Kruvinieji 1991 metų Sausio įvykiai: neolituanai parodė, kad juos galima paminėti ne tik prie TV ekranų

     Sausio 13-toji yra ypatinga diena kiekvienam Lietuviui. Šią dieną minime drąsių Lietuvos piliečių ryžto, pasiaukojimo ir tikėjimo pergalę prieš godumą ir okupaciją. Ilgai ši valstybingumo šventė buvo itin jautri ir turėjo gedulingą atspalvį - tamsią naktį Tėvynės laisvei apginti gyvybes paaukojo 14 Lietuvos patriotų, ne vienas tūkstantis rizikavo tuo pačiu. Tie, kurie atsimena tos nakties įvykius, turbūt niekad jau nepamirš tų jausmų, kurie tada užgimė mažose ir didelėse širdyse. Mano atmintyje ilgam įsirėžė mirgantis nacionalinės televizijos kanalo vaizdas ir klausimas:

-Mama, o kas dabar bus?, - ir po jo sekęs atsakymas,- Nežinau, vaikeli, nežinau...

     Metams bėgant į priekį požiūris kinta, tai, kas anuomet mums kėlė graudulį ir baimę, šiuo metu virsta pasididžiavimu tauta, žmonių stiprybe, nepalaužiamu ryžtu ir tikėjimu. Teikia vilties, kad svetimėjančių žmonių širdyse išliko vienybės dvasia, supratingumas, meilė Tėvynei. Gausybėje tą dieną vykstančių renginių skirtų įvykių minėjimui, pamatai, kad žmonės tikrai nėra abejingi, jog tai vis dar svarbu, ne tik tiems kurie atsimena, bet ir jaunajai kartai, kurie šių įvykių atminti negali. Tada supranti, kad tos nakties žuvusiųjų auka nenuėjo veltui.

     Neolituanai Sausio 13-osios minėjimą pradėjo sausio 12 d. vykusiame bėgime nuo Antakalnio kapinių iki Televizijos bokšto. Bėgimas, simboliniu pavadinimu „Gyvybės ir mirties keliu“, prasidėjo dalyvių registracija ir apšilimu, šventinėmis kalbomis. Bėgime dalyvavo ~ 3000 dalyvių, nemažą dalį bėgusiųjų sudarė karininkai ar sukarintos organizacijos, bet tarp bėgikų galėjai išvysti ir garbaus amžiaus senjorų ar vaikų, medalį gavo ir distanciją kartu su šeimininku įveikęs šuo. Sutikome kolegų iš korp! SAJA, bei korp! Fraternitas Lituanica. Kiekvienam dalyviui įveikusiam 9  kilometrų atstumą buvo įteiktas simbolinis medalis, galėjome pasivaišinti arbata ir bandelėmis. O pats didžiausias prizas – pasididžiavimas, kad, nepaisant žiemos, netrumpos distancijos ar didžiulės įkalnės, mes distanciją įveikėme. Kad kolegos kelyje vienas kitą drąsino, ragino ir, kur reikėjo, stabdė, jog greta bėgusiųjų šypsenose buvo kažkas savo, bendro. Gerai nusiteikusių bėgikų LRT žurnalistai klausinėjo, ką jiems reiškia ši diena, Tėvynė ir žuvusiųjų auka, kas paskatino sudalyvauti bėgime, buvome pakalbinti ir mes.

     Tą patį vakarą jau gausesnis korporantų būrys susirinko prie Televizijos bokšto vykusiame iškilmingame gėlių padėjime prie memorialinės lentos, bei laužo uždegime. Užsukome ir į bokšto vidų, apžiūrėjome atminimui skirtą ekspoziciją. Vėliau patraukėme prie Seimo rūmų kur taip pat degė laužas, vyko koncertas. Neolituanų kepurėlės neliko nepastebėtos, neretai teko išgirsti: „O, studentai!“ Nedaug žmonių žinojo, kad tai ne šiaip studentiškos kepurėlės, o korporantiškos, bet atsirado ir vienas kitas, kuris galėjo pasakyti, kokios tiksliai tai korporacijos atributika.

Sausio 13-ąją sudalyvavome vėliavos pakėlimo ceremonijoje. Apsilankėme šventose mišiose Katedroje. Trumpai pasišildę kavos puodeliu kavinukėje nužingsniavome į Genocido aukų muziejų. Apžiūrėjome įdomią ekspoziciją, primenančią Lietuvos sunkų kelią į laisvę, patirtas negandas ir žmonių aukas. Muziejaus knygoje palikome įrašą apie mūsų apsilankymą. Įsiamžinę prie muziejaus iškabos visi buvome pakviesti pietų pas pirmininkę sen! Rimą Aukštuolytę.

Sausio 13-osios renginiuose dalyvavo: fil! Vytautas Danilevičius, sen! Aurelija Taločkaitė, sen! Algirdas Liutkus, fil! Eglė Šinkūnaitė, fil! Edita Žiulpaitė, sen! Rima Aukštuolytė, sen! Jurgita Čepulytė, Giedrius Globys, jun! Rimvydas Česonis, jun! Mantas Narbutas.

Interviu LRT televizijai: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/32019/panorama?popup

Apie karą ir kitus iššūkius

Protestas prieš V. Gergijevo koncertą Kaune Sausio 13-ąją

Tikriausiai niekas negalės prieštarauti, kad geriausiai organizaciją pristato ne šūkiai ar simbolika, o jos narių darbai. Juk visada galima tik daug ir garsiai kalbėti, bet nedaryti nieko. Kita vertus, galima priimti iššūkį ir stoti į kovą.

Žiūrint iš istorinės perspektyvos, lietuviams ne kartą teko ginti savo valstybę. Viduramžiais kovojome kalaviju, po kelių šimtmečių mūsų lietuvybę gynė uždraustas žodis, XX a. pradžioje vėl teko imti ginklus į rankas ir ginti tik ką susikūrusią valstybę. Istorija byloja, kad 1940 metais buvome okupuoti be jokio kraujo praliejimo. Dėl to kai kurie veikėjai iki šiol manipuliuoja šiuo faktu ir teigia, kad SSRS dalimi mes tapome savo valia. Žinoma, niekas negarantuoja, kad, jei būtume stoję į kovą su gerokai galingesniu priešu, mums būtų pavykę apginti savo laisvę, tačiau gal tas nutekėjęs „vienas kraujo lašas“ būtų pakeitęs istoriją.

Galiausiai išaušo Atgimimo laikotarpis, kai lietuvių tauta išsibudino iš sovietinio miego. Nežinau, ar kas tuo metu galvojo, kad įvykiai pasisuks taip, kaip viskas toliau susiklostė. Bet faktas yra tas, kad 1991 metų sausį žmonės plūdo į Vilnių ginti savo šalies, savo vaikų, savo Laisvės. Ir tas kraujo lašas buvo pralietas. Galime tik įsivaizduoti, kokia jėga palaikė beginklius žmones stovinčius prieš ginkluotus sovietinius kareivius. Bet kova buvo laimėta.

O mes šiandien gyvename jau kitais laikais. Nebijome, kad kurią nors dieną gatvėse pamatysime svetimą kariuomenę ar karinę techniką. Nebijome sakyti, ką galvojame. Nebijome būti lietuviais. Vis dėlto tai nereiškia, kad grėsmės neliko. Jau ilgą laiką yra kalbama apie tokį reiškinį kaip informacinis karas. Žiniasklaida yra gerokai galingesnis ginklas nei šautuvas, nes tu gali įteigti žmogui, ką jam galvoti. Ir tas žmogus net nesupras, kad tai jam buvo įteigta.

2012 metų Sausio 13-ąją korporaciją Neo-Lithuania organizavo taikią protesto akciją prieš pasaulinio masto kompozitoriaus V. Gergijevo koncertą Lietuvoje. Šis žingsnis sukėlė susidomėjimo bangą ir sulaukė neigiamos reakcijos, net pačių korporantų tarpe išsiskyrė skirtingos nuomonės. Suprantama, kiekvienas žmogus turi teisę elgtis taip, kaip jam atrodo geriausia. Tomis dienomis populiariausias teiginys buvo tai, jog negalima sieti meno su politika. Atleiskite, mielieji, bet menas ir politika buvo siejami visais laikais. Valstybių vadovai menininkus dažnai pasitelkdavo kaip savo politikos įrankius. Juk jei ilgai kažką kartosi, galiausiai tai taps tiesa. O būtent dėl tokio požiūrio, jog menas ir politika negali būti susiję, menininkai tampa pavojingu ginklu. Nes niekas negali įlįsti į jų vidų ir pažiūrėti, ką jie iš tikro galvoja.

Šiemet Sausio 13-ąją korporantai parodė, kad mes nesame abejingi savo istorijai ir norime, kad ji būtų gerbiama. Žmogus, kuris atvirai reiškia simpatijas SSRS, neturėtų Lietuvoje koncertuoti dieną, kuri yra aplaistyta lietuvių krauju. Galiu drąsiai pasakyti, kad nenorėjome nieko įžeisti. Tik norėjome priminti.

Lietuvoje jau ne pirmus metus svarbių datų metu (vasario 16-oji, kovo 11-oji) atvažiuoja koncertuoti prieštaringai vertinamos rusų grupės ir atlikėjai. Sunku patikėti, kad tai tik sutapimas, kuris kasmet kartojasi. Atrodo, jog viskas gerai: atlikėjai atvažiuoja, lietuviai išperka bilietus, tarsi visi patenkinti. Šioje vietoje norisi priminti per vieną paskaitą išgirstus žodžius: žmogui visada rūpi patenkinti pradinius norus, t.y. apsirengti, pavalgyti, pasilinksminti, bet po to norisi kažko daugiau... Ir tie, kurie jau nori daugiau, išsikelia sau aukštesnius tikslus, pavyzdžiui, įstoja į korporaciją :)

„Žalgirio arenos“ apsauga privertė išmesti laikraščius apie Sausio 13-ąją