Vizitinė kortelė

Fil! Ramunė Skruodienė

Prieš penkis metus korporacijoje buvo suorganizuotas renginys "Vizitinė kortelė". Už šios idėjos atgaivinimą dėkoju  fil! Alfredui, kuris pasirodo turi puikią atmintį, ir prisimindamas pirmosios vizitinės kortelės privalumus, suorganizavo visa tai antrą kartą. Renginio metu buvo galimybė parodyti save iš kitos pusės, t.y. pristatyti kolegoms ir draugams save kaip specialistą, kaip savo srities žinovą, darbuotoją, patarėją ar ramstį bet kurioje gyvenimo situacijoje. Juk tai ir yra pagrindinė mūsų korporacijos varomoji jėga - įvairių pomėgių, specialybių, galimybių žmonės! Lietuvoje gyvenantys - save pristatinėjo gyvai, o išvykėliai - esantys svetur ir neturėdami galimybės sudalyvauti  - bandė save perteikti virtualiu būdu - kas CV, kas sumontuotu filmuku. Bandėm surinkti informaciją iš užsienyje gyvenančių korporantų, kad per toli nenutoltų nuo korporacijos ir jos veiklos, o taip pat ir supažindinti jaunąją kartą su vyresniais kolegomis, o senbuviams priminti apie save.

Kiek teko girdėti renginys praėjo sklandžiai, be techninių trukdžių. Norėčiau paraginti ateityje daugiau kolegų nesidrovėti ir pristatyti save "Vizitinės kortelės" metu. Puiki galimybė patobulinti savo gyvenimo aprašymą ar išbandyti save prieš kamerą, pasitreniruoti pokalbiui su darbdaviu, žodžiu - nupūsti dulkes nuo savo pasitikėjimo. Ačiū kas dalyvavo renginyje. Taip pat ačiū renginį koordinavusiam sen! Karoliui ir renginio vedėjams jun! Živilei ir jun! Rolandui, kad renginys puikiai pavyko.

Labai dėkoju visiems užsieniuose gyvenantiems korporantams, nuo Azijos iki Australijos, iš įvairių Europos šalių, kurie rado laiko ir noro parašyti apie save keletą žodžių, nusifilmuoti, ir beveik gyvai tarti žodelį kolegoms Lietuvoje. Buvo smagu sudalyvauti virtualiai. Briuselyje gyvenančius korporantus stengėmės surinkti pas mus į namus ir padaryti vieną bendrą filmuką. Kas galėjo, tas atėjo. Taip kažkurį vakarą su visa aparatūra į namus atvyko mūsų draugas Mindaugas, ir namai tapo laikina studija. Vaikai pasislėpę už užuolaidų stebėjo kas čia vyksta, o suaugėliai žaidė savo žaidimus, t.y. filmavosi. Buvo linksma. Kaito lempos, buvo ruošiami mikrofonai, ieškomos patogesnės vaizdo formos, o per tą laiką besifilmuojančius kruopščiai prižiūrėjo stiliaus specialistė, mūsų mažoji dukrytė, Gintarė.

Nenoriu paviešinti "Vizitinės kortelės" montažų, nes tam ir yra renginys, kad pamatyti ir išgirsti rezultatus. O aš po visų šių filmavimų užsikrėčiau baisiai pavojinga liga - įsigijau naują hobį - filmuoti ir montuoti, todėl nuo šiol daugeliui teks pakęsti mano montažus ;)

O dabar kelios akimirkos iš "studijos".

Paskutiniai fil! Nerijaus papudravimai prieš filmavimus

Filmuojama

Operatorius Mindaugas

Viskas paruošta

Su geriausiais linkėjimais - fil! Ramunė

Briuselis. Senamiesčio vaizdas nuo Menų kalvos

Pirma diena. Bonjour, Sisiojantis Berniuk!

Sunkiai pramerkus akis teko lipti iš lovos ir beviltiškais rankų mostais tiestis link kavos puoduko. Pirmoji mintis – šiandien skrendu į Briuselį. Antroji – vakar pamiršau iškviesti taksi (aš žlugus!). Po daugybės skambučių, sunkaus lagamino tempimo (teko melstis, kad viskas sutilptų į 10 kg normą), pro tamsų, rytinį Kauną aš pasiekiau oro uostą ir eilėje susitikau su fil! Egle. Lagamine viršsvorio nebuvo, lėktuvas sėkmingai pakilo ir pabandžiau turistinėje knygutėje sužinoti, kas per miestas tas Briuselis.

Štai ir nusileidom. Mus pasitiko fil! Rūta su savo vyru. Važiavome pro Waterloo (Napoleono mūšio vietą, kuriame jis buvo galutinai sutriuškintas) ir būtent tada man kilo mintis, kad viskas bus nepaprastai įdomu. Fil! Rūtos butas, kurį ji mums paliko, buvo labai gražiame rajone, ne taip toli nuo centro, su neįprastais mūsų akiai dviaukščiais (na daugu daugiausiai triaukščiais) spalvotais namukais, siauromis gatvelėmis ir mažomis parduotuvėmis, su ant prekystalių išdėliotais vaisiais ir daržovėmis. O pačiame bute teko susidurti su katinu Lambiku Leopoldu, kuris tapo mano priešu visos nakvynės metu. Kitaip negu fil! Eglei, kuri, rodos, jam visai patiko.

Nieko nelaukusios išėjom pasivaikščioti į Briuselio centrą. Iki jo nusigavome prigrūstu autobusu, o žmonės jame burbuliavo prancūziškai ir todėl viskas man pasirodė dar įdomiau. Paveizėjom į katedrą, „Sisiojantį berniuką“, su nuoširdžiu pavydu praėjau pro visas Saint Hubert'o galerijos vitrinas - pro didžiulį arkinį koridorių, kuriame (tikėsit ar ne) anksčiau buvo ypatingai brangios parduotuvės ir ten apsipirkinėdavo labai turtingi ponai ir panelės, karaliai ir karalaitės, o mano studentės dalia leido tik pavarvinti seiles į nuostabius batus už 260 Eurų. Taip pat praėjome pro Karalių rūmus, gražų parką, kuris gražiau atrodo giliame pavasaryje, kai viskas žydi, aplankėme Margritte muziejų kol galiausiai susidomėjome vafliais, kuriuos visi turistais lygi vieno valgo ir vargo nemato. Nusipirkome ir mes – vos ne vos suvalgėme tą ambroziją ir nuskubėjome namo, nes kas nemiega popiet, tas neeina valgyti bulvyčių vakare.

Garsieji belgiški vafliai

Dešimtą valandą vakaro, mes kaip tikros pojūčių ištroškusios turistės, nusprendėme nueiti į seniausią bulvyčių „free“ kioską, kuris anot visų buvo visai arti „mūsų“ buto. Pusvalandukas, kurį žadėjome paaukoti vietoj saldaus miego, virto pusantros valandos beviltiško ieškojimo siauromis gatvelėmis, o mielieji briuseliečiai, anglų kalbos antišalininkai, nė kiek nepagelbėjo. Tačiau savo tikslą po atkaklių ieškojimų vis tiek pasiekėme, ypatingas bulvytes suvalgėme, ir parsiradom namo, pasiruošusios miegoti lygiai tiek pat, kiek katinas buvo pasiruošęs šokinėti nuo palangės ant mūsų galvų...


Antra diena. Briuselis, šiek tiek alaus ir dviračiai.

Skaniai papusryčiavusios, išlindome į saulėtąją gatvelę ir iškart man dingtelėjo mintis – dviračiai. Čia reikėtų paminėti, kad Briuselyje yra gerai išvystyta susisiekimo dviračiais sistema – beveik ant kiekvieno kampo po dviračių stotelę, kur galima pasiimti dviratį/pasidėti dviratį ir taip apvažiuoti visą miestą. Niuansas, kurio mes nežinojome - vieną dviratį gali laikyti pusvalandį, po to turi būtinai pasidėti ir pasiimti kitą, nes kitaip iškart imami pinigai iš kortelės. Iškart kyla klausimas: kokios kortelės? Tos, kurią tu įdedi į dėžutę prie dviračių – tau nuskaičiuojami pinigai (150 eurų - užstatas už pasiskolintą dviratį; dar vienas niuansas kurio nežinojom – pinigai gražinami po 21d.). Na, bet daug žinosi – greit pasensi, o mes jaunos, gražios, jau su dviračiais iškeliavome ieškoti Penkiasdešimtmečio parko su didžiuliu muziejumi ir Triumfo arka. Šitą be vargo radome.

Aplankėme Meno ir istorijos muziejų, kuriame pamatėme daugybę įvairių kultūrų paveldo, ir palikusios dviračius netoli Europos Parlamento rūmų, nusileidome į metro. Metro mus nuvežė į centrą, kur nusipirkau tiek šokolado, kiek galėjau patempti (tiksliau virš 1 kg - nepamirškime 10 kg lagamino limito). Atrodo, namo grįžome visai pavargusios, tačiau manoji dviračių aistra man neleido nurimti, todėl griebiau iš artimiausios stotelės dviejų ratų transportą, ausinuką ir išvažiavau minti iki miesto centro. Tikriausiai, šis jausmas, kai tu nei karto nesi bandžiusi važiuoti dviračiu lygiaigrečiai su mašinomis, autobusais, tramvajais ir bandai prisiminti iš vairavimo mokyklos kurso dviračių taisykles važiuojant keliu (rankų mostai), ir kai visa eilė mašinų palaukia, kol tu susivoki, jog tau reikia pasukti, bei išlendi į apšviestų Karaliaus rūmų aikštę, yra pats smagiausias dalykas, kurį patyriau kelionėje, ir mintyse prisiminiau Vilniaus merą Artūrą Zuoką, kurį šįkart palaikiau iš visos širdies.

Tačiau vakaras tuo nesibaigė. Susitikom su Briuselyje gyvenančiu fil! Nerijumi, kuris aprodė mums naktinį miestą, ir supažindino su alaus skonių įvairove. Galiu paminėti, jog alus ten išties skanus, tenykščiai lietuviai (ir ne tik) linksmi, na, o po to prisimenu tik, kad po paskutinio baro man būtinai reikėjo dviračio, kuris tąkart kažkaip vinguriavo fil! Rūtos rajono gatvelėmis…

Skaityti toliau »