Jis iš tiesų buvo sutiktas neįprastai.
Šiltą balandžio 30-tosios rytą prie rūmų jau rinkosi neseniai prie korporacijos
kolektyvo prisijungusios juniorės, o kiek vėliau ir vyresni jos nariai. Mūsų laukė
ne tik proga pamatyti Estijos korporacijas, bet ir galimybė susipažinti su
filisteriais. Kai visi susirinko, apie 7 valandą pajudėjome į tolimą kelią - į studentišką Tartu, į paslaptingą Valpurgijos naktį.
Ir
nors iš pradžių visi mažuose rateliuose atsargiai bendravome su geriausiai
pažįstamais kolegomis, vėliau pirmasis senjorų ir filisterių prosit davė
pradžią atviresniam bendravimui ir migravimui iš vienos autobuso vietos į kitą.
O tada ir dainos pasipylė: pagriebę dainorėlius
garsiai užtraukėme „Krambambulį“. Sudainuoti pavyko taip puikiai, kad žodžiai „kram
krim krambambulis“ dar kurį laiką skambėjo galvoje. Po „Krambambulio“ autobuso galas toliau tęsė
muzikinę programą ir traukė sutartines.
Taip kurį laiką korporantai linksmino vieni kitus ir nedavė nei
menkiausios progos nuobodžiauti vairuotojui, korporantų blaškytam dainomis, sveikinimais "prosit!" ir susidaužiančių butelių skambesiu. Ir nors tolstant nuo Kauno darėsi
vis vėsiau ir matėsi vis daugiau debesų, gera kompanija rodė, kad nebus baisios
jokios oro permainos.
Ir, žinoma, kokia gi kelionė be
sustojimų - pirmasis suplanuotas prieš
pat kertant Latvijos sieną. Pagrindinė jo priežastis – gamtiniai poreikiai. Bet
po bokalų alaus tai visai suprantama. Kadangi sustojome žavingoje
vietoje/sodyboje, atlikus gamtinius reikalus buvo galima pasimėgauti gražia
aplinka ir pasigrožėti šeimininkų auginamais stručiais, kurie ne vieną juniorę privertė
cyptelėti iš džiaugsmo ir pasistiebti iš smalsumo. Gaila, kad nepavyko prisišaukti meškos, kurią,
kaip juokavo korporantai, būtų buvę gerai pasiimti su savimi. Tačiau nėra to,
ko nebūtų galima išspręsti - „meškučių“ radome ir savo būryje. Netrukus toliau tesėme kelionę, kuria, po didelių prašymų, vis tik pavykdavo
pertraukti vis dažnėjančiais sustojimais.
Nors
dainos aptilo, šurmulys iš autobuso nesitraukė ir kompanija vis dar
entuziastingai šnekučiavosi, bendravo ir pasakojo linksmus nutikimus, ne vieną pivertusius
ir juoko ašarą nubraukti. Po truputį mezgėsi artimesnis ryšys tarp dar naujai
iškeptų juniorų ir jau ne vienerius metus korporacijoje praleidusių senjorų ir
filisterių, kurie rodė tiesiog puikų bendravimo pavyzdį. Kadangi autobuse buvo
net 39 žmogučiai, paplepėti tikrai buvo su kuo.
Latvija ir jos apdainuotieji "puikieji" keliai tikrai nebuvo pamiršti: apie save priminė šviesoforas ir perėja
autostradoje bei duobių vengiančios ir
pakraščiu važiuojančios mašinos. Tokiomis akimirkomis supranti, kad per daug
skundžiamės savo kraštu. Bet kelionė tęsėsi ir palikę už nugaros prastus kelius
įvažiavome į Estiją. Užuodę, kad kelionės tikslas jau netoli, dar kartą
stabtelėjome ir pokštaudami savo būryje galutinai suvokėme, kad tapome "užsieniečiais". Grįžę į autobusą jau skaičiavome
likusius kilometrus iki Tartu ir nekantravome išvysti korporacijos "Vironia" rūmus.
