Nuo Kauno iki Tartu ir atgal...

Nevisiškai ankstyvą balandžio 30-osios rytą korporantai ir jų draugai skubėjo rinktis prie korporacijos Neo – Lithuania rūmų. Nuo čia prasidėjo puiki ir įsimintina kelionė į Estijoje Tartu mieste vykusią Valpurgijos naktį. Į šią netrumpą kelionę patraukė: sen! Rima Aukštuolytė, sen! Algirdas Liutkus, sen! Mantas Krivickas, sen! Milena Puchova, sen! Justinas Vildžius, sen! Ieva Pociūtė, fil! Edita Žiulpaitė, jun! Alina Račenko, jun! Asta Bingelytė, jun! Karolis Teišerskis, jun! Tautvydas Žukauskas ir keturi korporantų draugai: Giedrius, Indrė, Andrius ir Deivydas. Linksmai nusiteikęs būrys susikrovė dovanas, “skystą duoną“ ir kitus daiktus, pasikabinę Lietuvos vėliavą pajudėjo link Tartu.

                      Kelionė neprailgo. Pakėlę pirmąjį Prosit, nepamiršome pasveikinti ir sen! Ievos Pociūtės su jos gimimo diena. Žinoma, koks Prosit be dainų. Sužavėjome vairuotoją ne tik skambančiais Prosit, bet ir šauniomis korporantiškomis dainomis, kurias nuo širdies traukė ir kartu keliavę svečiai. Sustojimai taip pat netruko prailgti, vairuotojui darant ilgąją pertrauką sustojome Latvijoje - šaunioje pakelės užeigėlėje radome batutą. 45 minutės, pakibus ore, prabėgo akimirksniu, leido smagiai pasijuokti ir panaikino vieną kitą promilę. Taip su dainomis ir linksma nuotaika nejučiomis pasiekėme Tartu, kur merginos skubėjo keisti apdarus. Įkurdinome vairuotoją viešbutyje ir patraukėme į miestą. Sustojus prie korp! Sakala namų, vaikinai nuskubėjo į vidų, o merginos ir svečiai patraukė pasivaikščioti po Tartu.

                 

                      Tartu – tvarkingas gražus miestelis, įsikūręs prie vaizdingos upės, visur tvarka ir švara. Gatvės grįstos trinkelėmis. Pasitaikė saulėta ir graži diena, todėl buvo malonu vaikštinėti upės pakrante, kol juniorės įamžino miesto grožybes. Žinoma, miestas pilnas šurmuliuojančio jaunimo, daugiausia kepurėtų žmonių. Kepurėles dėvi ir studentiškų organizacijų nariai, tik tos kepurėlės skiriasi - turi tik dvi arba vieną spalvą. Be to, studentiškų organizacijų nariai nenešioja juostelių. Po eisenos vyresnieji korporantai susėdę baruose lepinosi gražiu oru ir alumi.  Jaunesnieji ruošėsi vakarui ir darbavosi savo namuose. Mums einant pro šalį kepurėtieji skubėjo kelti kepurėles, taip pasisveikindami. Ši tradicija sudarė didžiulį įspūdį dėl parodytos pagarbos. Prisijungėme prie sėdinčiųjų baruose, o po 10 minučių supratome, kad oras mums nėra toks jau ir šiltas, todėl įsitaisėme kavinės viduje.          

                     Pasisėdėjus nutarėme įteikti dovanas ir aplankyti seniausią merginų korporaciją korp! Filiae Patriae. Svečiams teko likti už durų. Įteikusios saldainius sužinojome, kurioje korporacijoje koks renginys vyks, kur reiktų nueiti, o kur mažiau naudinga. Buvome pakviestos stebėti teatro, bet pasiūlymo atsisakėme pažadėjusios grįžti vakare su vaikinais. Įspūdį paliko tai, kad visos korporacijos turi savo namus, vieni jų prabangesni, kiti mažiau prabangūs, bet visuose kabo kruopščiai išpuoselėti herbai, yra virtuvės, žaidimų kambariai, šokių salės, juniorų, seniorų ir filisterių patalpos, kiekvienas korporantas turi savo bokalą, korporacijos namuose visada būna korporantas, kuris sutinka ir įleidžia svečius ar korporantus, net jei tai ir naktis. Savo namus turi ir studentiškos organizacijos.

                      Kelionę po korporantiškus namus pradėjome nuo korp! Fraternitas Liviensis. Ši korporacija įkurta 1918 m., ankščiau buvusi medikų korporacija šiuo metu vienija įvairios krypties studentus. Kadangi į šią korporaciją užsukome pakeliui į korp! Sakala pasiimti vaikinų, žavus merginų būrelis neliko be dėmesio, merginos iškarto buvo pašokdintos. Mano šokių partneris po poros šokių pasisiūlė aprodyti korporacijos namus. Šis pasiūlymas buvo priimtas su džiaugsmu. Šeimininkas domėjosi, iš kur mes atvykome, kas pakvietė, kokia mes korporacija, kada įsikūrėme. Bendrauti nesutrukdė net ir mano šlubuojančios anglų kalbos žinios, buvo taip įdomu kuo daugiau sužinoti, kad net ir kalbos barjeras kone išnyko. Sužinojau, kodėl juniorai nešioja juosteles. Pasirodo, tai kamiltonai, kurių akademiniai sūnūs yra amžiumi jaunesni už tėvus. Jie nešioja junioro kepurėles, kol vaikai gauna spalvas. Taip pat sužinojau, kad nešiojamos draugiškų korporacijų spalvos greta saviškių. Užkopę į antrąjį aukštą atsidūrėme gražioje salėje, kurios viduryje stovėjo prabangiomis spalvomis dabintos medinės kėdės ir puošnus herbas. Palydovas pasididžiavo, kad jų herbas yra pats puošniausias ir gražiausias. Toliau sekė alaus kambarys, kur visa siena papuošta alaus buteliais. Išgirdau istoriją, kad šioje sienoje puikuojasi beveik visi estiško alaus buteliai. Dalis sienos išpuošta bokalais, kurie atrodo beveik identiški, skiriasi tik tai, kad užrašytas vardas, įstojimo metai ir kokioje srityje mokėsi bokalo savininkas. Parodytas žaidimų kambarys ir pasididžiavimas – virtuvė, kurioje kunkuliavo verdamas Krambambulis, buvo atskleista paslaptis, jog visa gėrimo esmė - vaisiai. Taip pat išgirdau, pasididžiavimą jog jų verdamas Krambambulis yra pats geriausias, kiti esą juos kopijuojantys, todėl maloniai paragino palaukti iki kol pirmą valandą nakties jis bus patiekiamas svečiams.

                   

 Žinoma, šito praleisti negalėjome, bet taip pat reikėjo susirasti ir vyrukus, kurie jau buvo įsilinksminę svetingai juos priėmusioje korp! Sakala (trečia pagal senumą korporacija, įkurta 1909 metais), paskubomis ten ir patraukėm. Nukeliavę iki vietos išvydome beprotiškai ilgą eilę: tą vakarą ši korporacija buvo populiariausia, žmonės čia rinkosi kaip į prabangų klubą. Gerai, kad vaikinai nesnausdami susimirksėjo su tolėliau esančių vartų sargais ir akimirksniu patekome pro galinį kiemo įėjimą vidun. Žmonių buvo tikrai daug, todėl nutarėm neužsibūti ir apžiūrėję patalpas patraukėme atgal į korp! Fraternitas Livonija namus ragauti įžymiojo Krambambulio. Paragavę ir įsitikinę, kad Krambambulis išskirtinis gėrimas, iškeliavome toliau. Kitas mūsų tikslas buvo seniausia korporacija Estijoje - korp! Vironia, įkurta 1900 metais. Šios korporacijos namai įsikūrę pačiame Tartu centre. Pasiekus šią korporaciją porai mūsų svečių teko suprasti, kaip gerbiamos ir vertinamos kepurėlės, nes jų tiesiog nutarė neįleisti. Teko ieškoti užtarėjo iš korp! Vironia spalvūnų. Gavę nario palaiminimą, svečiai taip pat galėjo apsilankyti viduje bei apžiūrėti korporantiškus namus. Aplankius seniausią vyrišką korporaciją atėjo metas grįžti ir į seniausią moterišką korporaciją - korp! Filiae Patria (įkurtą 1920 m.). Priėjus jų namus lauke vyko pasirodymas su ugnies elementais ir kurtinančiais sprogimais, padegamomis rankomis. Viduje buvo kur kas ramiau nei pas vaikinus, merginų namuose nebuvo galima įsigyti alaus, bet čia buvo kokteilių baras. Ten sutikti draugai suomiai sukėlė džiugesio bangą, buvo prisiminti bendri renginiai, kartu praleistas laikas.

 Sukaupę paskutines likusias jėgas, įtaką vėlyvas metas ir alus jau buvo padarę, patraukėme į penktuosius korporantiškus namus. Korp! Rotalia  įkurta 1913 m. ir esanti penktoji, ne vien mūsų aplankytųjų sąraše, bet ir pagal vyresniškumą. Čia  pasitiko didžiuliai prabangiūs namai ir erdvioje salėje vis dar vykstantis koncertas. Smagi muzika, net ir tokius pavargusius lankytojus kaip mes, privertė trepsėti dar gerą valandžiukę. Kaip ir visuose korporantiškuose namuose, herbas puikavosi garbingiausioje vietoje. Kartu keliavęs svečias Giedrius aptiko rūsyje esantį slaptą barą, kone didesnį nei šokių salė, raudona šviesa ir vis dar nemažas būrelis sėdinčiųjų rodė, kad ši vieta buvo itin populiari vakaro metu.  Sutikti Rotalia nariai buvo susidomėję, iš kur atkeliavome, stebėjosi, kad ir Lietuvoje esama korporacijų. Nutilus muzikai, nutarėme, kad mūsų pasiilgtasis autobusiukas greičiau atriedės, jei mes jo lauksime sutartoje vietoje ir vakarą pabaigsime ten, kur pradėjome - korp! Sakala namuose. Išvydę autobusiuką visi nudžiugome, labiausiai išalkę pabaiginėjo savo maisto atsargas, paskubomis persirenginėjo ir,  nespėjus padėti galvų, visi  įmigo. Prabudę netoli Lietuvos pasidžiaugėme, kad aplankėme net penkis korporantiškus namus, tam nesutrukdė nei grindinys, nei mielės, nei nuovargis, nors ir išvargę, mažai miegoję linksmai čiauškėjome iki pat Kauno. NEIŠDILDOMA KELIONĖ...

                       Jun! Karolio Teišerskio pasakojimas apie korp! Sakala

Viena stipriausių Estijos korporacijų korp! Sakala buvo įsteigta 1909 metais Tartu universitete. Atsikūrė 1989 metais. Prieškario laikotarpiu pasistatė didelius trijų aukštų rūmus. Tais laikais studentai, kuriems būdavo sunku susirasti gyvenamąją vietą, galėdavo apsistoti  korporacijos rūmuose. Atėjus karui, rūmai buvo  gerokai apgriauti – dvi sienos buvo visiškai nugriautos. Po karo korporacija atsikūrė 1989 metais. Atstatė ir suremontavo savo rūmus ir iki šiol ten veikia. Šiuo metu viršutiniai du aukštai yra nuomojami, taip sukuriant pajamas, kuriomis apmokami rūmų išlaikymo kaštai. Korporacijos pagrindinis tikslas yra lojalumas savo valstybei ir patriotizmas. Korporacijos nariai nešioja atributiką, turinčią tris spalvas: mėlyną, violetinę ir baltą, kurios reiškia atitinkamai valstybę, demokratiją ir broliją. Sakalai priklauso apie 400 narių. Egzistuoja akademinis vyresniškumas. Vyrauja labai griežtos taisyklės, sukurtos senųjų narių. Korporacija rengia įvairius akademinius renginius, ugdo jaunimą ir padeda įsitvirtinti visuomenėje. Taip pat kviečiasi kitas korporacijas pas save į svečius arba patys jas aplanko. Švenčių metu vyksta gan griežtos ceremonijos, tačiau šventei artėjant į pabaigą galima ir atsipalaiduoti bei gerokai pasilinksminti. Vienos iš daugelio švenčių, alaus stalo, metu vyrai mėgaujasi alumi, sako sveikinimo kalbas, dainuoja diriguodami špaga ir sveikina pagrindinį šventės žmogų arbiter bibendi (aludarį). Šiam tenka išgerti nemažą kiekį alaus, atsakant į visų korporantų sveikinimus. Nesilaikantys taisyklių dažniausiai baudžiami pilno bokalo alaus išgėrimu.