Baltijos kelias – tada ir dabar

Šiemet minime Baltijos kelio 25-metį. Atrodo, kad ir kokius žodžius pasirinktum šiam įvykiui apibūdinti, būtų per daug banalu. Todėl dalinuosi keliomis nuotraukomis iš savo tėčio archyvo.

Rimanto Aukštuolio nuotr.

Tada man buvo beveik treji, bet ir aš prisidėjau prie to bendro jausmo sukūrimo. Sunku patikėti, kad ta susiraukusi mergaitė nuotraukoje - tai aš. Tačiau mane laiko besišypsanti mama. Vienoje iš nuotraukų užfiksuota ir mano tuo metu dešimtmetė sesuo.

 

Tėtis tądien buvo atsakingas už tvarkos palaikymą toje atkarpoje prie Ukmergės, tačiau ir jis tikriausiai negalėjo neįamžinti šių akimirkų.

 

Visi jautė, kad tai yra lūžis toje sustabarėjusioje sovietinėje santvarkoje. Šviežio oro gūsis. Laisvės vėjas. Žmonės nuotraukose šypsosi, be jokios baimės, kad bus uždaryti į kalėjimą, psichiatrinę ligonę ar ištremti ten, kur ilsisi ne vieno lietuvio kaulai.

 

Be interneto, be mobiliojo ryšio mūsų tėvams pavyko suorganizuoti tai, kas visam laikui įėjo į viso pasaulio istoriją. Baltijos sesės pakėlė galvas.

Rimanto Aukštuolio nuotr.

Prabėgo ketvirtis amžiaus. Vaikai nuotraukose užaugo. Jų tėvai jau sūpuoja anūkus, o seneliai spėjo dar labiau pražilti, užpuolė ligos ir kitos problemos.

 

Tačiau minint Baltijos kelią dalis jų visada susirenka toje pačioje atkarpoje, kurioje a.a. monsinjoras Alfonsas Svarinskas pastatė atminimo kryžių.

 

Prieš penkerius metus, kai buvo minimas Baltijos kelio 20-metis, į tą vietą atvažiavo žmonės ir iš kitų Lietuvos miestų.

 

Kaip seni pažįstami visi dalijosi prisiminimais, pasakojo apie savo dabartį, apsikeitė kontaktais. 25 metai žmogui yra labai daug, o ką jie reiškia valstybės gyvenime? Kiek daug visko per tuos metus Lietuvos gyventojai patyrė, turėjo išgyventi ne tik valdžios santvarkos lūžį, bet ir lūžį savo galvose. Kaip Remarko aprašytoji prarastoji karta. Juk ne visi taip ir prisitaikė gyventi demokratinėje visuomenėje, o sovietmečio ilgesys aplanko ne vieną vyresnį tautietį.

 

Rimanto Aukštuolio nuotr.

 

 

Beje, kiek kartų pastaruoju metu grįžtu iš Vilniaus namo, tiek matau ant to kryžiaus stovintį gandrą.  Žiūri kažkur į tolį ir laukia. Jis žino, kad greit turės palikti lizdą ir iškeliauti.

 

Tačiau tik tam, kad ankstyvą pavasarį vėl grįžtų namo.

 

Tikiuosi, kad namo grįš ir mano pačios brolis, kuris gimė jau nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau šiuo metu jis Lietuvą iškeitė į Norvegiją.

 

Aš su broliu per Baltijos kelio 20-ąsias metines.