Lyrinis nukrypimas apie Venecijos tapybos mokyklos renesanso dailę

           

          Terminas „Renesansas“ (pranc. Renaissance – atgimimas) dažniausiai yra taikomas kalbant apie Vakarų Europos istorijos laikotarpį nuo XIV a. pradžios iki XVI a. vidurio ar pabaigos. To meto raštuose šis terminas dažniausiai naudojamas norint atspindėti naują atgimimo dvasią mene. Bene ryškiausiai Renesansas skleidėsi Italijoje. Meno atgimimo idėją išvystė florentietis meno istorikas Giorgio Vasari (Džordžio Vazari). Veikale „Garsiausių italų architektų, tapytojų ir skulptorių gyvenimo aprašymai“ (1550) jis teigė, kad menas Italijoje atgimė apie 1250 m., ir perėjęs „vaikystę“ bei „jaunystę“, XVI a. subrendo. Renesanso dailėje pradėjo skleistis visiškai nauji bruožai: pradėjo ryškėti individualizmo tendencijos, humanizmas, antropocentrizmas, susiformavo pasaulietinės kultūros tendencijos, atsirado naujos technikos, ėmė formuotis žanrai, pakito menininko samprata. Visos šios naujovės puikiai atsispindi italų renesanso menininkų darbuose. Sandro Botticelli (Sandro Botičeli), Donatello (Donatelo), Leonardoda Vinci (Leonardo da Vinči), Raffaello (Rafaelo) ir kiti menininkai yra neatskiriamos Renesanso epochos ikonos Italijoje.

VENECIJOS DAILĖS MOKYKLA

             Italijos Renesansas vystėsi atskiruose miestuose - valstybėse, kuriose susiformavo atskiros dailės mokyklos. Išskirti vertėtų Venecijos tapybos mokyklą, kuri susiformavo dar ankstyvuoju Renesanso laikotarpiu, o suklestėjo XVI amžiuje. Ryškiausi Venecijos tapybos mokyklos dailininkai yra Tiziano Vecellio (Ticianas Večelio), Paolo Veronese (Paolo Veronezė), Jacopo Comin-Tintoretto (Jakopo Komin-Tintoreto). Jų kūryba priskiriama vėlyvajam Renesansui, tačiau nereiktų pamiršti ir ankstyvuoju Renesanso laikotarpiu kūrusio Giovannio Bellinio (Džiovanio Belinio), bei brandžiojo Renesanso laikotarpio dailininko Giorgione (Džordžonė).

Tintoretto "Paskutinė vakarienė"

            Ryškiausių Venecijos tapybos dailininkų darbuose skleidėsi vėlyvojo Renesanso laikotarpio bruožai, bei tik Venecijos mokyklai būdingi savitumai. Vėlyvajam Renesansui būdinga: dramatizmas (ryškus Tintoretto darbuose), spalvinė įtampa (matoma taip pat Tintoretto, bei užuomazgos Giorgiones darbuose), šviesotamsos kontrastai (Tintoretto, Tiziano), sudėtingos didžiulių matmenų kompozicijos (Veronese). Venecijos dailės mokyklai būdingas savitas vaizdavimo tipas, jos įtaką patyrusių dailininkų darbuose ypač išpopuliarėjo gulinčios nuogos moters aktas ir muzikos instrumentų vaizdavimas. Venecijos dailės mokyklos kūriniuose suklestėjo peizažinė tapyba, kurios užuomazgos matomos jau Bellinio darbuose. Didžiausią dėmesį šios mokyklos dailininkai skyrė spalvai ir šviesotamsai, mažiau domėjosi piešiniu. Dėl specifinių klimato sąlygų išpopuliarėjo aliejinė tapyba, kuri leido sukurti naują, vaiskesnį, gilesnį ir išraiškingesnį paveikslų koloritą. Venecijos tapytojų darbuose matoma darni sintezė tarp epochos laikotarpio bruožų bei Venecijos mokyklai būdingų savitumų.

PEIZAŽINĖ TAPYBA

             Jau XV a. išaugo tapytojų susidomėjimas peizažu - natūraliu gamtovaizdžiu. Ankstyvuoju Renesanso laikotarpiu gamtos vaizdas buvo gan statiškas ir ganėtinai skurdus, apsiribojantis keliais medžiais ar uolomis (Piero della Francesca "Kristaus krikštas", "Prisikėlimas", Andrea Mantegna "Malda alyvų kalne"), išskirti būtų galima nebent Bellinio kūrinius. Tuo tarpu Venecijos tapybos mokyklai būdingas išraiškingas gamtos vaizdavimas, labai nutolęs nuo statiškumo, kuriantis nuotaiką ir atspindintis emociją.

Giovanni Bellini "Agonija sode" Apie 1465 m. 

              Dailininkas Bellini galbūt daugumai labiau žinomas tapytomis madonomis, tačiau tarp jo darbų yra ir peizažo studijas atskleidžiančių paveikslų. Vienas tokių - "Agonija sode". Šis darbas yra įkvėptas A. Mantegna tos pačios temos kūrinio, tačiau pats plastinis kūrinio vaizdavimas yra skirtingas. Bellini darbe atsiskleidžia švelnus peizažo vientisumas - uolos atrodo tarsi plaukiančios, šviesus smėlio spalvos koloritas suteikia šilumos pojūtį, brėkštanti aušra išryškina debesis, visas dangaus mėlis įgauna vaiskų rausvumą. 

              Kristui altorių atstoja kylanti uola, kurios papėdėje miega jo mokiniai. Kol Kristus meldžiasi, dengiami pasitraukiančios tamsos, artinasi kareiviai (vedami išdaviko Judo). Pats peizažas pavaizduotas gana realistiškai, nors ir ne visai proporcingai. Šis peizažas lyriškai išreiškia krikščionybės aušros idėją.

Giorgione "Audra" 1508 m.

               Nors kai kuriuose Bellini darbuose ir yra matomas gamtos vaizdavimas, tačiau vienas pirmųjų italų paveikslų, kuriame vaizduojamas iš dalies savarankiškas peizažas, yra Giorgione darbas "Audra". Apie šio kūrinio siužetą yra žinoma labai nedaug, jis laikomas vienu mįslingiausių tapybos darbų. Meno istorikas E. H. Gombrichas rašo: "Galbūt kada nors bus išsiaiškinta, kokia istorija slypi "Audroje" - gal tai pasakojimas apie būsimo didvyrio motiną, kuri kartu su kūdikiu buvo išvežta iš miesto į mišką, o čia ją rado draugiškas piemuo.". Tačiau ne dėl savo temos šis kūrinys yra įsimintinas, o dėl jausmingo peizažo ir įspūdingai pavaizduoto dangaus: pro tamsius audros debesis matosi ryškus žaibo blyksnis, kuris suteikia atmosferai mįslingumo bei įtampos. Žvelgiant į šį darbą, atrodo, kad gamta yra gyva, kad medžiai juda pučiant stipriam audros vėjui. Žinoma, savo darbuose peizažą vaizdavo ir kiti Venecijos dailininkai.

SPALVA

Tiziano "Marijos dangun žengimas" 1516 - 1518 m. 

Visi Venecijos tapybos mokyklos dailininkai pasižymėjo ypatingu spalvos naudojimą savo darbuose, tačiau meno istorikai tik Tizianą  vadina tikru spalvų meistru bei teigia, kad tai „pirmasis tapytojas, kuriam spalva svarbesnė už bet kokį plastinį primatą" (Gerard Legrand "Renesanso menas"). Tizianas pagrindiniu dalyku paveiksle pasirenka spalvą, o ne liniją. Naujoviška Tiziano vaizduosena, amžininkų kontekste išsiskirianti dinamiškomis nutapytų figūrų pozomis ir drąsiomis spalvomis, pasireiškė jau viename iš pirmųjų viešų užsakymų - didžiajame Frari altoriaus paveiksle, kuris buvo sukurtas Šlovingosios Marijos bažnyčiai Venecijoje. Pasakojama, kad Tizianas tradicinį Švč. Mergelės Marijos po mirties ėmimo į dangų ir karūnavimo siužetą perteikė taip neįprastai, kad darbą užsakę vienuoliai nežinojo, ar kūrinį priimti...

Švč. Mergelė Marija šiame darbe pirmą kartą, Venecijos dailėje, pavaizduota tokioje sudėtingoje, pasuktos figūros pozoje. Į dangų imamą Dievo Motiną išryškina sodriai geltona aureolė, bei sodrios spalvos apranga, ją lydinčių apaštalų sumišimą ir nuostabą pabrėžia tamsūs šešėliai. Šio kūrinio kompozicija padalinta į dvi dalis: dangiškąją su Marija ir žemiškąją su apaštalais, teoriškai tokia kompozicija turėtų atrodyti nevientisa, bet Tizianas vientisumą meistriškai sukūrė spalvų pagalba. Geriau įsižiūrėjus susidaro aukštas spalvų trikampis, kurį sudaro skaisčiai raudoni dviejų apaštalų apsiaustai apačioje, Marijos suknelė ir Dievo mantija viršuje. Toks Tiziano sumanymas sukuria darnos ir harmonijos įspūdį.

MOTERS AKTAS

Kadangi Venecijos visuomeniniame gyvenime moterys darė nemažą įtaką, tai atsispindėjo ir      tapyboje. Čia vėlgi galima minėti tą patį Tizianą. Vienas gražiausių šiuo laikotarpiu sukurtų moters aktų yra „Urbino Venera“. Čia Tizianas nutapė putlių formų, nė kiek neidealizuotą, tikrovišką moters figūrą. Jis gan įtaigiai ir gyvai perteikė pozuotojos bruožus. Žvelgiant pavaizduotai moteriai į akis, susidaro toks įspūdis, tarsi ji žiūrėtų tiesiai į žiūrovą. Jos žvilgsnis atrodo tikras, tvirtas, bet tuo pačiu švelnus ir moteriškas.  Perteikto kūno linijos glotnios ir atrodo tarsi įsiliejančios į aplinką, nors iki sfumato technikos dar toli.

Kitame Tiziano darbe „Venera su vargonininku“ taip pat tikroviškai pavaizduota moters figūra, perteikta natūrali žmogaus kūno spalva, spindinti dienos šviesoje.

Tiziano "Urbino Venera" 1538 m.

Pirmesnis nei Tizianas, nuogos moters aktą nutapė Giorgione, tačiau reikia pastebėti, kad jis meistriškumu neprilygsta Tizianui, nes trūksta natūralaus ir tikroviško moters vaizdavimo. Giorgionės Venera atrodo kiek perdėtai tobula. Pats darbas taip pat nėra toks žavus, koloritas atrodo kiek blausesnis, ne toks vaiskus. Nors Gerardas Legrandas (Žeraras Legranas) rašo, kad „jo [Giorgionės] nuogos moterys visiškai skiriasi nuo Ticiano (kuris, anot pasakojimų, galėjęs užbaigti kai kuriuos jo paveikslus) nuogalių: jos „atėjusios iš kito pasaulio“, nors ir ramiai įsikomponuoja į lyrišką gamtą, o pasyvios Ticiano Veneros tebus tapybos sutaurintos kurtiznės.“ Moters aktų taip pat yra nutapę Veronese („Venera ir Adonis“, „Venera su veidrodžiu“), bei Tintoretto („Marsas ir Venera užklupti Vulkano“).

DIDŽIULIŲ MATMENŲ KOMPOZICIJOS

Didžiulių matmenų kompozicijas kūrė jau minėtas dailininkas Veronese. Vienas didžiausių jo darbų yra „Vestuvės Kanoje“, kuris buvo nutapytas Šv. Jurgio zakristijai. Jo matmenys yra įspūdingi - 6,65 m x 9,91 m. Kadangi dydis tikrai nemenkas, natūralu, kad ir kompozicija sudėtinga. Ji taip perpildyta įvairiomis figūromis (muzikantais, tarnais, juokdariais, šunimis, svečiais brokato kostiumais), kad sunku pastebėti centre sėdinti svarbiausią kompozicijos personažą - Kristų. Šis darbas pasižymi vaiskiu koloritu, ryškiomis spalvomis, nes tapytas aliejiniais dažais. Taip pat jame tiksliai ir detaliai pavaizduota architektūra.

Veronese "Vestuvės kanoje" apie 1563 m.

Kitas Veronese darbas  „Puota Levio namuose“ - taip pat  išsiskiria daugiafigūriškumu: vaizduojama scena įrėminta architektūriniais elementais, sodriomis ryškiomis spalvomis ir perspektyviniais efektais kuriamas tikroviškumo įspūdis. Taip pat galima teigti, kad šiuose darbuose pradeda ryškėti tapybos teatrališkumas, ryškūs mostai, išraiškos, savaime sugestijuoja emocinį išraiškingumą - šis bruožas stipriausiai išreikštas Tintoretto kūriniuose.

          Be jokios abejonė - Renesanso paveldas yra didžiulis. Istorikai gali tyrinėti tokių dailininkų kaip Botticelli ar Tintoretto kūrinius, dailės mėgėjai gali gėrėtis Donatello skulptūromis ar Leonardo da Vincio ištapyta Siksto koplyčia. Pelnytai galima teigti, kad viena ryškiausių Renesanso Italijos mokyklų yra Venecijos tapybos mokykla, išugdžiusi tokius garsus dailininkus kaip Tizianas, Giorgionė ir jau minėtieji Botticelli bei Tintoretto. Ši mokykla suteikė pagrindą koloristinės tapybos gimimui, bei moters akto išpopuliarėjimui, o Bellinį būtų galima laikyti juslingo koloristinio stiliaus, kurį vėliau perėmė kiti Venecijos mokyklos tapytojai, pradininku. Beveik visų šios mokyklos atstovų darbuose atsiskleidžia gamtos grožis, ryškus peizažas, tapymas sodriomis, lokaliomis spalvomis. Kas gali žinoti, jei ne Venecijos tapybos mokykla, kurios bruožus atgaivino ir perėmė XVIII a. dailininkai, kokią šiandien būtų dailės istoriją.