Maironis (Jonas Mačiulis) gimė 1862 m. Pasandravyje (Raseinių raj.), valstiečių šeimoje. Mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, Peterburgo dvasinėje akademijoje. Baigęs mokslus profesoriavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, nuo 1909 m. iki mirties buvo Kauno kunigų seminarijos rektorius, trečiajame dešimtmetyje – Kauno universiteto profesorius. Mirė 1932 m.Viešumoje Maironis atrodė oficialus, šaltas, nebuvo linkęs rodyti savo širdies. Gyvenime buvo valingas, tvirtas, atkaklus. Mėgo ir sunkų fizinį darbą. Lietuvos kultūroje Maironis užėmė ypatingą vietą. Jis yra lietuvių tautos dainius, sukūręs idealizuotą Lietuvos paveikslą ir suformulavęs XIX amžiaus tautos būties problemas.
100-ųjų Maironio gimimo metinių minėjime poetas V. Mykolaitis-Putinas sakė: “Mes žinome daug didesnių poetų už Maironį, tačiau Maironis mums kažkas daugiau negu jie. Ne savo raštų gausumu, ne tematikos svarumu, ne poetiniu artizmu, o lietuviško žodžio galia ir poveikiu mūsų sąmonei,- žodžio, padėjusio mums rasti save, apsispręsti ir visą amžių pasilikti su savo kraštu, su savo tauta“. Maironio talentas universalus, daug apimantis: jungiantis lyrinį eilėraštį, dainą, poemą, istorinę dramą, vertimus ir apmąstymus apie istoriją ir literatūrą. Maironis reiškėsi kaip poetas, kaip istorikas ir kaip politikas.
Nuo 1928 metų gegužės 11 d. Maironis yra Tautinės lietuvių studentų korporacijos „Neo – Lithuania“ garbės narys. Keletą metų prieš tai korporacija „Šatrija“ mėgino taip pat pasikviesti Maironį, tačiau nesėkmingai. Maironis, vos tik pamatęs korporantus, rūsčiai pasiūlė jiems išsinešdinti: „Aš studentų baliams aukų nedavinėju.“ – toks buvo jo atsakymas. Maironis nemėgo davinėti smulkių aukų, jis teikė tik stambaus masto aukas, pavyzdžiui, savo lėšomis pastatė religinio meno muziejų.
jun! Alina R.
undefined
2 komentarai (-ų):
Šis įrašas suteikė žavesio šiam blogui, labai smagu skaityti. Ir labai tinka korporacijos tinklaraščiui senovinės garbės narių foto, labai puošnu, tiesiog. Tikiuosi, kad naujų laikų foto ne ką prasčiau įsikomponuos ;)
Jo, įdomu būtų pažiūrėt, kaip dabar nufotografuotas Maironis atrodytų :D
Tiesa, perskaičius įrašą apie šį mūsų garbės narį, prisiminiau, kad tikrai sklandė kalbos apie jo nedosnumą ir gana šaltą charakterį. Kita vertus, kai jam teko išmokslinti ir į žmones išleisti niolika savo sesers vaikų - nelabai, matyt, likdavo smulkioms (ir tikėtina - dažnai prašomoms) aukoms. Tuo tarpu Vaižgantas visuomet garsėjo tolerancija, užuojauta, savotišku socialiniu nonkonformizmu. Todėl pas jį be sustojimo plūdo studentai ir įprastinių standartų neatitinkantys intelektualai tuoktis, prašyti pašalpos ir pagalbos. Vis prisimenu vieną istoriją, girdėtą dar gimnazijoje, kaip Vaižgantas VDU nuo pakylos skaitydamas literatūros paskaitą užsikėlė koją ant kojos ir prieš studentų nosis sušvytravo kiauri kunigo batų padai, pro kuriuos švietė kojinės. Taip ir matau tą vaizdą, bylojantį apie Vaižganto puoselėtą meilę kitam, atjautą kito nepritekliams bei pasirinkimą duoti, o ne pasilikti. Ir taip kažkaip myliu aš tą Vaižgantą ir jo Kauką ;)
Tiesa, kažkada su korporantais lankėmės Vaižganto ir Maironio muziejuose. Galbūt tai bus labai subjektyvu, bet net muziejininkės buvo labai skirtingos: pirmajame muziejuje darbuotoja mus priėmė šiltai ir džiaugėsi galėdama papasakoti apie Vaižgantą, o vat, Maironio muziejuje, nors buvo susitarta iš anksto, ekskursija buvo gana šalta, su neryškia nepasitenkinimo gaidele, kad sugalvojo, mat, studentai per valstybinę šventę trikdyti muziejaus ramybę :)
Rašyti komentarą