Naujajame korporancijos blog'e atsiradus kelioms gan dalykiškų straipsnių apžvalgoms, nutariau pasidalinti su visais linksmesniu pasakojimu apie vieno italo apsilankymą neolithuanų rūmuose. Pasakojimas išspausdintas Džiuzepės Salvatoriaus knygoje „Lietuva vakar ir šiandien“ (1932).
O visiems ne korporantams siūlau vasario 9d. 18val. ateiti pas mus į Svečių Vakarą ir patiems įsitikinti, "ką reiškia pakliūti sueigon jaunuolių su atspariais skrandžiais, stipriais balsais ir dosnia širdimi".
Tarp Kauno studentų
Kiek Kaune gimnazistų ir studentų?
To klausdavau savęs kiekvieną rytą, kai, išėjęs iš viešbučio, jau knibždančiose skubančių žmonių gatvėse matydavau beveik tik jaunus žmones, nešiojančius būdingas kepuraites su snapeliu. Kai kurios iš tų kepurių nuo dėvėjimo jau aptrintos, nublukusios nuo darganų, o kitos dar naujutėlės ir blizgančios, lyg būtų tik ką iš parduotuvės. Pastarosios priklauso naujokėliams, darniomis ir linksmomis gretomis traukiantiems į savo mokslus.
Visi, tiek vaikinai, tiek merginos, vos baigę pradžios mokyklą, geidžia pasipuošti gimnazisto kepuraite.
Pas mus jos nešiojamos saikingiau; svarbiausia, kad kepures turi tik studentai, ir ar dėl itin ilgo snapelio, ar dėl ženklų, kuriais įprasta jas puošti, svorio jos dėvimos tik iškilmingomis progomis. O su šiomis savotiškomis minkštokomis šilkinėmis, kurias lengva sulenkti ir įsikišti į kišenę, einant į mokyklą, kavinę, kiną ir galbūt net miegoti.
Smagu ankstyvą rytą susitikti su tokia gausybe linksmų jaunuolių. Ir čia, šiuose šaltuose ir santūriuose Šiaurės kraštuose, jaučiamas nenumaldomas jų noras išsiskirti, išdaigumas. Moksleiviai ir studentai turi savo papročių, dainų, nuotykių, o sunkias bemieges naktis prieš egzaminus leidžia mokydamiesi.
Vieną vakarą turėjau progos tuo įsitikinti apsilankęs studentų bendrabutyje.
Tai įspūdingas rūmas. Iškilęs ant Vytauto kalno tarp teniso kortų ir ąžuolų giraitės. Pastatas visai naujas, toks naujas, kad jame dar trūksta kai kurių svarbių baldų. Tačiau korporacijos „Neolithuania“ studentai nekreipia dėmesio į tai, kad neturi kokios sofos ar krėslo: jie įsikraustė į savo būstą, kai dar buvo juntamas kalkių kvapas, įsirengė čia gerą pigią valgyklą, kurioje pietūs kainuoja porą lirų, ir susirinkę čia lyg bitės avily draugiškai leidžia savo vakarus skaitydami, studijuodami, o pramogai sužaisdami biliardo ar šachmatų partiją. Pasitaikius progai, pasikviečia ir svečių.
Vienas iš tokių buvau ir aš. Patikėkit, išeidamas supratau, ką reiškia pakliūti sueigon jaunuolių su atspariais skrandžiais, stipriais balsais ir dosnia širdimi.
Pirmiausia jie man smulkiai aprodė visą bendrabutį; tai darė su tokiu pasididžiavimu, lyg patys jie būtų pastatę dėdami plytą prie plytos. Mano paklausti, ar esą tokie turtingi, kad gali leisti sau malonumą gyventi tokiuose patraukliuose rūmuose, jie man choru atsakė esą turtingi gerų norų, o jų nedidelė Tėvynė tikinti jų pažadais. Kartu kaip įmanydami stengiąsi kasmet šiek tiek sutaupyti, kad galėtų greičiau išmokėti tuos keturis ar penkis milijonus, įmokėtų už šį pastatą.
- Negi iš jūsų studentiškų kišenių įmanoma kada nors iškrapštyti milijonų? – suabejojau.
- Laikui bėgant, gal ir įmanoma. Kiekvienas iš mūsų moka po šimtą litų nuomos ir dar tiek už maistą. Organizuosime šokių vakarus, valgių konkursus, rengsime konferencijas... mokesčių mokėti mums nereikia. Be to, apsiribojame tik pačiu būtiniausiu aptarnaujančiu personalu.
Iš tikrųjų mums tuštinant vieną po kito kokius trisdešimt alaus butelių (nesipiktinkit – kompanija taip pat nemaža), pastebiu, kad patys studentai neša juos glėbiais iš bufeto ir sustatę priešais mandagiai klausia: „Dar gersim?“.
Ir geriame kartkartėmis paragaudami sumuštinių su šviežiu sūriu ir kumpiu, kuris, mano supratimu, gal ir per stipri užkanda prie šio kartoko gėrimo.
Toks nuoširdus jų draugiškumas mane labai maloniai nustebino, ir, žinoma, tai buvo matyti iš mano veido. Pasijutau tarsi apšaudomas daugybe klausimų, kuriais šie jaunieji nacionalistai, vadinami tautininkais (nuo žodžio „tauta“), bando mano budrumą.
Jie nori iš manęs sužinoti, kokios yra organizacijos Italijos studentų, kaip jie linksminasi, kaip studijuoja...
Patikėkit, kad panorau, kaip reta gyvenime, būti dvidešimčia metų jaunesnis. Kad išgelbėčiau nuo šio kolektyvinio interviu, kuris grėsė dar labiau išsiplėtoti, nusprendžiau taikyti į kiekvieno lietuvio, ypač studento, silpną vietą – pasakiau norįs paklausyti jų dainuojant.
- Silentium, ad cantum!
Nuo suolo pašoka šviesiaplaukis jaunuolis. Visi seka juo, lyg išmesti vienos spyruoklės. Improvizuotas dirigentas nusimauna kepurę ir susukęs ją ima lyg batuta diriguoti taktą.
Daina liejasi lėtai, iškilmingai, nostalgiškai.
Dainuojam ir solo, ir choru, unisoną keičia dvibalsė ir tribalsė darni melodija. Liūdnos ir linksmos, lėtos ir smagios, skamba viena po kitos senos lietuviškos liaudies dainos.
Dainuojama apie jauną bernelį, jojantį ant eiklaus juodbėrio žirgelio, su aukso pentinais ir sidabro kamanėlėm, kad susitiktų su mergele ant ežero krantelio, ant miško takelio, tarp raudonųjų dobilėlių, žaliųjų rūtų daržely, žydinčių obelų sodely...
Ateik mergyte,
Pavasarėly,
Kai dyvai žydės
Močiutės darže:
Aplink lysatės
Žalios rūtatės,
O viduryje –
Lis lelijatės
Tai nėra kokie nepadorūs šiuolaikinių dainelių kupletai, kokių galima tikėtis iš sveikų ir stiprių jaunuolių lūpų, o drovūs posmai apie kaimietišką meilę.
Aš tada skinsiu
Margą kvietkatę
Ir nusiųsdinsiu
Savo bernačiui:
Nė pati nešiu,
Nė kitai duosiu,
Šiauriu vėjačiu
Aš nupūsdinsiu.
Šiose dainose nėra nei vieno dviprasmiško žodžio, nė mažiausios nesantūriuos frazės. Bet gyvas, nuoširdus, jaunatviškas jausmas pulsuoja sulig kiekviena gaida. Tai atspindi dainuojančių jaunuolių veidai, įtaigi, nuoširdžiai jaudinama jų išraiška.
Kol geriuosi natūraliu sentimentalios liaudiškos melodijos gaivumu, jaunasis choro maestras sako:
- Turime ir savo, studentiškų, dainų; jos kitokios, ne tokios senovinės... gal norėtumėte kokios paklausyti?..
Taigi... dabar sugadins man visą įspūdį su tokia dainuška, panašiai į mūsų „Pellegrino che vai girando con le scarpe rotte ai pie!“*...
- Prašom padainuoti ir studentiškų!
- Silentium, ad cantum! – vėl šūkteli muzikantas, kuris, beje, studijuoja matematiką.
Ir drioksteli groteskiškas kariško maršo motyvas su priedainiu, imituojančiu triukšmingą patrankos šūvį kiekvienos strofos pabaigoje. Matyt, neapsiriksiu interpretuodamas kaip kaimyninės priešiškos šalies pagyrūno generolo žygių parodiją.
Deja, deja!.. nukrypo į politiką šitie velniai studentai! Ar negalėjo pasilikti su savo mergužėlėmis lelijėlėmis ir šnekėti apie meilę pritariamai ošiant girioms?..
Tačiau ne veltui jie yra tautininkų partijos nariai, be to, mato prieš save italą, kurio veide tik žvilgterėjus tuoj galima numatyti sunkiai slepiamą minčių ir jausmų artimumą. Tiesą sakant, aš ir pats dainuodavau, kai reikėdavo: „Oh Trieste, oh Trieste benedetta!..“ ( O Trieste, šlovingasis Trieste).
Italai atgavo Triestą po penkiasdešimties skausmingų metų. Šie romūs lietuviai taip pat nepraranda vilties vėl būti savo nepamirštamojo Vilniaus šeimininkais!
-----------------------------------------------------------------
*Piligrime, kurs keliauji apsiavęs suplyšusiais batais...
O visiems ne korporantams siūlau vasario 9d. 18val. ateiti pas mus į Svečių Vakarą ir patiems įsitikinti, "ką reiškia pakliūti sueigon jaunuolių su atspariais skrandžiais, stipriais balsais ir dosnia širdimi".
Kiek Kaune gimnazistų ir studentų?
To klausdavau savęs kiekvieną rytą, kai, išėjęs iš viešbučio, jau knibždančiose skubančių žmonių gatvėse matydavau beveik tik jaunus žmones, nešiojančius būdingas kepuraites su snapeliu. Kai kurios iš tų kepurių nuo dėvėjimo jau aptrintos, nublukusios nuo darganų, o kitos dar naujutėlės ir blizgančios, lyg būtų tik ką iš parduotuvės. Pastarosios priklauso naujokėliams, darniomis ir linksmomis gretomis traukiantiems į savo mokslus.
Visi, tiek vaikinai, tiek merginos, vos baigę pradžios mokyklą, geidžia pasipuošti gimnazisto kepuraite.
Pas mus jos nešiojamos saikingiau; svarbiausia, kad kepures turi tik studentai, ir ar dėl itin ilgo snapelio, ar dėl ženklų, kuriais įprasta jas puošti, svorio jos dėvimos tik iškilmingomis progomis. O su šiomis savotiškomis minkštokomis šilkinėmis, kurias lengva sulenkti ir įsikišti į kišenę, einant į mokyklą, kavinę, kiną ir galbūt net miegoti.
Smagu ankstyvą rytą susitikti su tokia gausybe linksmų jaunuolių. Ir čia, šiuose šaltuose ir santūriuose Šiaurės kraštuose, jaučiamas nenumaldomas jų noras išsiskirti, išdaigumas. Moksleiviai ir studentai turi savo papročių, dainų, nuotykių, o sunkias bemieges naktis prieš egzaminus leidžia mokydamiesi.
Vieną vakarą turėjau progos tuo įsitikinti apsilankęs studentų bendrabutyje.
Tai įspūdingas rūmas. Iškilęs ant Vytauto kalno tarp teniso kortų ir ąžuolų giraitės. Pastatas visai naujas, toks naujas, kad jame dar trūksta kai kurių svarbių baldų. Tačiau korporacijos „Neolithuania“ studentai nekreipia dėmesio į tai, kad neturi kokios sofos ar krėslo: jie įsikraustė į savo būstą, kai dar buvo juntamas kalkių kvapas, įsirengė čia gerą pigią valgyklą, kurioje pietūs kainuoja porą lirų, ir susirinkę čia lyg bitės avily draugiškai leidžia savo vakarus skaitydami, studijuodami, o pramogai sužaisdami biliardo ar šachmatų partiją. Pasitaikius progai, pasikviečia ir svečių.
Vienas iš tokių buvau ir aš. Patikėkit, išeidamas supratau, ką reiškia pakliūti sueigon jaunuolių su atspariais skrandžiais, stipriais balsais ir dosnia širdimi.
Pirmiausia jie man smulkiai aprodė visą bendrabutį; tai darė su tokiu pasididžiavimu, lyg patys jie būtų pastatę dėdami plytą prie plytos. Mano paklausti, ar esą tokie turtingi, kad gali leisti sau malonumą gyventi tokiuose patraukliuose rūmuose, jie man choru atsakė esą turtingi gerų norų, o jų nedidelė Tėvynė tikinti jų pažadais. Kartu kaip įmanydami stengiąsi kasmet šiek tiek sutaupyti, kad galėtų greičiau išmokėti tuos keturis ar penkis milijonus, įmokėtų už šį pastatą.
- Negi iš jūsų studentiškų kišenių įmanoma kada nors iškrapštyti milijonų? – suabejojau.
- Laikui bėgant, gal ir įmanoma. Kiekvienas iš mūsų moka po šimtą litų nuomos ir dar tiek už maistą. Organizuosime šokių vakarus, valgių konkursus, rengsime konferencijas... mokesčių mokėti mums nereikia. Be to, apsiribojame tik pačiu būtiniausiu aptarnaujančiu personalu.
Iš tikrųjų mums tuštinant vieną po kito kokius trisdešimt alaus butelių (nesipiktinkit – kompanija taip pat nemaža), pastebiu, kad patys studentai neša juos glėbiais iš bufeto ir sustatę priešais mandagiai klausia: „Dar gersim?“.
Ir geriame kartkartėmis paragaudami sumuštinių su šviežiu sūriu ir kumpiu, kuris, mano supratimu, gal ir per stipri užkanda prie šio kartoko gėrimo.
Toks nuoširdus jų draugiškumas mane labai maloniai nustebino, ir, žinoma, tai buvo matyti iš mano veido. Pasijutau tarsi apšaudomas daugybe klausimų, kuriais šie jaunieji nacionalistai, vadinami tautininkais (nuo žodžio „tauta“), bando mano budrumą.
Jie nori iš manęs sužinoti, kokios yra organizacijos Italijos studentų, kaip jie linksminasi, kaip studijuoja...
Patikėkit, kad panorau, kaip reta gyvenime, būti dvidešimčia metų jaunesnis. Kad išgelbėčiau nuo šio kolektyvinio interviu, kuris grėsė dar labiau išsiplėtoti, nusprendžiau taikyti į kiekvieno lietuvio, ypač studento, silpną vietą – pasakiau norįs paklausyti jų dainuojant.
- Silentium, ad cantum!
Nuo suolo pašoka šviesiaplaukis jaunuolis. Visi seka juo, lyg išmesti vienos spyruoklės. Improvizuotas dirigentas nusimauna kepurę ir susukęs ją ima lyg batuta diriguoti taktą.
Daina liejasi lėtai, iškilmingai, nostalgiškai.
Dainuojam ir solo, ir choru, unisoną keičia dvibalsė ir tribalsė darni melodija. Liūdnos ir linksmos, lėtos ir smagios, skamba viena po kitos senos lietuviškos liaudies dainos.
Dainuojama apie jauną bernelį, jojantį ant eiklaus juodbėrio žirgelio, su aukso pentinais ir sidabro kamanėlėm, kad susitiktų su mergele ant ežero krantelio, ant miško takelio, tarp raudonųjų dobilėlių, žaliųjų rūtų daržely, žydinčių obelų sodely...
Ateik mergyte,
Pavasarėly,
Kai dyvai žydės
Močiutės darže:
Aplink lysatės
Žalios rūtatės,
O viduryje –
Lis lelijatės
Tai nėra kokie nepadorūs šiuolaikinių dainelių kupletai, kokių galima tikėtis iš sveikų ir stiprių jaunuolių lūpų, o drovūs posmai apie kaimietišką meilę.
Aš tada skinsiu
Margą kvietkatę
Ir nusiųsdinsiu
Savo bernačiui:
Nė pati nešiu,
Nė kitai duosiu,
Šiauriu vėjačiu
Aš nupūsdinsiu.
Šiose dainose nėra nei vieno dviprasmiško žodžio, nė mažiausios nesantūriuos frazės. Bet gyvas, nuoširdus, jaunatviškas jausmas pulsuoja sulig kiekviena gaida. Tai atspindi dainuojančių jaunuolių veidai, įtaigi, nuoširdžiai jaudinama jų išraiška.
Kol geriuosi natūraliu sentimentalios liaudiškos melodijos gaivumu, jaunasis choro maestras sako:
- Turime ir savo, studentiškų, dainų; jos kitokios, ne tokios senovinės... gal norėtumėte kokios paklausyti?..
Taigi... dabar sugadins man visą įspūdį su tokia dainuška, panašiai į mūsų „Pellegrino che vai girando con le scarpe rotte ai pie!“*...
- Prašom padainuoti ir studentiškų!
- Silentium, ad cantum! – vėl šūkteli muzikantas, kuris, beje, studijuoja matematiką.
Ir drioksteli groteskiškas kariško maršo motyvas su priedainiu, imituojančiu triukšmingą patrankos šūvį kiekvienos strofos pabaigoje. Matyt, neapsiriksiu interpretuodamas kaip kaimyninės priešiškos šalies pagyrūno generolo žygių parodiją.
Deja, deja!.. nukrypo į politiką šitie velniai studentai! Ar negalėjo pasilikti su savo mergužėlėmis lelijėlėmis ir šnekėti apie meilę pritariamai ošiant girioms?..
Tačiau ne veltui jie yra tautininkų partijos nariai, be to, mato prieš save italą, kurio veide tik žvilgterėjus tuoj galima numatyti sunkiai slepiamą minčių ir jausmų artimumą. Tiesą sakant, aš ir pats dainuodavau, kai reikėdavo: „Oh Trieste, oh Trieste benedetta!..“ ( O Trieste, šlovingasis Trieste).
Italai atgavo Triestą po penkiasdešimties skausmingų metų. Šie romūs lietuviai taip pat nepraranda vilties vėl būti savo nepamirštamojo Vilniaus šeimininkais!
-----------------------------------------------------------------
*Piligrime, kurs keliauji apsiavęs suplyšusiais batais...
1 komentarai (-ų):
Smagus įrašas, Simai! Sveikinu!Komentarą apie šio italo prisiminimus ir įspūdžius pas neolithuanus buvau atradus ir senojoje spaudoje. Ten taip pat buvo paminėta Tavo cituojama knyga :)
Rašyti komentarą