Rugsėjo 18-ąją dieną, Romuvos kino teatre, gimė dar vienas T.L.S. korporacijos Neo-Lithuania projektas – tam tikra prasme netgi įgijęs šventumo laipsnį, kadangi buvo baigtas rašyti Kūčių naktį ir po devynių mėnesių pateiktas visuomenei. Korporacijos nariai padovanojo išskirtinį įvykį Kauno miesto gyventojams, svečiams, esamiems bei būsimiems korporantams – filmo „Trispalvis“, kurį režisavo V. V. Landsbergis, peržiūrą; diskusiją su pačiu filmo autoriumi; bei Eglės Sirvydytės – nuostabios jaunos atlikėjos – koncertą. 

Džiaugiames, kad „Trispalvis vakaras“ susilaukė itin didelio žmonių susidomėjimo. Iš viso buvo užregistruota daugiau nei 300 dalyvių. Nors renginys buvo labiau orientuotas pritraukti jaunimą, taip ugdant jų pilietiškumo jausmą, domėjimąsi Lietuvos istorija, tačiau jame sudalyvavo ir daug įvairaus, ypatingai senyvo, amžiaus žmonių, kuriems yra aktuali partizaniškų kovų, meilės savo šaliai ir tautiškumo tematika – daugelis jų netgi pakvietė atvykti ir savo draugus. Kiekvieną svečią maloniai sutiko gausi kamiltonų bei juniorų grupė, pasipuošusi korporantiška atributika bei lankstinukais, kuriuose pristatoma T. L. S. korporacijos "Neo-Lithuania" veikla. 

Skaityti toliau »

Baltijos kelias – tada ir dabar

Šiemet minime Baltijos kelio 25-metį. Atrodo, kad ir kokius žodžius pasirinktum šiam įvykiui apibūdinti, būtų per daug banalu. Todėl dalinuosi keliomis nuotraukomis iš savo tėčio archyvo.

Rimanto Aukštuolio nuotr.

Tada man buvo beveik treji, bet ir aš prisidėjau prie to bendro jausmo sukūrimo. Sunku patikėti, kad ta susiraukusi mergaitė nuotraukoje - tai aš. Tačiau mane laiko besišypsanti mama. Vienoje iš nuotraukų užfiksuota ir mano tuo metu dešimtmetė sesuo.

 

Tėtis tądien buvo atsakingas už tvarkos palaikymą toje atkarpoje prie Ukmergės, tačiau ir jis tikriausiai negalėjo neįamžinti šių akimirkų.

 

Visi jautė, kad tai yra lūžis toje sustabarėjusioje sovietinėje santvarkoje. Šviežio oro gūsis. Laisvės vėjas. Žmonės nuotraukose šypsosi, be jokios baimės, kad bus uždaryti į kalėjimą, psichiatrinę ligonę ar ištremti ten, kur ilsisi ne vieno lietuvio kaulai.

 

Be interneto, be mobiliojo ryšio mūsų tėvams pavyko suorganizuoti tai, kas visam laikui įėjo į viso pasaulio istoriją. Baltijos sesės pakėlė galvas.

Rimanto Aukštuolio nuotr.

Prabėgo ketvirtis amžiaus. Vaikai nuotraukose užaugo. Jų tėvai jau sūpuoja anūkus, o seneliai spėjo dar labiau pražilti, užpuolė ligos ir kitos problemos.

 

Tačiau minint Baltijos kelią dalis jų visada susirenka toje pačioje atkarpoje, kurioje a.a. monsinjoras Alfonsas Svarinskas pastatė atminimo kryžių.

 

Prieš penkerius metus, kai buvo minimas Baltijos kelio 20-metis, į tą vietą atvažiavo žmonės ir iš kitų Lietuvos miestų.

 

Kaip seni pažįstami visi dalijosi prisiminimais, pasakojo apie savo dabartį, apsikeitė kontaktais. 25 metai žmogui yra labai daug, o ką jie reiškia valstybės gyvenime? Kiek daug visko per tuos metus Lietuvos gyventojai patyrė, turėjo išgyventi ne tik valdžios santvarkos lūžį, bet ir lūžį savo galvose. Kaip Remarko aprašytoji prarastoji karta. Juk ne visi taip ir prisitaikė gyventi demokratinėje visuomenėje, o sovietmečio ilgesys aplanko ne vieną vyresnį tautietį.

 

Rimanto Aukštuolio nuotr.

 

 

Beje, kiek kartų pastaruoju metu grįžtu iš Vilniaus namo, tiek matau ant to kryžiaus stovintį gandrą.  Žiūri kažkur į tolį ir laukia. Jis žino, kad greit turės palikti lizdą ir iškeliauti.

 

Tačiau tik tam, kad ankstyvą pavasarį vėl grįžtų namo.

 

Tikiuosi, kad namo grįš ir mano pačios brolis, kuris gimė jau nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau šiuo metu jis Lietuvą iškeitė į Norvegiją.

 

Aš su broliu per Baltijos kelio 20-ąsias metines.

 

Foto paroda "Įkvepianti emocija" skirta 85-am Korp! Filiae Lithuaniae gimtadieniui

Korp! Filiae Lithuaniae gimtadieniui tradiciškai organizuojamos foto parodos. Šių metų tema "Įkvepianti emocija". Geriausią fotografiją rinko keturių narių komisija (vienas korporantas, ir trys žmonės ne iš korporacijos): Rūta Statulevičiūtė-Kaučikienė, Kęstutis Kurienius, Agnė Žagrakalytė, Edgaras Platelis. AČIŪ komisijos nariams už jų skirtą laiką ir nuomonę, o dalyviams AČIŪ už puikias foto akimirkas. Džiaugiuosi galėdama paskelbti parodos "Įkvepianti emocija" nugalėtojus. Komisijos nariai skyrė savo balsus nuo 10 iki 1 taško, t.y. geriausiai fotografijai kiekvienas skyrė po 10 taškų ir t.t.

Pirmos vietos laimėtoja - Simonos Tubulytės fotografija "Šypsena nieko nekainuoja", surinkusi 29 taškus. Simonai atkeliauja geriausias Belgijos šokoladas ir fil! Nerijaus rekomenduotas įmantrus belgiškas alus!

Antros vietos laimėtojas - Lino Pupelio fotografija "Laisvės šokis", surinkęs 21 tašką.

Trečia vieta dalinasi net trys fotografijos, surinkusios vienodą 14 taškų skaičių:

Komisija žiūrėjo, kad foto atitiktų temos pavadinimą. Kaip pati nugalėtoja Simona visagaliame facebooke buvo rašiusi: "Įkvepianti emocija - įkvepianti pozityviai arba negatyviai, sukelianti įniršį, susidomėjimą, baimę, nerimą, beribį žavėjimąsi, laimę, melancholiją ar bet kokią kitą emociją. Veikiausiai tikslas pasiektas."

Sveikiname Simoną dar kartą! Tu fantastiška fotografė!

Jei domina kitų fotografijų įvertinimai, užsukite į įkvepiančių emocijų katalogą (surašiau į komentarus gautus taškus, o pavadinime bendrą gautą sumą).


Fil! Ramunė Skruodienė

Besilankydami istorinėje Kauno prezidentūroje korporantai aptiko apčiuopiamą Prezidento Antano Smetonos ir korporacijos "Neo-Lithuania" bičiulystės įrodymą - antaninių taurę. Ją prezidentui vardadienio proga studentai įteikė 1928 m. birželio 13 d.

Progą žymi gana pompastiškas įrašas vienoje sidabrinės kojelės pusėje:

"Didžiajam lietuvių Tautos Viršininkui,
... ideologijos tėvui ir garbės nariui
Antanui Smetonai
vardo dieną 13.VI. 1928
Korporacija "Neo-Lithuania"
Kaunas

Kitoje kojelės pusėje pritvirtintas iš sidabro nulietas korporacijos herbas bei įrėžtas šūkis "VIVAT, CRESCAT, FLOREAT!"

Kaip pasakojama eksponato etiketėje, 2004 m. šią spalvoto ir raižyto stiklo taurę Panevėžio vyskupijos Upytės Šv. Karolio Baromėjaus bažnyčios klebonas mons. Juozapas Antanavičius dovanojo Prezidentui Valdui Adamkui. Šis savu ruožtu kolegai Antanui priklausiusį indą perdovonojo 2005 m. įkurtam istorinės prezidentūros muziejui.

Skaityti toliau »

Ad Verbum 2

Naujas "Ad Verbum" numeris!

Vaiteliai: parduoti žemę gali tik vieną kartą

Lietuva nebėra tas žemės ūkio kraštas, koks dar buvo prieš 20 metų. Vis daugiau laukų želia nedirbami, o kaimai nyksta. Jaunimas nejaučia ryšio su žeme ir mieliau vyksta dirbti į užsienį, o ne ieško galimybių savame krašte.

Ariogalos apylinkėse ekologinį ūkį įkūrę Vaiteliai yra reta išimtis. Vieną lapkričio savaitgalį rudenėjančiais laukais vykome įsitikinti, kad gyvenimas kaime ne visada yra toks, kokį mes jį įsivaizduojame.

Jau iš tolo mus pasitiko aukštai iškelta Lietuvos trispalvė, o kieme su kiekvienu pasisveikino pats šeimininkas Feliksas Vaitelis, jo žmona Virginija ir jaunesnysis sūnus Donatas.
 

Šis ūkis išskirtinis ne tik dėl žiniasklaidos skiriamo dėmesio. Pasak Kazio Starkevičiaus, buvusio žemės ūkio ministro, jis čia veždavo ne vieną užsienio delegaciją, nes parodyti ekologiniame Vaitelių ūkyje tikrai yra ką.

Limuzinai tvarte

Vaiteliai savo dabartinio verslo ėmėsi 1998 m., kai iš Prancūzijos atsigabeno 30 limuzinų veislės bulių. Ūkininkai neslepia, kad tuo metu lengva nebuvo, tačiau situacija visiškai pasikeitė Lietuvai 2005 m. įstojus į Europos Sąjungą.

Kaip pabrėžia F. Vaitelis, tada, norint gauti paramą, nebereikėjo galvoti, kokios tavo politinės pažiūros, nes atsirado aiškūs kriterijai, kurių laikantis sunkumų nekildavo.

Visos trys Vaitelių šeimos, t.y. tėvai ir du sūnūs su šeimomis, augina limuzinų veislės galvijus. Gyvulius perka Prancūzijoje, o mėsa iš Lietuvos keliauja į Italiją. Lietuvoje šią produkciją perka tik „Malsena“, mėsą tiekianti savo darbuotojams, ir Kauno restoranas „Medžiotojų užeiga“.

Ekologiška geros kokybės jautiena lietuvių kišenėms kol kas sunkiai įkandama. Dėl to apgailestauja ir Vaiteliai.

Tačiau ūkininkai džiaugiasi, kad limuzinų veislės galvijai nėra reiklūs, todėl jų ūkis klesti.

 Didžiausias turtas - žemė

F. Vaitelis šiuo metu su žmona valdo apie 350 ha žemės, sūnus Donatas – 300 ha, o kito sūnaus Manto ūkis sudaro 200 ha. Dalį šios žemės Vaiteliai nuomojasi.

Kiekviena šeima turi savo ūkį ir pati tvarkosi su savo finansais, tačiau per darbymečius padeda vieni kitiems, o prireikus pagalbos taip pat remiasi vienas į kitą. F. Vaitelis džiaugiasi, kad sūnūs seka jo pėdomis. Suradus savo vietą po Lietuvos saule, jiems nereikėjo laimės ieškoti kituose kraštuose.

„Nėra taip, kad tėtis vadovauja, o sūnūs kuria. Jei reikia, pasitariame, bet dirbame atskirai. Biudžetai atskiri, namai atskiri. Abiems vaikams padėjome. Tačiau dabar patys savarankiški. Tuo metu buvo unikalios sąlygos jaunų ūkininkų įsikūrimui.

D. Vaitelis mums pasakoja, kad jo širdis atsigauna kaime, o ilgiau pabuvus mieste jam pritrūksta erdvės.

Ūkininkai sako,kad Lietuvoje, priešingai nei užsienyje, dar ne visi supranta žemės vertę. O žemės kaina nuolat auga ir Lietuvoje ūkininkams vis sudėtingiau įsigyti žemės sklypus.

„Nusipirkti žemės dar gali, bet jos kaina už hektarą gerokai viršija 10 tūkst. litų. Tačiau išsinuomoti yra vis sunkiau. Sukurti ūkį dabar labai sudėtinga, mums pasisekė, nes anksčiau buvo paprastesnės sąlygos, todėl dar pavyko įkurti tris atskirus ūkius“, - teigia F. Vaitelis.
 

Paklausus, ką daryti, jei neturi žemės, bet nori ūkininkauti,Vaiteliai juokdamiesi sako, kad vienintelė išeitis tokiu atveju yra vesti arba ištekėti už žmogaus, kuris jau turi žemės.

 „Užsieniečiai neskuba taip išparduoti savo žemės kaip lietuviai. Kai buvau Lenkijoje, dažnai girdėjau, jog žemę gali parduoti tik vieną kartą“, - įspūdžiais dalijasi jaunasis ūkininkas D. Vaitelis.

 Jam pritaria ir tėtis F. Vaitelis. Pasak jo, kitose šalyse yra išlikęs nuosavybės jausmas, tuo metu pas mus žmonės nežino, ką su turima žeme daryti.

„Sovietmetis mus pagadino. Žmonės nesuvokia, kad patys gali dirbti žemę sau, o ne kitiems. Mūsų smetoninis ūkis buvo panašus kaip Danijoje. Tik įsivaizduokite, kur mes dabar būtume“, - svarsto F. Vaitelis.
 

Nors mums lankantis Vaitelių ūkyje pūtė žvarbus vėjas ir lijo, tačiau ūkininkus palikome puikiai nusiteikę. Paragavę naminės duonos, lietuviško skilandžio ir piemenų sriubos, studentų organizacijos „Neo-Lithuania“ nariai grįžo į Kauną. Visgi ne vieno galvoje sukosi mintys, kad Lietuvos kaimas neišnyks, kol bus tokių sąmoningų ir kuriančių žmonių kaip Vaitelių šeimyna.

I Am a Ukrainian