Sausio 13-toji yra ypatinga diena kiekvienam Lietuviui. Šią
dieną minime drąsių Lietuvos piliečių ryžto, pasiaukojimo ir tikėjimo pergalę
prieš godumą ir okupaciją. Ilgai ši valstybingumo šventė buvo itin
jautri ir turėjo gedulingą atspalvį - tamsią naktį Tėvynės laisvei apginti
gyvybes paaukojo 14 Lietuvos patriotų, ne vienas tūkstantis rizikavo tuo pačiu.
Tie, kurie atsimena tos nakties įvykius, turbūt niekad jau nepamirš tų jausmų,
kurie tada užgimė mažose ir didelėse širdyse. Mano atmintyje ilgam įsirėžė
mirgantis nacionalinės televizijos kanalo vaizdas ir klausimas:
-Mama, o kas
dabar bus?, - ir po jo sekęs atsakymas,- Nežinau, vaikeli, nežinau...
Metams bėgant į priekį požiūris kinta, tai, kas anuomet mums
kėlė graudulį ir baimę, šiuo metu virsta pasididžiavimu tauta, žmonių stiprybe,
nepalaužiamu ryžtu ir tikėjimu. Teikia vilties, kad svetimėjančių žmonių
širdyse išliko vienybės dvasia, supratingumas, meilė Tėvynei. Gausybėje tą
dieną vykstančių renginių skirtų įvykių minėjimui, pamatai, kad žmonės tikrai
nėra abejingi, jog tai vis dar svarbu, ne tik tiems kurie atsimena, bet ir
jaunajai kartai, kurie šių įvykių atminti negali. Tada supranti, kad tos
nakties žuvusiųjų auka nenuėjo veltui.
Neolituanai Sausio 13-osios minėjimą pradėjo sausio 12 d. vykusiame
bėgime nuo Antakalnio kapinių iki Televizijos bokšto. Bėgimas, simboliniu
pavadinimu „Gyvybės ir mirties keliu“, prasidėjo dalyvių registracija ir
apšilimu, šventinėmis kalbomis. Bėgime dalyvavo ~ 3000 dalyvių, nemažą dalį
bėgusiųjų sudarė karininkai ar sukarintos organizacijos, bet tarp bėgikų galėjai išvysti ir garbaus amžiaus senjorų ar vaikų, medalį gavo ir distanciją
kartu su šeimininku įveikęs šuo. Sutikome kolegų iš korp! SAJA, bei korp! Fraternitas Lituanica. Kiekvienam
dalyviui įveikusiam 9 kilometrų atstumą
buvo įteiktas simbolinis medalis, galėjome pasivaišinti arbata ir bandelėmis. O
pats didžiausias prizas – pasididžiavimas, kad, nepaisant žiemos, netrumpos
distancijos ar didžiulės įkalnės, mes distanciją įveikėme. Kad kolegos kelyje
vienas kitą drąsino, ragino ir, kur reikėjo, stabdė, jog greta bėgusiųjų
šypsenose buvo kažkas savo, bendro. Gerai nusiteikusių bėgikų LRT žurnalistai klausinėjo,
ką jiems reiškia ši diena, Tėvynė ir žuvusiųjų auka, kas paskatino sudalyvauti
bėgime, buvome pakalbinti ir mes.
Tą patį vakarą jau gausesnis korporantų būrys susirinko prie
Televizijos bokšto vykusiame iškilmingame gėlių padėjime prie memorialinės
lentos, bei laužo uždegime. Užsukome ir į bokšto vidų, apžiūrėjome atminimui
skirtą ekspoziciją. Vėliau patraukėme prie Seimo rūmų kur taip pat degė laužas,
vyko koncertas. Neolituanų kepurėlės neliko nepastebėtos, neretai teko
išgirsti: „O, studentai!“
Nedaug žmonių žinojo, kad tai ne šiaip studentiškos kepurėlės, o korporantiškos,
bet atsirado ir vienas kitas, kuris galėjo pasakyti, kokios tiksliai tai
korporacijos atributika.
Sausio 13-ąją sudalyvavome vėliavos pakėlimo ceremonijoje.
Apsilankėme šventose mišiose Katedroje. Trumpai pasišildę kavos puodeliu
kavinukėje nužingsniavome į Genocido aukų muziejų. Apžiūrėjome įdomią
ekspoziciją, primenančią Lietuvos sunkų kelią į laisvę, patirtas negandas ir
žmonių aukas. Muziejaus knygoje palikome įrašą apie mūsų apsilankymą. Įsiamžinę
prie muziejaus iškabos visi buvome pakviesti pietų pas pirmininkę sen! Rimą Aukštuolytę.
Sausio 13-osios renginiuose dalyvavo: fil! Vytautas
Danilevičius, sen! Aurelija Taločkaitė, sen! Algirdas Liutkus, fil! Eglė Šinkūnaitė, fil! Edita
Žiulpaitė, sen! Rima Aukštuolytė, sen! Jurgita Čepulytė, Giedrius Globys, jun!
Rimvydas Česonis, jun! Mantas Narbutas.
Interviu LRT televizijai: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/32019/panorama?popup