiję, menininkai tampa pavojingu ginklu. Nes niekas negali įlįsti į jų vidų ir pažiūrėti, ką jie iš tikro galvoja.

Šiemet Sausio 13-ąją korporantai parodė, kad mes nesame abejingi savo istorijai ir norime, kad ji būtų gerbiama. Žmogus, kuris atvirai reiškia simpatijas SSRS, neturėtų Lietuvoje koncertuoti dieną, kuri yra aplaistyta lietuvių krauju. Galiu drąsiai pasakyti, kad nenorėjome nieko įžeisti. Tik norėjome priminti.

Lietuvoje jau ne pirmus metus svarbių datų metu (vasario 16-oji, kovo 11-oji) atvažiuoja koncertuoti prieštaringai vertinamos rusų grupės ir atlikėjai. Sunku patikėti, kad tai tik sutapimas, kuris kasmet kartojasi. Atrodo, jog viskas gerai: atlikėjai atvažiuoja, lietuviai išperka bilietus, tarsi visi patenkinti. Šioje vietoje norisi priminti per vieną paskaitą išgirstus žodžius: žmogui visada rūpi patenkinti pradinius norus, t.y. apsirengti, pavalgyti, pasilinksminti, bet po to norisi kažko daugiau... Ir tie, kurie jau nori daugiau, išsikelia sau aukštesnius tikslus, pavyzdžiui, įstoja į korporaciją :)

„Žalgirio arenos“ apsauga privertė išmesti laikraščius apie Sausio 13-ąją