Jis iš tiesų buvo sutiktas neįprastai. Šiltą balandžio 30-tosios rytą prie rūmų jau rinkosi neseniai prie korporacijos kolektyvo prisijungusios juniorės, o  kiek vėliau ir vyresni jos nariai. Mūsų laukė ne tik proga pamatyti Estijos korporacijas, bet ir galimybė susipažinti su filisteriais. Kai visi susirinko, apie 7 valandą pajudėjome į tolimą kelią - į studentišką Tartu, į paslaptingą Valpurgijos naktį. 

         Ir nors iš pradžių visi mažuose rateliuose atsargiai bendravome su geriausiai pažįstamais kolegomis, vėliau pirmasis senjorų ir filisterių prosit davė pradžią atviresniam bendravimui ir migravimui iš vienos autobuso vietos į kitą. O tada ir dainos pasipylė:  pagriebę dainorėlius garsiai užtraukėme „Krambambulį“. Sudainuoti pavyko taip puikiai, kad žodžiai „kram krim krambambulis“ dar kurį laiką skambėjo galvoje.  Po „Krambambulio“ autobuso galas toliau tęsė muzikinę programą ir traukė sutartines.  Taip kurį laiką korporantai linksmino vieni kitus ir nedavė nei menkiausios progos nuobodžiauti vairuotojui, korporantų blaškytam dainomis, sveikinimais "prosit!" ir susidaužiančių butelių skambesiu. Ir nors tolstant nuo Kauno darėsi vis vėsiau ir matėsi vis daugiau debesų, gera kompanija rodė, kad nebus baisios jokios oro permainos.

       Ir, žinoma, kokia gi kelionė be sustojimų -  pirmasis suplanuotas prieš pat kertant Latvijos sieną. Pagrindinė jo priežastis – gamtiniai poreikiai. Bet po bokalų alaus tai visai suprantama. Kadangi sustojome žavingoje vietoje/sodyboje, atlikus gamtinius reikalus buvo galima pasimėgauti gražia aplinka ir pasigrožėti šeimininkų auginamais stručiais, kurie ne vieną juniorę privertė cyptelėti iš džiaugsmo ir pasistiebti iš smalsumo.  Gaila, kad nepavyko prisišaukti meškos, kurią, kaip juokavo korporantai, būtų buvę gerai pasiimti su savimi. Tačiau nėra to, ko nebūtų galima išspręsti - „meškučių“ radome ir savo būryje. Netrukus toliau tesėme kelionę, kuria, po didelių prašymų, vis tik pavykdavo pertraukti vis dažnėjančiais sustojimais.  

       Nors  dainos aptilo, šurmulys iš autobuso nesitraukė ir kompanija vis dar entuziastingai šnekučiavosi, bendravo ir pasakojo linksmus nutikimus, ne vieną pivertusius ir juoko ašarą nubraukti. Po truputį mezgėsi artimesnis ryšys tarp dar naujai iškeptų juniorų ir jau ne vienerius metus korporacijoje praleidusių senjorų ir filisterių, kurie rodė tiesiog puikų bendravimo pavyzdį. Kadangi autobuse buvo net 39 žmogučiai, paplepėti tikrai buvo su kuo.

        Latvija ir jos apdainuotieji "puikieji" keliai tikrai nebuvo pamiršti: apie save priminė šviesoforas ir perėja autostradoje  bei duobių vengiančios ir pakraščiu važiuojančios mašinos. Tokiomis akimirkomis supranti, kad per daug skundžiamės savo kraštu. Bet kelionė tęsėsi ir palikę už nugaros prastus kelius įvažiavome į Estiją. Užuodę, kad kelionės tikslas jau netoli, dar kartą stabtelėjome ir pokštaudami savo būryje galutinai suvokėme, kad tapome "užsieniečiais". Grįžę į autobusą jau skaičiavome likusius kilometrus iki Tartu ir nekantravome išvysti korporacijos "Vironia" rūmus.

Skaityti toliau »

Nevisiškai ankstyvą balandžio 30-osios rytą korporantai ir jų draugai skubėjo rinktis prie korporacijos Neo – Lithuania rūmų. Nuo čia prasidėjo puiki ir įsimintina kelionė į Estijoje Tartu mieste vykusią Valpurgijos naktį. Į šią netrumpą kelionę patraukė: sen! Rima Aukštuolytė, sen! Algirdas Liutkus, sen! Mantas Krivickas, sen! Milena Puchova, sen! Justinas Vildžius, sen! Ieva Pociūtė, fil! Edita Žiulpaitė, jun! Alina Račenko, jun! Asta Bingelytė, jun! Karolis Teišerskis, jun! Tautvydas Žukauskas ir keturi korporantų draugai: Giedrius, Indrė, Andrius ir Deivydas. Linksmai nusiteikęs būrys susikrovė dovanas, “skystą duoną“ ir kitus daiktus, pasikabinę Lietuvos vėliavą pajudėjo link Tartu.

                      Kelionė neprailgo. Pakėlę pirmąjį Prosit, nepamiršome pasveikinti ir sen! Ievos Pociūtės su jos gimimo diena. Žinoma, koks Prosit be dainų. Sužavėjome vairuotoją ne tik skambančiais Prosit, bet ir šauniomis korporantiškomis dainomis, kurias nuo širdies traukė ir kartu keliavę svečiai. Sustojimai taip pat netruko prailgti, vairuotojui darant ilgąją pertrauką sustojome Latvijoje - šaunioje pakelės užeigėlėje radome batutą. 45 minutės, pakibus ore, prabėgo akimirksniu, leido smagiai pasijuokti ir panaikino vieną kitą promilę. Taip su dainomis ir linksma nuotaika nejučiomis pasiekėme Tartu, kur merginos skubėjo keisti apdarus. Įkurdinome vairuotoją viešbutyje ir patraukėme į miestą. Sustojus prie korp! Sakala namų, vaikinai nuskubėjo į vidų, o merginos ir svečiai patraukė pasivaikščioti po Tartu.

                 

                      Tartu – tvarkingas gražus miestelis, įsikūręs prie vaizdingos upės, visur tvarka ir švara. Gatvės grįstos trinkelėmis. Pasitaikė saulėta ir graži diena, todėl buvo malonu vaikštinėti upės pakrante, kol juniorės įamžino miesto grožybes. Žinoma, miestas pilnas šurmuliuojančio jaunimo, daugiausia kepurėtų žmonių. Kepurėles dėvi ir studentiškų organizacijų nariai, tik tos kepurėlės skiriasi - turi tik dvi arba vieną spalvą. Be to, studentiškų organizacijų nariai nenešioja juostelių. Po eisenos vyresnieji korporantai susėdę baruose lepinosi gražiu oru ir alumi.  Jaunesnieji ruošėsi vakarui ir darbavosi savo namuose. Mums einant pro šalį kepurėtieji skubėjo kelti kepurėles, taip pasisveikindami. Ši tradicija sudarė didžiulį įspūdį dėl parodytos pagarbos. Prisijungėme prie sėdinčiųjų baruose, o po 10 minučių supratome, kad oras mums nėra toks jau ir šiltas, todėl įsitaisėme kavinės viduje.          

Skaityti toliau »

Kelionė į Tartu, arba Valpurgijos nakties dienoraštis

9.30. Raudonas autobusiukas. Saulėtas rytas. Kiek nelengva kuprinė (sumuštiniai ir visa kita). Besišypsantys korporantų veidai. Visai nebloga nuotaika. Ir didelė nežinia – kaip ten viskas bus? Tokia kelionės pradžia.

Pajudėjus autobusiukui apėmė tas džiaugsmas, na žinote, kaip ir prieš kiekvieną kelionę, kai tik pajudi iš pradinio taško..nes žinai, kad dar viskas tik prieš akis..

Dievaži, koks neregėtas Kaunas – lyrinis nukrypimas, bestebint pro langą besikeičiančius namus ir gatves.

Visus pašnekesius ir mano lyrinį nukrypimą nutraukė daina: „Mieli draugai, kai aš numirsiu,/ Kaip žmonės kalba jau seniai..“ Gal ir nebloga daina kelionės pradžiai..

malonumas nr.1 - batutas

10.00; 11.00; 12.00; 13.00; ... 15.00; 17.00; 18.00 – daug „besikeičiančių“ vaizdų (miškai, laukai, miškai ir t.t.), tirpstančios kojos, „muzikuojantis“ autobusiukas įgavęs stiklo karoliukų skambesį vėjyje (arba stiklinės taros), kaip kam labiau patinka... kiek pavargę veidai, palengvėjusi kuprinė. Sustojimų „malonumai“ (nykštukų fėjos ir visa kita), žinoma, batutas ir supynės pakelės kavinėje... visad praversiantys sen!Manto pamokymai... o! Pagaliau Tartu.

Tai miestas, kurį reikia atrasti, arba pamilti iš antro žvilgsnio, arba būtinai pamatyti naktį, nes dieną jis palieka niekuo neišsiskiriančio miesto įspūdį. Gatvės, namai, gatvės, namai, parkas, jokių „eifelių“ ar „partenonų“...

Besibučiuojančių studentų fontanas

Antras žvilgsnis: siauros grįstos gatvelės, pasislėpę jaukūs kiemeliai, ar apsilupusi siena, besileidžiančios saulės šešėlyje...Upė ir joje atsispindintis šviesos kelias... O fontanas miesto centre! Besibučiuojantys studentai, lyjant lietui..,Mintyse iš karto skamba „Love street“ (The Doors daina). 

Sutemus oras prisipildo jaukaus geltonumo, nuo apvalių žibintų ir viskas atrodo kitaip...

Centrinė miesto aikštė sutemus

Atrodo, kad miestas nusimetė savo dienos kaukę ir atverė savo širdį – bažnyčios bokštai, rėžiantys tamsų dangų, tos pačios grįstos gatvelės, tik įgavusios paslaptingumo...

Visur vaikščiojau su kepurėle, kad žinotumėte, kaip aš didžiavausi, kad ją turiu. Be jos būčiau jautųsis kaip koks „ateivis“, o su ja buvau sava...Nes pilnas miestas „kepurėtų“ žmonių...Nei vieno iš jų nepažįsti, bet jauti, kad kažkas tave su jais sieja.

Visur šmėkščiojo žali, mėlyni, balti, juodi, violetiniai viršugalviai... ir taip netikėta, kai nepažįstami korporantai (vaikinai) praeidami pro šalį pakelia kepurėlę...pasijauti lyg filme iš anų laikų...

Visa naktis ant kojų...keliaujant per korporacijas. Daug smagių šokių ir besišypsančių veidų... Korp!Fraternitas Liviensis sutiktas korporantas (vienas iš tų nedaugelio su kuriais pavyko pašnekėti) šiek tiek papasakojo apie savo korporacijos įstoriją, bet visa pokalbio esmė buvo ta, kad šiais laikais net menas yra biznis...tai buvo taip keista, kai aš – menų pasaulio žmogus ir jis – ekonomistas, priėjom bendrą išvadą, į viską pažvelgę per savo pasaulių prizmę...

Dar vienas įsimintinas momentas buvo, kai lipant prabangiais Korp!Sakala terasos laiptais, kažkoks korporantas, atpažinęs žalias Neo – Lithuanų kepurėles, su nežymiu akcentu pasakė: „Laba diena“.

5.00 – prasidėjo žvilgčiojimas į laikrodį, kas penkias minutes...laikas tarsi būtų sustojęs...

......

6.00 – atvyko turbūt visų mūsų to laiko svajonė – autobusiukas. Paskutinis vaizdas, kurį pamenu, tai už lango pro šalį einantis labai pavargęs korporantas su bokalu rankoje...o tada nuovargis pareikalavo savo..

7.00; 10.00; 11;00 –  autobusiuko ratai geležiniai, nes jis taip dundėjo...mieguose atrodė, kad sėdėčiau vežime ir dardėčiau duobėtu žvyrkeliu...nepaisant to visi buvo „nukauti“...

12..13...

14.00. Kaunas. Raudonas autobusiukas. Saulėta popietė. Lengva kuprinė. Vis dar besišypsantys korporantų veidai (na, gal tik kiek nežymus nuovargio šešėlis pritemdęs akis). Puiki nuotaika. Ir žinojimas, kad Valpurgijos naktis buvo įspūdinga ir nepamirštama, verta pavargusių kojų, apdulkėjusių batų, patinusių paakių ir 16 valandų dundėjimo autobusiuku. Tokia kelionės pabaiga.

p.s. tai tik labai maža dalis iš to, kiek ši kelionė paliko įspūdžių...iš tikro neįmanoma sutalpinti visko į žodžius...