Gaudeamus Igitur!: Vieno kryžiaus istorija

Roberto Ožalinsko nuotr.

2014 m. rudenį lankantis pas partizaną Juozą Jakavonį Tigrą, kuris tuo metu dar nebuvo korporacijos garbės narys, aš ir sen! Mantas Krivickas išgirdome istoriją apie kryžių, stovintį senose Kasčiūnų kaimo kapinėse. Istorija buvo tokia užkabinanti, kad sėdę į mašinas tą pačią dieną vykome jo apžiūrėti. Miškas, laukias, kelias, kalniukas, vėl miškas ir pasiekėm nuostabioje vietoje įsikūrusias kapinaites. Ten ilsisi ne viena Tigro šeimos karta, ten ketina amžinojo poilsio atgulti ir Tigras. Išvydome ir kryžių, tiksliau – net du. Abu seni ir akivaizdžiai byrantys nuo metų naštos.
Ant vieno jų išraižyta data – 1865 m. Tigras papasakojo, kad būtent šį kryžių, visą pasvirusį ir kreivą, jau ruošėsi nupjauti ir sudeginti. Tačiau atrodo, kad tam kryžiui buvo lemta dar ilgai stovėti.

Istorija

Roberto Ožalinsko nuotr.

Vieną kartą apsilankęs kapinėse Tigras nusprendė kitą kartą atvykti ir kryžių nupjauti, bet tą patį vakarą versdamas savo sukauptą archyvą atrado tai, po ko ranka pjauti nebekilo. Šį kryžių savo atsiminimuose yra paminėjęs partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kurio vadavietę galima aplankyti J. Jakavonio kieme. Vanagas kartą naktį laukdamas atvykstant žvalgų, budėjo būtent Kasčiūnų kaimo kapinėse. Ir jo akis užkliuvo už palinkusio kryžiaus. Susimąstė, kad niekas nebežino, kas palaidotas po šiuo kryžiumi ir gal kada nors žmonės taip pat praeis pro jo kapą, nežinodami, kad jis čia guli. Tigrui skaudžiausia šita istorijos dalis – niekas nežino, kur palaidotas A. Ramanauskas-Vanagas, kuriam mirties bausmė įvykdyta 1957 m.

Darbai prasideda

Roberto Ožalinsko nuotr.

Dar stovėdami kapinėse su sen! Mantu Krivicku pradėjome galvoti, kaip būtų galima prikelti kryžių naujam gyvenimui. Sakoma, kas ieško, tas randa. Grįžusi į Vilnių susisiekiau su Arnoldu Foku, kuris atstatė ne vieną kryžių su „Misija Sibiras“.

Jis rekomendavo meistrą Robertą Ožalinską. Vienas skambutis, trumpas pasakojimas ir su Robertu sutarėme nuvykti į kapines. Tiesa, tuo metu jau buvo ruduo, sunkiai pravažiuojami keliai miške, todėl sutarėme laukti tinkamų oro sąlygų.

Vasario 15 d. jau vykome pas Tigrą su Robertu. Jis viską nusifotografavo, su Tigru išdiskutavo, kaip tas kryžius atrodė prieš keliasdešimt metų. Tuomet sutarėme, kad Tigras su seniūnija pasirūpins kryžiaus atgabenimu pas save, nes jam reikėjo kurį laiką pabūti sausai. Tada būtų galima imtis atnaujinimo darbų.

Roberto Ožalinsko nuotr.

Kovą kryžius jau buvo Tigro kieme. Ateinančius mėnesius jį lankė ir ruošė Robertas, kuris vakarais namie drožinėjo ir Jėzusiuką. Kaskart man paskambinus Tigrui, jis vis klausdavo apie kryžių ir jo atnaujinimą. Nerūpėjo niekas – nei jo paties sveikata, nei artėjantis 90-asis jubiliejus. Taigi laukti negalėjome ir mes.

Roberto Ožalinsko nuotr.

Birželio 6-7 d. Robertas baigė paskutinius kryžiaus atnaujinimo darbus. Kruvinos ir pajuodusios rankos, visa diena palinkus prie kryžiaus. Karštis.

Roberto Ožalinsko nuotr.

Iš Vilniaus pas Tigrą atvykome šeštadienio popietę ir tikriausiai to vaizdo nepamiršiu niekada: šalia sėdintis ir viską stebintis Tigras, palinkęs prie kryžiaus Robertas ir plačiai besišypsantis Algis, kuris dažo kryžių. Ilgai nelaukusi šį darbą iš Algio perėmė Edita.

Savaitgalis buvo puikus, su daug saulės, smagiais žmonėmis (fil! Algirdas Liutkus su drauge, fil! Edita Žiulpaitė, sen! Eglė Valionytė), skaniu maistu ir Tigro draugija. Kasčiūnai ir jų apylinkės yra apskritai stebuklinga vieta, kur būtina nuvykti kiekvienam ieškančiam ramybės ir pusiausvyros.

Roberto Ožalinsko nuotr.

Kai kažkas baigiasi, prasideda nauja istorija

Roberto Ožalinsko nuotr.

Sekmadienį po pietų prasidėjo dar vienas didelis darbas. Iš pradžių sunku buvo įsivaizduoti, kaip kryžių reikės grąžinti į jo vietą. Bet viskas dėliojosi kaip pagal scenarijų. Kaip iš kokio filmo Tigro automobilis, senas medinis vežimas, įtempti vyrų raumenys keliant kryžių ir galiausiai, Roberto ir Giedriaus bėgimas paskui lekiantį Tigro automobilį. Nes Robertui tikriausiai širdis neleido palikti kryžių dardėti miško keliais be priežiūros, o Giedrius su vis dar gyjančiais kojos raiščiais nenorėjo palikti Roberto vieno :)

Roberto Ožalinsko nuotr.

Visą gyvenimą liksiu dėkinga Robertui, nes jis vienintelis žinojo, kaip reikia kryžių pastatyti ir įtvirtinti. Didžiavausi fil! Algirdu Liutkumi, sen! Šarūnu Valioniu ir savo vyru Giedriumi, kurie tą sunkų kryžių nešė, prieš tai kasė duobę ir rausė akmenis.

Kai pagaliau kryžius pakilo, buvo sunku patikėti, kad tai tas pats, kurį mačiau rudenį. Pasak Roberto, dar 20 metų jis turėtų stovėti. O šiemet jam sukanka 150 metų.

Finansiškai kryžiaus atnaujinimą parėmė:

fil! Jonas Gražys (JAV)

sen! Mantas Krivickas

sen! Rima Aukštuolytė

filisterių Pupelių šeima

fil! Algirdas Liutkus

fil! Edita Žiulpaitė

Korporacijos „Neo-Lithuania“ Valdyba

Meistro Roberto Ožalinsko aprašymas, koks kryžius buvo rastas ir kas su juo buvo daroma:

Kryžius Kasčiūnų kaimo, Varėnos r. kapinėse Apžiūra 2014 m. Pušinis kryžius 3.5 m. aukščio nuo žemės, apačioje 20,5 x 24,5 cm skersmens, į viršų plonėjantis. Visame paviršiuje matomos tašymo žymės, rombo formos viršūnė apskardinta. Kryžius apaugęs kerpėmis ir samanomis. Skersinis - 64 cm ilgio, 10,5 x 14 cm, apskardintais siaurėjančiais galais. Ant kryžiaus sumontuota 45 cm. diametro ir 34 cm gylio apskardinta koplytėlė, kurios nišoje būta nukryžiuotojo skulptūrėlės. Koplytėlė, palyginti su skersiniu – neproporcingai gili ir didelio diametro, todėl kryžiaus išvaizda yra netipiška ir išskirtinė dzūkiškų kryžių kontekste. Ant stiebo matosi išraižyti skaičiai –„1865“. Pasak kryžiaus savininko Juozo Jakavonio, būtent šį kryžių savo atsiminimuose (1992 m. leidimo 245 psl. ir vėliau archyve atrastame šio psl. tęsinyje) yra paminėjęs partizanų vadas A.Ramanauskas – Vanagas. J. Jakavonis ketinęs kryžių nupjauti dėl jo avarinės būklės, jau susiruošęs ir pjūklą, tačiau visiškai atsitiktinai perskaitęs A. Ramanausko-

Roberto Ožalinsko nuotr.

Vanago atsiminimų tęsinį publikuotą laikraštyje, supratęs, kad tai yra istorinis kryžius. Pasak J. Jakavonio, kryžius prieš keliasdešimt metų buvo bent vieną kartą pažemintas nupjaunant jo supuvsią apatinę dalį. Skardiniai elementai surūdiję, 40 proc. jų trūksta. Skersinis stipriai sudūlėjęs, bet dar išlaikęs formą. Trūksta nukryžiuotojo skulptūros (dar prieš kelis metus ji buvo nukritusi ir atremta į kryžių, vėliau dingo). Koplytėlės priekinė medinė dalis suskilusi, dalinai ištrupėjusi. Nugarinė dalis sudūlėjusi, bet išlaikiusi pagrindinę formą. Požeminė dalis sunykusi. Kokių nors anksčiau galėjusio būti atnaujinimo pėdsakų neaptikta. Kryžiaus stiebas nuo žemės iki viršūnės labai gerai išsilaikęs, tašytas iš itin sakingos ir tankios pušies medienos, matomi tik kosmetiniai defektai, neturintys esminės įtakos medienos tvirtumui. Kiek labiau sudūlėjusi šerdis pačioje rombo formos viršūnėje. Įvertinus visus požymius, nutarta, kad kryžių verta ir dar įmanoma atnaujinti. Atlikti atnaujinimo darbai (2015 03 – 06 mėn. ) Kryžius buvo išvežtas iš kapinių ir 3 mėn. džiovintas pastogėje. Paviršinis sluoksnis buvo nušlifuotas (kiek įmanoma išsaugant tašymo skliutu žymes). Visas kryžius keliais sluoksniais išteptas antiseptiniu preparatu ir vėl džiovinamas. Pagal išlikusius pavyzdžius ir analogiškos konstrukcijos kryžiaus nuotrauką buvo atkurtos trūkstamos ir nebetinkamos atgal sumontuoti detalės: skersinis, koplytėlės priekis ir nugarinė dalis smulkesnės medinės detalės ir visi skardiniai elementai). Buvo pagilinti skaičiai „1865“, taip pat iš ąžuolo medienos Išdrožtas nukryžiuotasis. Medinės dalys impregnuotos, metalinės nudažytos juodais dažais. Puvinio pažeistą požeminę dalį teko pjauti ir specialiai pagamintais metaliniais tvirtinimo elementais prijungti naują - 1.20 m. ilgio ir 24,5 x 20.5 cm skersmens dalį. Galiausiai, visa konstrukcija buvo impregnuota specialiai tam skirtais aliejais ir dervomis. Originalios kryžiaus detalės, skersinis, keli surūdiję skardos gabalai ir 4 smulkesnės medinės koplytėlės detalės paliktos pas J. Jakavonį.