2012 m. birželio 28 d., ketvirtadienis

Interviu apie gyvenimą jaunimo organizacijose :)


Viena iš lietuvių organizacijų, su kuria teko susidurti per Newcastle universiteto lietuvių bendruomenę – Jungtinės Karalystės Lietuvių Jaunimo Sąjunga (JKLJS). Linkėjimai nuo Rūtos Freitakaitės, JKLJS prezidentės 2011-2012.

Jurgita Čepulytė: Būdama Jungtineje Karalystėje (JK) dalyvavai ir tebedalyvauji net kelių jaunimo organizacijų veikloje - Jungtinės Karalystės Lietuvių Jaunimo Sąjungos (JKLJS), Newcastle universiteto lietuvių bendruomenės ir AIESEC. Ar prieš išvykdama į UK dalyvavai jaunimo organizacijų veikloje Lietuvoje?
Rūta Freitakaitė: Kadangi į Angliją atvykau iš karto po mokyklos baigimo, neturėjau progos susipažinti su studentiškomis organizacijomis Lietuvoje. Tačiau nuo jaunų dienų labai aktyviai dalyvavau moksleivių organizacijose. Buvau viena iš Moksleivių Verslo Klubo (MVK) koordinatorių, aktyviai reiškiausi mokyklos organizacinėje veikloje.

J: Kokie būtų pagrindiniai jaunimo organizacijų Lietuvoje ir JK panašumai, skirtumai? Kas žavi ir kas erzina Lietuvos bei JK lietuvių jaunimo organizacijose?
R: Labai sunku lyginti. Tačiau bandant žvelgti iš šono, vienas pagrindinių skirtumų būtų mastai. Jeigu Lietuvoje yra 3 AIESEC ofisai, Jungtinėje Karalystėje daugiau negu 20. Taip pat labai didelis skirtumas yra ir atstumai tarp organizacijų. Lietuvoje bendradarbiavimas yra lengvesnis, norint pasiekti platesnę auditoriją renginiai gali būti organizuojami įvairiausiuose miestuose neprarandant pagrindinės narių auditorijos. Jungtinėje Karalystėje organizuojant renginį Londone niekaip nepritrauksi daugybės žmonių iš Edinburgo.

J: Kokia būtų pagrindinė JKLJS veikla?
R: JKLJS, kaip ir sako mūsų pavadinimas, yra Jungtinės Karalystės Lietuvių Jaunimo Sąjunga. Taigi mūsų tikslas yra „Integracija į Jungtinės Karalystės visuomenę, išlaikant lietuvių identitetą“.

J: Kokia yra JKLJS tikslinė auditorija ir kokie žmonės daugiausiai dalyvauja jos veikloje?
R: Mūsų tikslinė auditorija yra jaunimas iki 35 metų. Didžiąją dalį šio jaunimo sudaro čia studijuoti atvykę lietuvaičiai. Taip pat turime ir tokių, kurie po studijų jau įsikūrė ir lipa karjeros laiptais.

J: Jei reiktų apibendrinti, kokią veiklą JKLJS daugiausiai vykdo: padėti lietuviui, informuoti apie Lietuvą ar puoselėti lietuvybę?
R: Labai sunku apibendrinti veiklą, kadangi mes organizuojame viską nuo kultūrinių koncertų iki vasaros praktikų Lietuvoje. Visais renginiais tiesiog kviečiame bendrataučius pasimėgauti sava kompanija, pritaikyti įgytą patirtį Lietuvos problemų sprendimui ir pristatyti, kokios galimybės yra Lietuvoje, jeigu jie nuspręstų sugrįžti. Jokiu būdu neužsiimame propoganda ir skatinimu palikti viską, ką čia pasiekė, ir bet kokia kaina grįžti atgal į Lietuvą. Mes tiesiog esame čia, kad informuotume, gal sudomintume ir paskatintume apie tai bent susimąstyti.

Skaityti toliau »

2012 m. birželio 7 d., ketvirtadienis

Briuselis, alus ir Paryžius

Briuselis. Senamiesčio vaizdas nuo Menų kalvos



























Pirma diena. Bonjour, Sisiojantis Berniuk!

Sunkiai pramerkus akis teko lipti iš lovos ir beviltiškais rankų mostais tiestis link kavos puoduko. Pirmoji mintis – šiandien skrendu į Briuselį. Antroji – vakar pamiršau iškviesti taksi (aš žlugus!). Po daugybės skambučių, sunkaus lagamino tempimo (teko melstis, kad viskas sutilptų į 10 kg normą), pro tamsų, rytinį Kauną aš pasiekiau oro uostą ir eilėje susitikau su fil! Egle. Lagamine viršsvorio nebuvo, lėktuvas sėkmingai pakilo ir pabandžiau turistinėje knygutėje sužinoti, kas per miestas tas Briuselis.

Štai ir nusileidom. Mus pasitiko fil! Rūta su savo vyru. Važiavome pro Waterloo (Napoleono mūšio vietą, kuriame jis buvo galutinai sutriuškintas) ir būtent tada man kilo mintis, kad viskas bus nepaprastai įdomu. Fil! Rūtos butas, kurį ji mums paliko, buvo labai gražiame rajone, ne taip toli nuo centro, su neįprastais mūsų akiai dviaukščiais (na daugu daugiausiai triaukščiais) spalvotais namukais, siauromis gatvelėmis ir mažomis parduotuvėmis, su ant prekystalių išdėliotais vaisiais ir daržovėmis. O pačiame bute teko susidurti su katinu Lambiku Leopoldu, kuris tapo mano priešu visos nakvynės metu. Kitaip negu fil! Eglei, kuri, rodos, jam visai patiko.

Nieko nelaukusios išėjom pasivaikščioti į Briuselio centrą. Iki jo nusigavome prigrūstu autobusu, o žmonės jame burbuliavo prancūziškai ir todėl viskas man pasirodė dar įdomiau. Paveizėjom į katedrą, „Sisiojantį berniuką“, su nuoširdžiu pavydu praėjau pro visas Saint Hubert'o galerijos vitrinas - pro didžiulį arkinį koridorių, kuriame (tikėsit ar ne) anksčiau buvo ypatingai brangios parduotuvės ir ten apsipirkinėdavo labai turtingi ponai ir panelės, karaliai ir karalaitės, o mano studentės dalia leido tik pavarvinti seiles į nuostabius batus už 260 Eurų. Taip pat praėjome pro Karalių rūmus, gražų parką, kuris gražiau atrodo giliame pavasaryje, kai viskas žydi, aplankėme Margritte muziejų kol galiausiai susidomėjome vafliais, kuriuos visi turistais lygi vieno valgo ir vargo nemato. Nusipirkome ir mes – vos ne vos suvalgėme tą ambroziją ir nuskubėjome namo, nes kas nemiega popiet, tas neeina valgyti bulvyčių vakare.

Garsieji belgiški vafliai

Dešimtą valandą vakaro, mes kaip tikros pojūčių ištroškusios turistės, nusprendėme nueiti į seniausią bulvyčių „free“ kioską, kuris anot visų buvo visai arti „mūsų“ buto. Pusvalandukas, kurį žadėjome paaukoti vietoj saldaus miego, virto pusantros valandos beviltiško ieškojimo siauromis gatvelėmis, o mielieji briuseliečiai, anglų kalbos antišalininkai, nė kiek nepagelbėjo. Tačiau savo tikslą po atkaklių ieškojimų vis tiek pasiekėme, ypatingas bulvytes suvalgėme, ir parsiradom namo, pasiruošusios miegoti lygiai tiek pat, kiek katinas buvo pasiruošęs šokinėti nuo palangės ant mūsų galvų...


Antra diena. Briuselis, šiek tiek alaus ir dviračiai.

Skaniai papusryčiavusios, išlindome į saulėtąją gatvelę ir iškart man dingtelėjo mintis – dviračiai. Čia reikėtų paminėti, kad Briuselyje yra gerai išvystyta susisiekimo dviračiais sistema – beveik ant kiekvieno kampo po dviračių stotelę, kur galima pasiimti dviratį/pasidėti dviratį ir taip apvažiuoti visą miestą. Niuansas, kurio mes nežinojome - vieną dviratį gali laikyti pusvalandį, po to turi būtinai pasidėti ir pasiimti kitą, nes kitaip iškart imami pinigai iš kortelės. Iškart kyla klausimas: kokios kortelės? Tos, kurią tu įdedi į dėžutę prie dviračių – tau nuskaičiuojami pinigai (150 eurų - užstatas už pasiskolintą dviratį; dar vienas niuansas kurio nežinojom – pinigai gražinami po 21d.). Na, bet daug žinosi – greit pasensi, o mes jaunos, gražios, jau su dviračiais iškeliavome ieškoti Penkiasdešimtmečio parko su didžiuliu muziejumi ir Triumfo arka. Šitą be vargo radome.


Aplankėme Meno ir istorijos muziejų, kuriame pamatėme daugybę įvairių kultūrų paveldo, ir palikusios dviračius netoli Europos Parlamento rūmų, nusileidome į metro. Metro mus nuvežė į centrą, kur nusipirkau tiek šokolado, kiek galėjau patempti (tiksliau virš 1 kg - nepamirškime 10 kg lagamino limito). Atrodo, namo grįžome visai pavargusios, tačiau manoji dviračių aistra man neleido nurimti, todėl griebiau iš artimiausios stotelės dviejų ratų transportą, ausinuką ir išvažiavau minti iki miesto centro. Tikriausiai, šis jausmas, kai tu nei karto nesi bandžiusi važiuoti dviračiu lygiaigrečiai su mašinomis, autobusais, tramvajais ir bandai prisiminti iš vairavimo mokyklos kurso dviračių taisykles važiuojant keliu (rankų mostai), ir kai visa eilė mašinų palaukia, kol tu susivoki, jog tau reikia pasukti, bei išlendi į apšviestų Karaliaus rūmų aikštę, yra pats smagiausias dalykas, kurį patyriau kelionėje, ir mintyse prisiminiau Vilniaus merą Artūrą Zuoką, kurį šįkart palaikiau iš visos širdies.

Tačiau vakaras tuo nesibaigė. Susitikom su Briuselyje gyvenančiu fil! Nerijumi, kuris aprodė mums naktinį miestą, ir supažindino su alaus skonių įvairove. Galiu paminėti, jog alus ten išties skanus, tenykščiai lietuviai (ir ne tik) linksmi, na, o po to prisimenu tik, kad po paskutinio baro man būtinai reikėjo dviračio, kuris tąkart kažkaip vinguriavo fil! Rūtos rajono gatvelėmis…

Skaityti toliau »

Gaudeamus Igitur! Copyright © 2011 | Template design by O Pregador | Powered by Blogger Templates