Newcastle upon Tyne ir alus

Kuomet kalbama apie Europos šalis ir alų, lyderiai yra aiškūs. Retas alaus mėgėjas nežino belgiško Duvel, čekiško Pilsner Urquell ar vokiško Krombacher/Warsteiner. Tačiau Jungtinė Karalystė (JK) nors ir ne tokia garsi alumi, puoselėja senas jo gamybos tradicijas ir alaus mėgėjams siūlo didelį pasirinkimą. Todėl noriu paminėti kelis dalykus, susijusius su alumi, kurie mane stebino Newcastle upon Tyne: tai miesto alus Newcastle Brown, netikėtai atrastas imbierinis alus, Brew dog aludė ir Newcastle universiteto Gineso ir tikrojo alaus bendruomenė (the Newcastle Guinness and Real Ale Society).

Newcastle Brown alus yra laikomas vienu miesto simbolių. Taip nutiko dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, šis alus (jau pasiekęs ir lietuviškas „Maximas“) reklamuoja patį miestą. Ant butelio etiketės puikuojasi miesto pasididžiavimo – Newcastle upon Tyne ir Gateshead miestus jungiančio Tūkstantmečio tilto (Millenium bridge) – atvaizdas. Newcastle Brown alus taip pat supažindina su vietine kultūra bei dialektu – Geordie.  Kitoje alaus butelio etiketės pusėje pateikiama istorija apie Geordie vyrų įprotį dažnai paskanauti šio alaus arba, jų šneka „eiti pavedžioti šunį”! Įdomu tai, kad šio alaus atvaizdą galima pamatyti ir metro stotelės piešiniuose, kuriuose vaizduojami metro keleiviai. Taigi, daroma prielaida, kad nors metro draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus, šis nurodymas negalioja Newcastle Brown alui. Tad jei norite suprasti vietinę Geordie kultūrą ir dialektą, Newcastle upon Tyne mieste tiesiog būtina paskanauti Newcastle Brown alaus. 

„Imbierinis alus“. Mano žiniomis pradėjęs populiarėti vos prieš kelis metus imbierinis alus yra gerai žinomas visoje JK. Labai gaivus ir geriamas su ledukais stipraus imbierų skonio gėrimas yra 4 laipsnių stiprumo ir  laikomas alumi. Beje, „imbieriniu alumi“ taip pat vadinamas ir nealkoholinis imbierinis limonadas. Daug užsisakančiųjų „imbierinį alų“ dėl to dažnai apsigauna – vietoje nealkoholinio limonado gauna tikrą alų arba atvirkščiai. Taigi, būkite pastabūs ir užsisakinėdami „imbierinį alų“ nepamirškite patikslinti, ar norite alkoholinio alaus ar nealkoholinio limonado. Jei mėgstate imbierinius sausainius, tikrai nesigailėsite išbandę šį alų!

Aludė  „Brew dog“  Newcastle atsidarė prieš maždaug metus, tačiau jau turi didelį gerbėjų klubą. Ir tai nė kiek nestebina, kadangi be įvairaus ir kokybiško alaus šioje aludėje laukia net keletas papildomų siurprizų: vieni stipriausių alų pasaulyje, didžiulė stalo žaidimų lentyna ir vis nauji alaus kokteilių bei įvairių su alumi susijusių varžytuvių vakarai. Alaus mėgėjus labiausiai vilioja ir stebina 32 laipsnių „Kovinis branduolinis pingvinas“ (angl. Tactical Nuclear Penguin) ir 41 laipsnio „Paskandink Bismarką!“ (angl. Sink The Bismarck!). Šie alūs dėl jų stiprumo yra pardavinėjami tik taurelėmis ir yra skirti labiau paskanauti, nei išgerti vieną kitą tostą su draugais.

Galiausiai universiteto bendruomenė, skatinanti mėgautis alumi ir jį degustuoti. Jos nariai stebino alaus barų, taurių, skonių ir t.t. žiniomis, tačiau nepuoselėjo jokių su alaus gėrimu susijusių tradicijų. Pagrindinis jos tikslas labai būdingas britiškai kultūrai: vartoti ir tuo mėgautis. O gera bendruomenės kompanija – papildomas pliusas. Gal dėl to naujų pastovių narių nepavyko pritraukti net ir liejant upes alaus per atvirų durų dienas...

Taigi, Prozit! visiems ir į Jūsų sveikatą keliu angliško alaus bokalą! J

Kodėl verta baigti universitetą?

Newcastle upon Tyne miesto universitetas

Dauguma mokyklą baigiančių jaunų žmonių net nesvarsto, ką daryti toliau, nes jau 10 klasės viduryje turi nuspręsti, kokius dalykus jie mokysis per paskutinius dvejus metus ir kokią studijų kryptį rinksis. Taip, Lietuvoje lankyti universitetą yra tiesiog būtina, kaip ir mokyklą. Aukštojo mokslo diplomas reiškia, kad esi toks „kaip visi“, t.y. išsilavinęs. Ši įsigalėjusi socialinė norma ne tik skatina abiturientus rinktis net ir nepatinkančias studijų programas (juk svarbu gauti diplomą!), bet ir menkina pačių studijų vertę. O kur dar tie trys arba keturi metai mokslų, per kuriuos dalis dalykų nereikalingumu „bado akis“. O kur dar dėstytojai, kartojantys, jog „Jei meška neišmoko šokti vadinasi per mažai mokėsi“. Ir taip toliau... Tačiau net ir išbandžiusi nelengvą studento duoną Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje laikausi nuomonės, kad studijuoti ir baigti studijas verta.  

Pirmiausia, universitetas moko disciplinos. Po mokyklinio stebėjimo ir kontrolės patenki į universitetą, kur atsiskaityti dažniausiai tenka tik per koliokviumus ir sesiją. Visas kitas laikas – tavo. Tačiau jei žinai, kad atėjai į universitetą žinių, o ne „popieriaus“, tenka prisiversti mokytis. Didžiausias iššūkis, be abejonės, yra baigiamojo projekto arba darbo rengimas ir rašymas. Informacijos rinkimas, sisteminimas, pateikimas, etc. bei parašyto darbo pristatymas ir gynimas suteikia patirties, tinkančios bent jau pradedančiajam projektų rengėjui - vadybininkui.

Senieji ir naujieji Newcastle universiteto pastatai

Kad ir kaip banaliai skambėtų, universitetas suteikia žinių. Tiesa, žmonės ir be aukštojo mokslo įstaigų pasiekia intelektualines aukštumas, sukuria klestinčius verslus. Šiais laikais daug informacijos pasiekiama internetu, o socialiniai tinklai ir įvairūs portalai suteikia daugybę galimybių informacija keistis ir ją diskutuoti. Taigi paskaitos, seminarai ir bibliotekos iš dalies netenka savo patrauklumo. Tačiau pagrindinės specialybės žinios universitete yra pateikiamos kur kas sistemingiau. Pripažintų pagrindų nereikia kvestionuoti (kaip pvz. informacijos Vikipedijoje). Jais remiantis yra skatinama informaciją adaptuoti, kritikuoti, atnaujinti. Be to, šių pagrindinių žinių vertinimas keičiasi kiekvienais studijų metais. Turiu prisipažinti, kad kai kurie pirmųjų studijų metų paskaitų aspektai pasidarė suprantami tik pabaigus bakalauro studijas. 

Universiteto diplomas suteikia papildomų įsidarbinimo galimybių. Ne, tai nereiškia, jog būsite priimtas/a vietoje žmogaus, kuris, pavyzdžiui, pradėjo dirbti iškart po mokyklos baigimo ir turi didesnę darbo patirtį. Studijuojant visada verta pamąstyti, ar pavyktų mokslus derinti su darbu nepilnu etatu, interesus atitinkančia praktika. Teorinės žinios kartu su praktinio pritaikymo patirtimi tiesia kelią į sėkmę. Diplomas nesuteikia garantijų, tačiau leidžia rinktis iš platesnio darbo vietų spektro – viešasis sektorius, tarptautinės įmonės ir organizacijos, etc. paprastai reikalauja bent vieno aukštojo mokslo diplomo. Be to, studijų metais užmegztos pažintys, dėstytojų rekomendacijos taip pat atveria daug durų. Labiausiai stebina ypatingai veiklių ir išradingų asmenų sprendimai nebaigti studijų, kurie motyvuojami dabar turima veikla ar studijų nereikalingumu. Juk labai tikėtina, jog tai, ką darome dabar, mūsų nebetenkins po kelerių metų. O turint galvoje greitai besikeičiančią rinkos situaciją, sudėtinga prognozuoti ir ateities galimybes.

Galiausiai svarbu atsižvelgti į finansus ir laiką, kurie jau buvo paskirti studijoms. Dauguma žmonių studijų reikalingumu ir naudingumu pradeda rimtai abejoti jau po dviejų metų universitete. Žinoma, didelio progreso tuo metu galbūt ir nesimato, daug kas atrodo nebeįdomu. O prieš akis dar metai ar dveji studijų. Tuomet iškeliamas pagrindinis klausimas:  ar verta švaistyti ateities laiką, jei esu nepatenkintas/a esama padėtimi? Tačiau juk investicijos jau padarytos ir laiko prie knygų daug praleista. Pabaigus universitetą gaunamas diplomas, kurį galima panaudoti, o nutraukus studijas yra ne tik prarandamas laikas ir pinigai, bet dar gali tekti ir darbo pokalbyje pasiaiškinti, kodėl priėmėte tokį sprendimą.

Nesakau, kad nėra priežasčių studijų nutraukimui tokių kaip pasikeitę interesai, nuvylusi programa ar susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės. Taip pat pripažįstu, kad įvairūs praktiniai kursai ir programos yra labai vertingi ir suteikia aukšto lygio kvalifikacijas. Apeliuoju tik į pasiteisinimus, jog studijos yra neįdomios, nereikalingos ar sunkios. Viskas priklauso nuo asmeninės motyvacijos ir ateities galimybių bei planų vertinimo. Svarbiausia, jog žmogus labai gerai ir nuodugniai apsvarstytų, ar verta atsisakyti to, kas buvo pasirinkta, ypač – jei pasirinkimas buvo sąmoningas. Juk panorus vėl studijuoti ir gauti diplomą, ateityje vis vien tektų susidurti su motyvacijos, galimybių, prioritetų ir pasirinkimų problema. Be to, atidedami darbai dažnai pradeda atrodyti kaip našta, kuria norisi tik kuo greičiau atsikratyti. O baigtų studijų tikrai netenka sunkiai nešioti ant kupros. J

Viena iš lietuvių organizacijų, su kuria teko susidurti per Newcastle universiteto lietuvių bendruomenę – Jungtinės Karalystės Lietuvių Jaunimo Sąjunga (JKLJS). Linkėjimai nuo Rūtos Freitakaitės, JKLJS prezidentės 2011-2012.

Jurgita Čepulytė: Būdama Jungtineje Karalystėje (JK) dalyvavai ir tebedalyvauji net kelių jaunimo organizacijų veikloje - Jungtinės Karalystės Lietuvių Jaunimo Sąjungos (JKLJS), Newcastle universiteto lietuvių bendruomenės ir AIESEC. Ar prieš išvykdama į UK dalyvavai jaunimo organizacijų veikloje Lietuvoje?

Rūta Freitakaitė: Kadangi į Angliją atvykau iš karto po mokyklos baigimo, neturėjau progos susipažinti su studentiškomis organizacijomis Lietuvoje. Tačiau nuo jaunų dienų labai aktyviai dalyvavau moksleivių organizacijose. Buvau viena iš Moksleivių Verslo Klubo (MVK) koordinatorių, aktyviai reiškiausi mokyklos organizacinėje veikloje.

J: Kokie būtų pagrindiniai jaunimo organizacijų Lietuvoje ir JK panašumai, skirtumai? Kas žavi ir kas erzina Lietuvos bei JK lietuvių jaunimo organizacijose?

R: Labai sunku lyginti. Tačiau bandant žvelgti iš šono, vienas pagrindinių skirtumų būtų mastai. Jeigu Lietuvoje yra 3 AIESEC ofisai, Jungtinėje Karalystėje daugiau negu 20. Taip pat labai didelis skirtumas yra ir atstumai tarp organizacijų. Lietuvoje bendradarbiavimas yra lengvesnis, norint pasiekti platesnę auditoriją renginiai gali būti organizuojami įvairiausiuose miestuose neprarandant pagrindinės narių auditorijos. Jungtinėje Karalystėje organizuojant renginį Londone niekaip nepritrauksi daugybės žmonių iš Edinburgo.

J: Kokia būtų pagrindinė JKLJS veikla?

R: JKLJS, kaip ir sako mūsų pavadinimas, yra Jungtinės Karalystės Lietuvių Jaunimo Sąjunga. Taigi mūsų tikslas yra „Integracija į Jungtinės Karalystės visuomenę, išlaikant lietuvių identitetą“.

J: Kokia yra JKLJS tikslinė auditorija ir kokie žmonės daugiausiai dalyvauja jos veikloje?

R: Mūsų tikslinė auditorija yra jaunimas iki 35 metų. Didžiąją dalį šio jaunimo sudaro čia studijuoti atvykę lietuvaičiai. Taip pat turime ir tokių, kurie po studijų jau įsikūrė ir lipa karjeros laiptais.

J: Jei reiktų apibendrinti, kokią veiklą JKLJS daugiausiai vykdo: padėti lietuviui, informuoti apie Lietuvą ar puoselėti lietuvybę?

R: Labai sunku apibendrinti veiklą, kadangi mes organizuojame viską nuo kultūrinių koncertų iki vasaros praktikų Lietuvoje. Visais renginiais tiesiog kviečiame bendrataučius pasimėgauti sava kompanija, pritaikyti įgytą patirtį Lietuvos problemų sprendimui ir pristatyti, kokios galimybės yra Lietuvoje, jeigu jie nuspręstų sugrįžti. Jokiu būdu neužsiimame propoganda ir skatinimu palikti viską, ką čia pasiekė, ir bet kokia kaina grįžti atgal į Lietuvą. Mes tiesiog esame čia, kad informuotume, gal sudomintume ir paskatintume apie tai bent susimąstyti.

Skaityti toliau »