Skirta tiems, kam dar neteko "susipažinti" su šiuo patriotu, tikėjusiu meile Tėvynei
Lietuva nuo neatmenamų
laikų yra užauginusi daug didvyrių, šviesuolių, inteligentų, žmonių, kurie
aukojo savo gyvybę, skyrė savo laiką jai. Šiandien, šių visų žmonių vardai jau tapę istorija, atgulę į knygų puslapius,
laikraščių iškarpas, galbūt statulas, portretus ar eilėraščių žodžius. Tačiau
vienaip ar kitaip mes kartais esame
linkę juos prisiminti, vis atversti jų knygą ir su jais “susipažinti”,
leistis į ilgą pokalbį, daug klausinėti. Kartais gauname visus atsakymus, o
kartais tenka ilgai ieškoti, kad juos rastume.
Norėčiau nuklysti į
kultūrinį akiratį ir atversti Mykolo Žilinsko knygą. Kažkada apie šį žmogų buvo
draudžiama viešai rašyti, kažkada jo vardas buvo menkinamas. Šiandien jo knygos
puslapiai gali būti verčiami laisvai, nebijant susilaukti bausmės.
Mykolas Žilinskas
vienareikšmiškai vienas žymiausių kolekcininkų XX amžiaus Lietuvos istorijoje.
Per savo gyvenimą jis sukaupė didelę paveikslų, bei kitų meno kūrinių
kolekciją, kuri dabar yra saugoma Mykolo Žilinsko dailės galerijoje. Jo
asmenybė buvo labai spalvinga ir įdomi, jis buvo nuotaikos žmogus, gabus
verslininkas, įžvalgus kolekcionierius, nor s ir neturėjo jokio meninio
išsilavinimo.
Pažintį su M. Žilinsku
reikėtų pradėti nuo jo vaikystės, jei ją taip galima vadinti. Jei šiandien
vaikystė kelia aliuzijas į žaislus, supynes kieme, kompiuterinius žaidimus, tai
Žilinsko vaikystė neatsiejama nuo Pirmo pasaulinio karo: “Viskas prie žemės
riša. Ir šventųjų gyvenimai, kuriuos mažas skaičiau. Jie manes nepagadino. Ūkis
per Pirmąjį pasaulinį karą sudegė, pateko pačion fronto linijon. Ganiau
gyvulius pas ištekėjusią seserį. Labai vargom. Per Velykas vokiečiai puolė,
rusai iš patrankų daužė. Naktį ėjau į kitą kaimą, tai ir patekau į patį mūšį.
Daug vokiečių gulėjo negyvų, su šautuvais. Rusai įsitempė mane į apkasus.
Paskui paleido, tai nuėjau pas seserį netoli Punsko. Grįžti namo vėl reikėjo per
frontą. Orlaiviai skraidė, o lakūnai rankomis bombas mėtė. Viena prie manęs
sprogo, kulkos zvimbė, o aš, vaikas, nemaniau, kad tai pavojinga. Iš vakaro
graži kariuomenė, švarios uniformos, o kitą dieną lavonų krūvos. Taip ir
negalėjau pareiti, nuo balandžio iki spalio išbuvau pas seserį. […]
