Skirta tiems, kam dar neteko "susipažinti" su šiuo patriotu, tikėjusiu meile Tėvynei

Lietuva nuo neatmenamų laikų yra užauginusi daug didvyrių, šviesuolių, inteligentų, žmonių, kurie aukojo savo gyvybę, skyrė savo laiką jai. Šiandien, šių visų žmonių vardai jau tapę istorija, atgulę į knygų puslapius, laikraščių iškarpas, galbūt statulas, portretus ar eilėraščių žodžius. Tačiau vienaip ar kitaip mes kartais esame  linkę juos prisiminti, vis atversti jų knygą ir su jais “susipažinti”, leistis į ilgą pokalbį, daug klausinėti. Kartais gauname visus atsakymus, o kartais tenka ilgai ieškoti, kad juos rastume.

Norėčiau nuklysti į kultūrinį akiratį ir atversti Mykolo Žilinsko knygą. Kažkada apie šį žmogų buvo draudžiama viešai rašyti, kažkada jo vardas buvo menkinamas. Šiandien jo knygos puslapiai gali būti verčiami laisvai, nebijant susilaukti bausmės.

Mykolas Žilinskas vienareikšmiškai vienas žymiausių kolekcininkų XX amžiaus Lietuvos istorijoje. Per savo gyvenimą jis sukaupė didelę paveikslų, bei kitų meno kūrinių kolekciją, kuri dabar yra saugoma Mykolo Žilinsko dailės galerijoje. Jo asmenybė buvo labai spalvinga ir įdomi, jis buvo nuotaikos žmogus, gabus verslininkas, įžvalgus kolekcionierius, nor s ir neturėjo jokio meninio išsilavinimo.

Pažintį su M. Žilinsku reikėtų pradėti nuo jo vaikystės, jei ją taip galima vadinti. Jei šiandien vaikystė kelia aliuzijas į žaislus, supynes kieme, kompiuterinius žaidimus, tai Žilinsko vaikystė neatsiejama nuo Pirmo pasaulinio karo: “Viskas prie žemės riša. Ir šventųjų gyvenimai, kuriuos mažas skaičiau. Jie manes nepagadino. Ūkis per Pirmąjį pasaulinį karą sudegė, pateko pačion fronto linijon. Ganiau gyvulius pas ištekėjusią seserį. Labai vargom. Per Velykas vokiečiai puolė, rusai iš patrankų daužė. Naktį ėjau į kitą kaimą, tai ir patekau į patį mūšį. Daug vokiečių gulėjo negyvų, su šautuvais. Rusai įsitempė mane į apkasus. Paskui paleido, tai nuėjau pas seserį netoli Punsko. Grįžti namo vėl reikėjo per frontą. Orlaiviai skraidė, o lakūnai rankomis bombas mėtė. Viena prie manęs sprogo, kulkos zvimbė, o aš, vaikas, nemaniau, kad tai pavojinga. Iš vakaro graži kariuomenė, švarios uniformos, o kitą dieną lavonų krūvos. Taip ir negalėjau pareiti, nuo balandžio iki spalio išbuvau pas seserį. […]

Skaityti toliau »

Kaunas, kaip ir kiekvienas kitas Lietuvos ar Pasaulio miestas, kenčia nuo gatvės menininkais save vadinančių rašinėtojų ant sienų. Ne vienas įspūdingas tarpukario modernizmo pastatas yra aprašinėtas nesuprantamais žodžiais ar ženklais. Būtent šie beverčių ženklų terliotojai ant sienų yra kalti dėl to, jog tikrasis gatvės menas lieka nepastebėtas.

Skaityti toliau »

           

          Terminas „Renesansas“ (pranc. Renaissance – atgimimas) dažniausiai yra taikomas kalbant apie Vakarų Europos istorijos laikotarpį nuo XIV a. pradžios iki XVI a. vidurio ar pabaigos. To meto raštuose šis terminas dažniausiai naudojamas norint atspindėti naują atgimimo dvasią mene. Bene ryškiausiai Renesansas skleidėsi Italijoje. Meno atgimimo idėją išvystė florentietis meno istorikas Giorgio Vasari (Džordžio Vazari). Veikale „Garsiausių italų architektų, tapytojų ir skulptorių gyvenimo aprašymai“ (1550) jis teigė, kad menas Italijoje atgimė apie 1250 m., ir perėjęs „vaikystę“ bei „jaunystę“, XVI a. subrendo. Renesanso dailėje pradėjo skleistis visiškai nauji bruožai: pradėjo ryškėti individualizmo tendencijos, humanizmas, antropocentrizmas, susiformavo pasaulietinės kultūros tendencijos, atsirado naujos technikos, ėmė formuotis žanrai, pakito menininko samprata. Visos šios naujovės puikiai atsispindi italų renesanso menininkų darbuose. Sandro Botticelli (Sandro Botičeli), Donatello (Donatelo), Leonardoda Vinci (Leonardo da Vinči), Raffaello (Rafaelo) ir kiti menininkai yra neatskiriamos Renesanso epochos ikonos Italijoje.

VENECIJOS DAILĖS MOKYKLA

             Italijos Renesansas vystėsi atskiruose miestuose - valstybėse, kuriose susiformavo atskiros dailės mokyklos. Išskirti vertėtų Venecijos tapybos mokyklą, kuri susiformavo dar ankstyvuoju Renesanso laikotarpiu, o suklestėjo XVI amžiuje. Ryškiausi Venecijos tapybos mokyklos dailininkai yra Tiziano Vecellio (Ticianas Večelio), Paolo Veronese (Paolo Veronezė), Jacopo Comin-Tintoretto (Jakopo Komin-Tintoreto). Jų kūryba priskiriama vėlyvajam Renesansui, tačiau nereiktų pamiršti ir ankstyvuoju Renesanso laikotarpiu kūrusio Giovannio Bellinio (Džiovanio Belinio), bei brandžiojo Renesanso laikotarpio dailininko Giorgione (Džordžonė).

Tintoretto "Paskutinė vakarienė"

            Ryškiausių Venecijos tapybos dailininkų darbuose skleidėsi vėlyvojo Renesanso laikotarpio bruožai, bei tik Venecijos mokyklai būdingi savitumai. Vėlyvajam Renesansui būdinga: dramatizmas (ryškus Tintoretto darbuose), spalvinė įtampa (matoma taip pat Tintoretto, bei užuomazgos Giorgiones darbuose), šviesotamsos kontrastai (Tintoretto, Tiziano), sudėtingos didžiulių matmenų kompozicijos (Veronese). Venecijos dailės mokyklai būdingas savitas vaizdavimo tipas, jos įtaką patyrusių dailininkų darbuose ypač išpopuliarėjo gulinčios nuogos moters aktas ir muzikos instrumentų vaizdavimas. Venecijos dailės mokyklos kūriniuose suklestėjo peizažinė tapyba, kurios užuomazgos matomos jau Bellinio darbuose. Didžiausią dėmesį šios mokyklos dailininkai skyrė spalvai ir šviesotamsai, mažiau domėjosi piešiniu. Dėl specifinių klimato sąlygų išpopuliarėjo aliejinė tapyba, kuri leido sukurti naują, vaiskesnį, gilesnį ir išraiškingesnį paveikslų koloritą. Venecijos tapytojų darbuose matoma darni sintezė tarp epochos laikotarpio bruožų bei Venecijos mokyklai būdingų savitumų.

Skaityti toliau »