Ketvirtadienis, lapkričio 7-osios vakaras, sukvietęs didelį būrį filijų į tradicinę korporacijos merginų ir moterų arbatėlę pasidalinti ne tik įspūdžiais su senokai matytomis draugėmis, bet ir kartu pasisemti naudingų ir naujų dalykų, pagilinti jau turimas žinias. Šio vakaro metu - žinias apie aprangos etiketą,  kuriomis pasidalinti tikrai nuoširdžiai sutiko filisterė Eugenija. 

Tai buvo neabejotinai daug diskusijų sukėlęs, tačiau ir ilgam atmintyje išlikęs vakaras. Ir širdyje, ir atmintyje ilgai neišdils šilta ir bičiuliška nuotaika bei naudingi patarimai. Esu tikra, kad tiek naujosios juniorės, tiek ir korporacijos senbuvės sužinojo naujų dalykų, su didžiuliu susidomėjimu klausėsi bei uždavinėjo klausimus. Cravate  noire ir cravate blanche, vizitinė suknelė - kokią aprangą rinktis korporacijos Alučiui, Vasario 16-osios pokyliui, vykstant į oficialius priėmimus kitose korporacijose ar studentiškose organizacijose? 

Ir iš tiesų, kaip parodė diskusija, aprangos etiketas – tai neišsemiama tema, kuri rūpi mažiau ar daugiau visoms merginoms. Žinoma, vaikinai taip pat ne išimtis, tad kitą kartą, ruošiantis svarbiausioms šventėms, bus daug lengviau patarti draugams, broliams ar kolegoms. Cravate noire ir cravate blanche, vizitinė suknelė ir kt. Dabar jau tikrai drąsiai galiu pasakyti kuo skiriasi šie aprangos kodai, ir kokiomis progomis kiekvieną iš jų reikia rinktis: 

Skaityti toliau »

Tradicinis literatūros vakaras buvo kiek netradiciškai literatūrinis - jo metu nebuvo skaitomos eilės ir niekas nepristatinėjo mėgstamos knygos. Šį vakarą labiau pavadinčiau diskusija. Tačiau tam, kad ji užsimegztų, reikėjo geros temos, aktyvios žmonių grupės ir iniciatorių. Viskas buvo. Tema – pilietiškumas. 

Vakarą pradėjo sen! Simas perskaitęs pranešimą apie pilietiškumą tarpukario laikotarpiu, o fil! Ričardas Ulozas kalbėjo apie pilietiškumą 90-tųjų revoliucijoje. Vakaras buvo tikrai jaukus, kiekvienas turėjo galimybę išsakyti savo nuomonę. Diskusijai plėtoti prireikė ne tik iškalbingumo, tačiau ir žinių, nes kalbėjomės  apie jaunimo pilietiškumą praeityje ir dabar. II-ojo pasaulinio karo metu visos studentiškos organizacijos buvo uždraustos, tačiau noras ugdyti pilietiškumą ir lietuvinti tautą išliko, todėl studentai toliau aktyviai veikė Lietuvos labui. 

Skaityti toliau »

Korporantai su kepurėlėmis (fotografija pasiskolinta iš čia)

Apie studentišką kepuraitę pirmą kartą išgirdau iš mamos. Ji man pasakojo apie savo studentiškus metus, apie dėstytojus, mokslus ir paminėjo, kad tuomet visi studentai turėjo kepuraites - aksomines ir su snapeliais. Pabandžiau mintyse savo mamai uždėti tokią kepuraitę ir ilgai nesvarsčius nusprendžiau, kad nieko čia gražaus kažkokia kepuriūkštė su kazirka. Dabar galvoju kiek kitaip, bet tada, dar gimnazistei, man buvo nesuprantamas studentiškos kepuraitės žavesys. Ir tiesa, ne, mano mama mokėsi tais blogaisiais sovietiniais laikais, o ne prie Smetonos.

Grįžkim nuo Smetonos prie studentiškos kepuraitės. Savąją gavau korporacijai "Neo-Lithuania" švenčiant 80-ies metų sukaktį. Būtent tą lapkričio 9 dieną juodą nuo galvos ant galvos keliaujančią fukso kepurėlę iškeičiau į žalio aksomo korporantišką kepuraitę ir korp! Filiae Lithuaniae juostelę. Smagu buvo neapsakomai! Vaikščiojau kaip su karūna ir ilgai nelaukus jos vidinėje pusėje įrašiau savo įstojimo į Korporaciją metus ir semestrą - 2001 I. Štai, taip - mano kepuraitė.

Tuomet pradėjau galvoti, kad neblogai būtų, jei universitetai grąžintų į madą šį studentišką atributą. Tegu kiek senamadišką ir nelabai praktišką, kad ir dėvimą vien akademinių švenčių metu, bet studentišką. Įsivaizduokit, traukia būrelis kepurėtų vaikinų, o bobulytės, susėdusios ant suoliuko po medumi varvančiomis Laisvės alėjos liepomis, ilgesingai sako: "studentai eina". Ach... gražu, ar ne? Man gražu. O ar kada nors bandėte sugalvoti, kaip ir kur buvo pradėtos dėvėti studentiškos kepuraitės? Akivaizdu, kad ne Lietuvoje, bet tada kur? Vokietijoje? Švedijoje? Italijoje?

Skaityti toliau »

Kiekviena kultūra – dvasinių vertybių visuma – turi du dalykus: turinį ir formą. Turinys yra vidus, forma – išorė.

Mūsų korporacija yra kultūrinė apraiška. Taigi ir ji turi savo turinį ir formą, savo atskirą pavidalą. Jos  turinį sudaro pasaulėžiūra – tautiškumas. Jos pavidalą sudaro teisinė sąranga, papročiai, tradicijos, apeigos ir ženklai.

Mūsų ženklai tai išskirtiniai simboliai, kurie mus atskiria nuo kitų akademinių draugijų, susibūrimų ar kitų korporacijų.

Šios akademinės šeimos pasirinktas korporacinis pavidalas, kilęs iš lotyniško žodžio corpus – kūnas, pačiuose pagrinduose turi tokį reikalavimą: kurti ir branginti savo organizacijos ženklus, kurie visuomeniniame gyvenime turi gilią prasmę, kurie savo matomumu išskiria mus iš kitų tarpo ir apibrėžia mūsų dvasinius polėkius.

Skaityti toliau »

Nevisiškai ankstyvą balandžio 30-osios rytą korporantai ir jų draugai skubėjo rinktis prie korporacijos Neo – Lithuania rūmų. Nuo čia prasidėjo puiki ir įsimintina kelionė į Estijoje Tartu mieste vykusią Valpurgijos naktį. Į šią netrumpą kelionę patraukė: sen! Rima Aukštuolytė, sen! Algirdas Liutkus, sen! Mantas Krivickas, sen! Milena Puchova, sen! Justinas Vildžius, sen! Ieva Pociūtė, fil! Edita Žiulpaitė, jun! Alina Račenko, jun! Asta Bingelytė, jun! Karolis Teišerskis, jun! Tautvydas Žukauskas ir keturi korporantų draugai: Giedrius, Indrė, Andrius ir Deivydas. Linksmai nusiteikęs būrys susikrovė dovanas, “skystą duoną“ ir kitus daiktus, pasikabinę Lietuvos vėliavą pajudėjo link Tartu.

                      Kelionė neprailgo. Pakėlę pirmąjį Prosit, nepamiršome pasveikinti ir sen! Ievos Pociūtės su jos gimimo diena. Žinoma, koks Prosit be dainų. Sužavėjome vairuotoją ne tik skambančiais Prosit, bet ir šauniomis korporantiškomis dainomis, kurias nuo širdies traukė ir kartu keliavę svečiai. Sustojimai taip pat netruko prailgti, vairuotojui darant ilgąją pertrauką sustojome Latvijoje - šaunioje pakelės užeigėlėje radome batutą. 45 minutės, pakibus ore, prabėgo akimirksniu, leido smagiai pasijuokti ir panaikino vieną kitą promilę. Taip su dainomis ir linksma nuotaika nejučiomis pasiekėme Tartu, kur merginos skubėjo keisti apdarus. Įkurdinome vairuotoją viešbutyje ir patraukėme į miestą. Sustojus prie korp! Sakala namų, vaikinai nuskubėjo į vidų, o merginos ir svečiai patraukė pasivaikščioti po Tartu.

                 

                      Tartu – tvarkingas gražus miestelis, įsikūręs prie vaizdingos upės, visur tvarka ir švara. Gatvės grįstos trinkelėmis. Pasitaikė saulėta ir graži diena, todėl buvo malonu vaikštinėti upės pakrante, kol juniorės įamžino miesto grožybes. Žinoma, miestas pilnas šurmuliuojančio jaunimo, daugiausia kepurėtų žmonių. Kepurėles dėvi ir studentiškų organizacijų nariai, tik tos kepurėlės skiriasi - turi tik dvi arba vieną spalvą. Be to, studentiškų organizacijų nariai nenešioja juostelių. Po eisenos vyresnieji korporantai susėdę baruose lepinosi gražiu oru ir alumi.  Jaunesnieji ruošėsi vakarui ir darbavosi savo namuose. Mums einant pro šalį kepurėtieji skubėjo kelti kepurėles, taip pasisveikindami. Ši tradicija sudarė didžiulį įspūdį dėl parodytos pagarbos. Prisijungėme prie sėdinčiųjų baruose, o po 10 minučių supratome, kad oras mums nėra toks jau ir šiltas, todėl įsitaisėme kavinės viduje.          

Skaityti toliau »

Pirmiausia, trumpai prisistatysim - esame korporantiška šeimynėlė, gyvenanti užmiestyje, todėl dažnai korporantai bičiuliškai įsiprašo pas mus į svečius. Šias metais, jau kovo pabaigoje, mus pasiekė kalbos, kad ketinama prašyti leidimo daryti korporacijos atkūrimo šventę ir cepelinbalį mūsų namuose. Su vyrų aptarėme šį reikaliuką, kad užklausus nebūtume prigauti ir abu pateiktume tą patį atsakymą. Pasvarstėme, jog vis tiek ketiname atlikti namo remontą, tad, bet kuriuo atveju, geriau šventė prieš jį nei po jo. Taip pat sutarėme, kad šventė turi būti ne tik korporantams, bet ir mums. Todėl, sulaukę oficialaus prašymo, šventę priimti sutikome su viena sąlyga, jog viskas iš anksto turi būti suplanuota - įvardinti darbai ir paskirti atsakingi žmonės.

Rytas: renkame šiukšles

Švarinam pakrūmes

Tą patį savaitgalį vyko jau nacionaline tapusi akcija „Darom“, todėl pirmiausia pasiūliau ją perkelti ir į mūsų užmiestį bei surinkti per žiemą prišiukšlintas pakeles. Seniūnijos darbuotojai, atsakingi už akcijos vykdymą mūsų kaime, labai apsidžiaugė. Ko nesidžiaugti, kai tokia grupė energingų savanorių pasisiūlė į talką! Taigi, negailėdami apdovanojo mus pirštinėmis, maišais ir pasakė, kad... patys šeštadienį nedalyvaus, todėl transportą nuvežti šiukšles iki numatytos surinkimo vietos reikės susiorganizuoti patiems.

Suplanavę darbus, korporantams paskelbėme, kad šeštadienį 10:00 susirinktų mūsų sodyboje. Tikėjomės nepagirtino, tačiau tradicinio vėlavimo, todėl didžiai mano nuostabai, 10:05,  kai dar ramiai valgėme pusryčius, pasirodė net trys juniorai! Jie vargšai jaudinosi, kad labai vėluoja, todėl spėju, kad į korporaciją buvo priimti tik šį mėnesį, todėl dar nežinojo korporantų vėlavimo subtilybių :)

Drauge su pirmaisiais juniorais sėdome į automobilį ir pavažiavom į kaimo pakraštį. Viso labo kokius 200 metrų, kur dar nuo seno, kai čia niekas dar neturėjo konteinerių, visi pildavo šiukšles į pakrūmes. Taigi vaizdelis tose pakrūmėse gana apgaulingas - kai kur šiukšles jau spėjusios ir samanom pasidengti, tad kai pakeli vieną, pamatai dar 10.

Trys ankstyvieji juniorai pasitaikė labai spartūs ir darbštūs - tai kol susirinko visi likusieji - toje vietoje šiukšlių ir nebeliko... Maloni staigmena ta, kad  korporantų į rytinę dalį susirinko ne tiek ir mažai, todėl teko sukti galvą, kur... gauti šiukšlių. Garantuotam reikalui pavežiau kompaniją šiek tiek tolėliau į pamiškę, kur anksčiau būta nelegalaus šiukšlyno. Dabar jis jau panaikintas, teritorija suarta, o šiukšlės tolygiai paskleistos po lauką. Va, čia tai visi gavo kaip reikiant pavargti. Atrodo, kad tik nedidelis plėvelės kraštas kyšo, o kai ištrauki, pamatai, kad to gabalo užtektų ir visam šiltnamiui.

Varlių kurkulai biologijos studijoms

Reikia pripažinti, kad kaime šiukšlės nelabai įdomios. Čia gyvenantys žmonės neišmeta nieko reikalingo. Paminėtini įdomesni radiniai - tai mašinos detalės, iš kurių būtume galėję sukonstruoti visą mašiną.

Skaityti toliau »

Tu turi būti tarp lyderių

Ar kada susimąstėte, kodėl mes priklausome įvairioms organizacijoms? Vardan idealų? Pomėgių? Pažinčių? Gal, bet greičiausiai tam, kad gyvenimas neapsiribotų vien tik namais ir universitetu. Energingas ir veiklus studentas - aukso gabalas! Visom prasmėm. Yra toks posakis: "jei nori, kad darbas būtų atliktas, patikėk jį labiausiai užsiėmusiam". Vat, tokie studentai ir laukiami tautinėje lietuvių studentų korporacijoje "Neo-Lithuania" (lotyniškas pavadinimas).

Studentai, kurie turi daug energijos ir idėjų, paprastai ieško kaip ir kur jas realizuoti. Lengviausia yra savo tikslus pasiekti su bendraminčiais. Jų ieškodamas, kiekvienas atranda jo norus atitinkančias organizacijas: vieni fotografuoja, kiti šoka, dar kiti dainuoja chore ir t.t. Korporacijos, kaip organizacijų tipas, žavingos tuom, kad jos turi šimtametes tradicijas su savo akademine struktūra, Pro Patria (už Tėvynę) tikslais, studentiškumu, - ir tai yra didžiulis pranašumas prieš kitas organizacijas. 

1922 m. Vytauto Didžiojo universitete įkurta "Neo-Lithuania" tikrai turi gerą vežimą palikimo, dalį kurio žino vien tik Korporacijos nariai: istorija, tradicijos, atributika. Nors Korporacija buvo įsteigta Vytauto Didžiojo universitete, šiandien jos nariais gali tapti visų Lietuvos aukštųjų mokyklų studentai, todėl veiklos sritys yra įvairios ir kiekvienas randa tai ko ieško, o jei neranda - gali pasiūlyti savo idėjas. 

Ko tikisi studentas ateidamas į korporaciją? Išmokti rašyti projektus? Organizuoti renginius? Išmokti vadovauti organizacijai? Taip. Ir dar, mano manymu, be visų šių lengva ranka pasiekiamų rimtų ketinimų, neatsiejama studentavimo dalis - linksmai bei turiningai praleistas laisvalaikis. "Neo-Lithuania" man pasiūlė tokį laisvalaikį, apie kokį svajoja kiekvienas studentas. Geresnių renginių, mano studentavimo metais, Kaune niekas negalėjo studentui suorganizuoti: Vasario 16-oji grojant Kauno Diksilendui, poezijos vakarai, semestro pradžios ir pabaigos šventės ir t.t. Didžiuojuosi, kad esu Korporacijos dalis ir visiems rekomenduoju nepražiopsoti savo laimės valandos ir tapti korporantu. Čia išmokau groti gitara, dainuoti studentiškas dainas, šokti klasikinius ir šiuolaikinius šokius, fechtuotis (!), čia, drauge su bendraminčiais, galėjau keliauti ir turistauti, tik čia susipažinau su kaimyninių šalių korporacijomis bei kitomis studentų organizacijomis. Galiu pasigirti ir naujais pažįstamais, vėliau tapusiais verslo kolegomis ir partneriais. Toks iššūkis, kaip renginių organizavimas gana greitai tapo jaukia kasdienybe, ir dar nutiko daug daug kitų labai gerų dalykų. 

Pasakysiu paprastai: jei skaitai šį įrašą - tu turi būti tarp lyderių. Įstot į Korporaciją gali tik studijuodamas, nes paskui... bus per vėlu. Vėliau, baigęs studijas, galėsi tapti tik Korporacijos mecenatu arba garbės nariu. Tai primenu kiekvienam savo pažįstamam studentui. 

Pabaigai vieno svečio pasakojimas "pro rakto skylutę" apie vieną iš didžiausių Korporacijos renginių - Alutį.

Už vaizdo įrašą ačiū sen! Kęstučiui, kuris puikiai pasirūpino savo svečiu :) 

Fil! Ramunė

Noriu pasidalinti labai neblogos svetainės www.epaveldas.lt nuoroda. Šioje svetainėje galima gana paprastai aptikti tarpukario spaudoje publikuotas žinutes apie Korporaciją (tereikia paieškos laukelyje suvesti raktinius žodžius "neolituanai", "korporantai", "studentų korporacija", "Neolituania" ir pan). Jų būta visokiausių: nuo trumpų informacijų įrašų apie studentų leidžiamą spaudą ir pašaipių eilėraštukų iki detalių Korporacijos švenčių aprašymų ir publikuotų garbės narių sveikinimų, perskaitytų organizacijos sukakčių progomis. Neatmesčiau prielaidos, kad daugumą straipsnių parašė patys korporantai, galbūt dirbę tų periodinių spaudinių redakcijose ar turėję ten gerų bičiulių. Man atrodo nelabai tikėtina, kad Klaipėdos dienraštis galėjo taip stipriai domėtis mūsų korporacija, kad būtų pirmajame puslapyje išspausdinęs Prezidento A. Smetonos sveikinimo kalbą, pasakytą korporacijos "Neo-Lithuania" keturioliktojo gimtadienio proga. Manyčiau, kad labiau tikėtina prielaida apie žiniasklaidoje, kuri tada dar taip nebuvo vadinama, dirbusius neolithuanus. Ir tai nieko blogo, priešingai - rodo jų veiklumą ir pastangas garsinti savo korporaciją, demonstruoti žinomų asmenų jai rodomą prielankumą bei jos žinomumą.

Štai mano minėtas Prezidento Antano Smetonos sveikinimas "Neolituania prima inter paris", publikuotas 1936 m. Klaipėdoje leisto laikraščio "Vakarai" 270 numeryje:

"Korporacija Neolituania yra prima inter pares, lygiomis pirma tarp kitų korporacijų. Ji pirma davė pradžią mūsų universitete studentų organizacijoms, ji pirma iškėlė reikalą mokytis ir auklėtis tautiška linkme, pramintą mūsų didžiųjų tautos gaivintojų, kaip Basanavičius, Kudirka, Maironis, Tumas-Vaižgantas ir kiti. Kai taip, tai neolituanams reikia rodytis pirmiems moksle, pirmiems gerą būdą auklėjantis, pirmiems visur, kur tik reikalingas geras, darbas mūsų tėvynei ir mūsų tautai. Aš kalbu apie neolituanų pareigą, bet nekalbu apie jų teisę. Tik pasakysiu, kad bėgimo lenktynėms yra dėsnis: kas pirmesnis, tas geresnis, o kultūros darbe atžagariai: kas geresnis, tas pirmesnis. Šita prasme mokslo jaunimas turėtų vertinti savo ateities teisę.

Skaityti toliau »

Georg Mühlberg "Cantus", 1900. 

Pirmą kartą apie krambambulį išgirdau draugų vestuvėse, kuomet nuo stalo pakilęs būrelis korporantų su trenksmu užplėšė "Krambambulį" - tradicinę korporantų dainą apie kadaise studentų mėgtą stiprųjį alkoholinį gėrimėlį, be kurio šieji negalėjo nė papietauti. O jau vien ko vertas painus priedainis, kurio, paragavęs tikrojo krambambulio, sklandžiai nė neišdainuotum:


Ei, juli juli...
Tuomet, kai mes juli juli, 
Kai išgeriam, krambabuli, 
Kram krim krambambuli, krambambuli.
Po šimts velnių, krambambuli,
Po šimts velnių krambambuli,
Kram krim krambabuli, krambambuli!

Skaityti toliau »