Mintys apie patriotizmą: emigranto požiūris

Patriotizmas kaip identitetas, paremtas pagarba ir dėkingumu savai šaliai, tautai, kalbai, kultūrai. Interpretacijos ir nuomonės, susiję su šiuo klausimu, vyrauja nuo palaikymo iki smerkimo, nuo savitarpio paramos iki šovinizmo, nuo savo regiono iki pasaulio, nuo jausmo iki valstybinės politikos. Nepaisant to, jog nėra sutarimo dėl pačios sąvokos, diskusijų objektas yra svarbus kiekvienai tautai ir valstybei. Ne išimtis ir Lietuva. Patriotizmas minimas ne tik diskutuojant populiarius tautinių mažumų, istorinius klausimus, bet vis dažniau ir akcentuojamą emigracijos problemą. 

Jau dvejus metus  gyvenu Anglijoje, Didžiojoje Britanijoje.  Per tą laiką patriotizmo klausimą teko ne tik apmąstyti, bet ir patirti/nepatirti. Bendrai tai galima pavadinti bandymais suprasti, ką patriotizmas reiškia man ir galbūt lietuviams, kuriuos sutikau universitete, darbe ir miestų renginiuose, gatvese, baruose, parduotuvėse Didžiojoje Britanijoje.

Viskas priklauso nuo to, kokioje aplinkoje gyveni ir užsiimi veikla. Jauni profesionalai per kelerius metus puikiai perima atitinkamą kalbėjimo manierą, anglišką aprangos stilių, laisvalaiko praleidimo būdus. Lietuviai studentai dažniausiai laikosi kartu ir bendrauja su kitais užsieniečiais (anglai mieliausiai laika leidžia tik su anglais). Yra nemaža dalis bandančių atlikti savotišką eksperimentą – atitrūkti nuo draugų lietuvaičių ir tapti anglu. Rezultatai būna įvairūs. Dar viena didelė lietuvių grupė yra atvažiavusieji dirbti ir laimės ieškoti. Šiuo atveju, kiek teko susidurti, lietuviai gyvena kartu, dirba kartu ir laiką leidžia kartu, nors klausimas ar jie labiau draugai, konkurentai ar priešai lieka atviras.

Tik atvykus tikrai gera išgirsti lietuvišką žodį ir, regis, net nesijaučia, kad nusidanginai gyventi į kitą Europos kraštą. Tačiau laikui bėgant ima kilti daug klausimų. Tarp jų ir apie  santykį su sava šalim, tautiečiais, kalba ir kultūra. Savos šalies labai pasiilgsti – gamtos, turimų žinių kaip elgtis ir spręsti atitinkamas problemas ir tiesiog negalvoti, kaip kalbėti, kad būtum tinkamai suprastas. Iš kitos pusės atsiranda jausmas, kad labai stipriai keitiesi ir nežinai, ar pritapsi savo šalyje, kai/jei grįši. Trumpos kelionės namo irgi nelabai padeda, nes daug kas žiūri priešiškai: tai ko grįžti, jei jau išvažiavai? Žiniasklaida irgi neguodžia – formuojamas neigiamas lietuvio emigranto įvaizdis dažnai neatsižvelgiant į pridėtinę vertę, kurią emigrantai sukuria savo šaliai. Tada, žinoma, atsigreži į Anglijos lietuvius, kur ir vėl pasimeti...Nes nebežinai, ar tai tikrai tavo Tėvynainiai. Lietuvių kalba vartojama tik dėl patogumo bendrauti, o kas kelintas angliškas žodis sakinyje – jau kitas klausimas. Iš patirties žinau, kaip sudėtinga išvengti kalbų suplakimo, kai stengiesi kiek įmanoma tobulinti užsienio kalbą ir nepamiršti savosios. Tačiau tai yra pasirinkimas. 

Toliau: požiūris į Lietuvą. Asmenį, kuris gerbtų ir didžiuotųsi Lietuva, tarp emigrantų šiuo metu rasti nelengva. Dauguma turi savo ne pačią saldžiausią patirtį, dėl kurios ir išvyko iš Lietuvos, taip pat daug nusivylimo valstybe ir visuomene. Tačiau skundžiantis ir kaltinant valstybę ir netgi šalį, retai tepripažįstama, jog įtakos turėjo ir tai, jog galbūt ir asmeninio pasiryžimo, pastangų pritrūko, lengvesnio gyvenimo norėjosi. Šiuo atveju labai įdomu stebėti studentus – dauguma jų atvyko į Angliją siekti bakalauro laipsnio, taigi iškart po mokyklos, dar be didelės gyvenimo patirties. Jie išlaiko ir pagarbą Lietuvai, nors dažnai Tevynė yra pamažu pamirštama. Pagarbos išraiška, mano muomone, galima laikyti kuriamas lietuvių studentų bendruomenes universitetuose, nacionalinių ir tautinių švenčių šventimą. Tačiau, kaip pasakė vienas mano pažįstamas studentas, tai tarsi pareiga, tarsi skola, kurią mokame už tai, kad išvykome be būtinybės. Bet visame šitame nebėra jausmo. Kas pasireiškia ir mažučiais dalykais, tokiais kaip nesusirenkanti auditoriją į filmą „Tadas Blinda“ ar subyranti norinčiųjų organizuoti gatvės muzikos dieną grupelė. Tačiau mano liūdniausia patirtis būtų susijusi su jausmu, kad kartais yra protingiau ir saugiau nutylėti, jog esi iš Lietuvos. Deja, tenka pripažinti, kad Angliją lietuviai pamėgo ne tik dėl darbų ir kultūros, bet ir dėl galimybių apgauti valstybę, verstis atitinkamais verslais ir netgi užsiimti nusikalstama veikla nuo fiktyvių firmų įkūrimo iki reketo.  

Taigi minėtasis pagrindinis klausimas man, emigantei, pavirsta į visą raizginį klausimų: ką man reiškia patriotizmas? Ar aš idealizuoju šalį, kurios pasiilgau? Ar noriu didžiuotis savo tėvynainiais, kuriuos sutinku Anglijoje? Ar po situcijų, kuomet nutyliu apie tai, kad esu lietuvė, vis dar galiu vertinti kitų patriotiškumą? 

Šio raizginio narpliojimas reikalauja daug patirčių, minčių ir sprendimų. Kartu skatina stebėti, domėtis, formuoti nuomonę ir ieškoti savo vietos po saule. Kad ir kur bebūtum, kad ir ką bedarytum.