2013 m. sausio 31 d., ketvirtadienis

Kruvinieji 1991 metų Sausio įvykiai: neolituanai parodė, kad juos galima paminėti ne tik prie TV ekranų

     Sausio 13-toji yra ypatinga diena kiekvienam Lietuviui. Šią dieną minime drąsių Lietuvos piliečių ryžto, pasiaukojimo ir tikėjimo pergalę prieš godumą ir okupaciją. Ilgai ši valstybingumo šventė buvo itin jautri ir turėjo gedulingą atspalvį - tamsią naktį Tėvynės laisvei apginti gyvybes paaukojo 14 Lietuvos patriotų, ne vienas tūkstantis rizikavo tuo pačiu. Tie, kurie atsimena tos nakties įvykius, turbūt niekad jau nepamirš tų jausmų, kurie tada užgimė mažose ir didelėse širdyse. Mano atmintyje ilgam įsirėžė mirgantis nacionalinės televizijos kanalo vaizdas ir klausimas:
-Mama, o kas dabar bus?, - ir po jo sekęs atsakymas,- Nežinau, vaikeli, nežinau...

     Metams bėgant į priekį požiūris kinta, tai, kas anuomet mums kėlė graudulį ir baimę, šiuo metu virsta pasididžiavimu tauta, žmonių stiprybe, nepalaužiamu ryžtu ir tikėjimu. Teikia vilties, kad svetimėjančių žmonių širdyse išliko vienybės dvasia, supratingumas, meilė Tėvynei. Gausybėje tą dieną vykstančių renginių skirtų įvykių minėjimui, pamatai, kad žmonės tikrai nėra abejingi, jog tai vis dar svarbu, ne tik tiems kurie atsimena, bet ir jaunajai kartai, kurie šių įvykių atminti negali. Tada supranti, kad tos nakties žuvusiųjų auka nenuėjo veltui.

     Neolituanai Sausio 13-osios minėjimą pradėjo sausio 12 d. vykusiame bėgime nuo Antakalnio kapinių iki Televizijos bokšto. Bėgimas, simboliniu pavadinimu „Gyvybės ir mirties keliu“, prasidėjo dalyvių registracija ir apšilimu, šventinėmis kalbomis. Bėgime dalyvavo ~ 3000 dalyvių, nemažą dalį bėgusiųjų sudarė karininkai ar sukarintos organizacijos, bet tarp bėgikų galėjai išvysti ir garbaus amžiaus senjorų ar vaikų, medalį gavo ir distanciją kartu su šeimininku įveikęs šuo. Sutikome kolegų iš korp! SAJA, bei korp! Fraternitas Lituanica. Kiekvienam dalyviui įveikusiam 9  kilometrų atstumą buvo įteiktas simbolinis medalis, galėjome pasivaišinti arbata ir bandelėmis. O pats didžiausias prizas – pasididžiavimas, kad, nepaisant žiemos, netrumpos distancijos ar didžiulės įkalnės, mes distanciją įveikėme. Kad kolegos kelyje vienas kitą drąsino, ragino ir, kur reikėjo, stabdė, jog greta bėgusiųjų šypsenose buvo kažkas savo, bendro. Gerai nusiteikusių bėgikų LRT žurnalistai klausinėjo, ką jiems reiškia ši diena, Tėvynė ir žuvusiųjų auka, kas paskatino sudalyvauti bėgime, buvome pakalbinti ir mes.

     Tą patį vakarą jau gausesnis korporantų būrys susirinko prie Televizijos bokšto vykusiame iškilmingame gėlių padėjime prie memorialinės lentos, bei laužo uždegime. Užsukome ir į bokšto vidų, apžiūrėjome atminimui skirtą ekspoziciją. Vėliau patraukėme prie Seimo rūmų kur taip pat degė laužas, vyko koncertas. Neolituanų kepurėlės neliko nepastebėtos, neretai teko išgirsti: „O, studentai!“ Nedaug žmonių žinojo, kad tai ne šiaip studentiškos kepurėlės, o korporantiškos, bet atsirado ir vienas kitas, kuris galėjo pasakyti, kokios tiksliai tai korporacijos atributika.

Sausio 13-ąją sudalyvavome vėliavos pakėlimo ceremonijoje. Apsilankėme šventose mišiose Katedroje. Trumpai pasišildę kavos puodeliu kavinukėje nužingsniavome į Genocido aukų muziejų. Apžiūrėjome įdomią ekspoziciją, primenančią Lietuvos sunkų kelią į laisvę, patirtas negandas ir žmonių aukas. Muziejaus knygoje palikome įrašą apie mūsų apsilankymą. Įsiamžinę prie muziejaus iškabos visi buvome pakviesti pietų pas pirmininkę sen! Rimą Aukštuolytę.




Sausio 13-osios renginiuose dalyvavo: fil! Vytautas Danilevičius, sen! Aurelija Taločkaitė, sen! Algirdas Liutkus, fil! Eglė Šinkūnaitė, fil! Edita Žiulpaitė, sen! Rima Aukštuolytė, sen! Jurgita Čepulytė, Giedrius Globys, jun! Rimvydas Česonis, jun! Mantas Narbutas.

2013 m. sausio 16 d., trečiadienis

Studentiška kepuraitė

Korporacijos Filiae Lithuaniae kepuraitės
Korporantai su kepurėlėmis (fotografija pasiskolinta iš čia)


Apie studentišką kepuraitę pirmą kartą išgirdau iš mamos. Ji man pasakojo apie savo studentiškus metus, apie dėstytojus, mokslus ir paminėjo, kad tuomet visi studentai turėjo kepuraites - aksomines ir su snapeliais. Pabandžiau mintyse savo mamai uždėti tokią kepuraitę ir ilgai nesvarsčius nusprendžiau, kad nieko čia gražaus kažkokia kepuriūkštė su kazirka. Dabar galvoju kiek kitaip, bet tada, dar gimnazistei, man buvo nesuprantamas studentiškos kepuraitės žavesys. Ir tiesa, ne, mano mama mokėsi tais blogaisiais sovietiniais laikais, o ne prie Smetonos.

Grįžkim nuo Smetonos prie studentiškos kepuraitės. Savąją gavau korporacijai "Neo-Lithuania" švenčiant 80-ies metų sukaktį. Būtent tą lapkričio 9 dieną juodą nuo galvos ant galvos keliaujančią fukso kepurėlę iškeičiau į žalio aksomo korporantišką kepuraitę ir korp! Filiae Lithuaniae juostelę. Smagu buvo neapsakomai! Vaikščiojau kaip su karūna ir ilgai nelaukus jos vidinėje pusėje įrašiau savo įstojimo į Korporaciją metus ir semestrą - 2001 I. Štai, taip - mano kepuraitė.

Tuomet pradėjau galvoti, kad neblogai būtų, jei universitetai grąžintų į madą šį studentišką atributą. Tegu kiek senamadišką ir nelabai praktišką, kad ir dėvimą vien akademinių švenčių metu, bet studentišką. Įsivaizduokit, traukia būrelis kepurėtų vaikinų, o bobulytės, susėdusios ant suoliuko po medumi varvančiomis Laisvės alėjos liepomis, ilgesingai sako: "studentai eina". Ach... gražu, ar ne? Man gražu. O ar kada nors bandėte sugalvoti, kaip ir kur buvo pradėtos dėvėti studentiškos kepuraitės? Akivaizdu, kad ne Lietuvoje, bet tada kur? Vokietijoje? Švedijoje? Italijoje?

Skaityti toliau »

2013 m. sausio 15 d., antradienis

Lyrinis nukrypimas apie Venecijos tapybos mokyklos renesanso dailę

           
          Terminas „Renesansas“ (pranc. Renaissance – atgimimas) dažniausiai yra taikomas kalbant apie Vakarų Europos istorijos laikotarpį nuo XIV a. pradžios iki XVI a. vidurio ar pabaigos. To meto raštuose šis terminas dažniausiai naudojamas norint atspindėti naują atgimimo dvasią mene. Bene ryškiausiai Renesansas skleidėsi Italijoje. Meno atgimimo idėją išvystė florentietis meno istorikas Giorgio Vasari (Džordžio Vazari). Veikale „Garsiausių italų architektų, tapytojų ir skulptorių gyvenimo aprašymai“ (1550) jis teigė, kad menas Italijoje atgimė apie 1250 m., ir perėjęs „vaikystę“ bei „jaunystę“, XVI a. subrendo. Renesanso dailėje pradėjo skleistis visiškai nauji bruožai: pradėjo ryškėti individualizmo tendencijos, humanizmas, antropocentrizmas, susiformavo pasaulietinės kultūros tendencijos, atsirado naujos technikos, ėmė formuotis žanrai, pakito menininko samprata. Visos šios naujovės puikiai atsispindi italų renesanso menininkų darbuose. Sandro Botticelli (Sandro Botičeli), Donatello (Donatelo), Leonardoda Vinci (Leonardo da Vinči), Raffaello (Rafaelo) ir kiti menininkai yra neatskiriamos Renesanso epochos ikonos Italijoje.


VENECIJOS DAILĖS MOKYKLA

             Italijos Renesansas vystėsi atskiruose miestuose - valstybėse, kuriose susiformavo atskiros dailės mokyklos. Išskirti vertėtų Venecijos tapybos mokyklą, kuri susiformavo dar ankstyvuoju Renesanso laikotarpiu, o suklestėjo XVI amžiuje. Ryškiausi Venecijos tapybos mokyklos dailininkai yra Tiziano Vecellio (Ticianas Večelio), Paolo Veronese (Paolo Veronezė), Jacopo Comin-Tintoretto (Jakopo Komin-Tintoreto). Jų kūryba priskiriama vėlyvajam Renesansui, tačiau nereiktų pamiršti ir ankstyvuoju Renesanso laikotarpiu kūrusio Giovannio Bellinio (Džiovanio Belinio), bei brandžiojo Renesanso laikotarpio dailininko Giorgione (Džordžonė).

Tintoretto "Paskutinė vakarienė"
            Ryškiausių Venecijos tapybos dailininkų darbuose skleidėsi vėlyvojo Renesanso laikotarpio bruožai, bei tik Venecijos mokyklai būdingi savitumai. Vėlyvajam Renesansui būdinga: dramatizmas (ryškus Tintoretto darbuose), spalvinė įtampa (matoma taip pat Tintoretto, bei užuomazgos Giorgiones darbuose), šviesotamsos kontrastai (Tintoretto, Tiziano), sudėtingos didžiulių matmenų kompozicijos (Veronese). Venecijos dailės mokyklai būdingas savitas vaizdavimo tipas, jos įtaką patyrusių dailininkų darbuose ypač išpopuliarėjo gulinčios nuogos moters aktas ir muzikos instrumentų vaizdavimas. Venecijos dailės mokyklos kūriniuose suklestėjo peizažinė tapyba, kurios užuomazgos matomos jau Bellinio darbuose. Didžiausią dėmesį šios mokyklos dailininkai skyrė spalvai ir šviesotamsai, mažiau domėjosi piešiniu. Dėl specifinių klimato sąlygų išpopuliarėjo aliejinė tapyba, kuri leido sukurti naują, vaiskesnį, gilesnį ir išraiškingesnį paveikslų koloritą. Venecijos tapytojų darbuose matoma darni sintezė tarp epochos laikotarpio bruožų bei Venecijos mokyklai būdingų savitumų.


Skaityti toliau »

2013 m. sausio 4 d., penktadienis

Šventinės nuotaikos paieškos, arba kuo lietuviai gali didžiuotis prieš latvius ir estus?



Lietuvos prekybos centrams pradėjus puoštis šventiniais blizgučiais ir visu garsu leidžiant iki skausmo žinomas kalėdines dainas, dažnai išgirsti žmones sakant, kad jie nejaučia kalėdinės dvasios. Taigi šiemet buvo vykdomas toks eksperimentas – surask Kalėdų dvasią. O viskas prasidėjo nuo to, kad akis užkliuvo už informacijos apie Kalėdų eglutės jubiliejų – estai skelbia, kad šiemet sukanka 500 metų, kai pirmą kartą buvo papuošta Kalėdų eglė. Taigi netrukus atsirado planas per savaitgalį aplankyti dvi sostines – Rygą ir Taliną – garsėjančias savo kalėdinėmis mugėmis. Gruodžio 12-13 dienomis į kelionę leidosi sen! Rima su Giedriumi  ir sen! Mantas su Aušra.


Pirmas kelionės taškas – jaukioji Ryga

Tik nuvykę į Latviją išgirdome, kad Kalėdų eglė pirmą kartą buvo pastatyta ne Estijoje, o Latvijoje. Pasirodo, šios šalys kaimynės tarp savęs dėl šio fakto nesutaria. Korporacijos Fraternitas Livonica pirmininkas Kristaps pabrėžė, kad reikia atkreipti dėmesį, kiek Rygoje yra papuoštų eglučių, nes latviai labai didžiuojasi, kad pirmoji eglutė buvo papuošta pas juos.
Beje, prieš kelias dienas, įveikusi Estiją ir Vokietiją, Latvija iš tiesų buvo pripažinta pirmąja šalimi, kurioje prieš pusę tūkstančio metų per Kalėdas buvo papuošta eglė.

Rygos senamiestis gausiai papuoštas girliandomis, šviesomis, įvairiomis skulptūromis.
Gatvėse stovi įvairių dydžių ir formų eglės. Greitai radome Rygos Katedros aikštėje veikiančią kalėdinę mugę. Šiemet kalėdinė mugė Latvijos sostinėje prasidėjo gruodžio 2 dieną ir truks iki sausio 10 dienos.
Mugėje galima susipažinti su latviška produkcija, įsigyti vilnonių pirštinių ar kojinių, aksesuarų, rankų darbo suvenyrų. Sušalusius sušildys karštas vynas, o išalkę gali pasivaišinti raugintais kopūstais su dešrelėmis. Lietuvių verslininkai mugėje taip pat dirba, juos radome pardavinėjančius šiltas pirštines ir kepures.

Kai nebešildė net karštas vynas, Kristaps pasiūlė kur nors prisėsti ir išgerti alaus. Prie mūsų prisijungė ir visiems neolituanams puikiai pažįstamas Janis bei korporacijos Patria narys Edmunds.
Deja, Rygoje negalėjome ilgiau užtrukti, kadangi mūsų jau laukė Tartu, o dar laukė ilga kelionė ne pačiais geriausiais Latvijos keliais.

 

Naktis Tartu

Antrame pagal dydį, sename universitetiniame Tartu mieste buvome apie 23 val. Įsikūrę hostelyje, pasiėmėme lauktuves (apie dvi dėžes lietuviško alaus) ir keliavome pas Sakalą, o ten susitikę su Sakalos vyrais patraukėme pas Vironia. Tartu gatvės man, Giedriui ir Mantui buvo pažįstamos po Valpurgijos nakties :) Per Neo-Lithuania Alutį Sakalos nariams labai patiko Švyturio Baltas alus, o Vironią sužavėjo Švyturio Baltijos alus.
Vironia rūmuose mūsų laukė daugiau Vironios korporantų, vėliau prisijungė ir dar daugiau Sakalos narių. Nors Vironia garsėja savo griežtumu ir net per Valpurgijos naktį, kai korporacijų namų durys atidaromos, pas Vironia nėra lengva patekti ne korporantams. Bet tą naktį Giedrius ir Aušra turėjo ekskursiją Vironios rūmuose, tuo metu aš ir Mantas su estais kalbėjome apie korporantiškus reikalus (kurie žinomi tik Valdybos nariams :) ) ir šiaip įdomius dalykus, pavyzdžiui, kaip Estijoje buvo išspręsta korupcijos problema. Kalbėjome ilgai, kai kurie korporantai per tą laiką spėjo net labiau pavargti nei kiti :)
Paryčiui išsiskirstėme, nes po kelių valandų laukė kelionė į Taliną.

 
Antras kelionės taškas – santūrusis Talinas

Pabudome anksti ir greit susirinkę daiktus išvažiavome į Taliną. Estijoje susidūrėme su problema, kai nei vienoje degalinėje negalėjome rasti dujų. Atrodo, kad estai važinėje tik dyzelinu ir benzinu. Be to, kelyje nuolat būdavo ženklai apie greičio matuoklius. Taigi teko skubėti lėtai :D


Aš Taline esu buvusi labai trumpai, kai su fil! Mindaugu Kroku keliavome į Suomiją.  Bet Talinas nėra miestas, kuriame paprasta pasiklysti :) Vaikščiojome ir grožėjomės miesto panorama, viduramžiškomis gatvelėmis, aš pagaliau pamačiau garsųjį Viru viešbutį, kuriame sovietmečiu apsistodavo tik užsieniečiai, o jo rūsyje veikė sovietinės saugumo struktūros. Bevaikščiodami lengvai radome kalėdinės mugės vietą – iš tolo buvo girdima muzika ir jaučiami kvapai. Mugėje pirmą kartą paragavau karšto grogo, čia kad nesušalčiau nuo tos drėgmės, sklindančios nuo Baltijos jūros :)


Talino mugėje taip pat sutikome lietuvių prekeivius su mėsos gaminiais. Jie pasiguodė, kad šiemet nebuvo įleisti į Rygos mugę, nes ten neleidžiama prekiauti mėsos gaminiais. Aš iš šios mugės parsivežiau šiltą žieminę kepurę. Šiemet mugės darbo laikas nuo lapkričio 24 iki sausio 8 dienos.

Nustebino, kad aplink mugės vietą esančiose kavinėse lauke stovi žmonės, kurie kviečia užeiti. Tai teko matyti tik Pietų šalyse. Tiesa, atrodo, kad Taline gatvės barstomos ne druska, o kažkuo panašiu į žvyrą (kieti juodi akmenukai). Taigi batai nebaltuoja, o laipiojant po kalvas nėra taip slidu. Tiesa, būdami Estijoje žiemą pasisaugokit varveklių - mums kėlė nuostabą ramiai šaligatviais vaikštantys žmonės, virš jų galvų kabant milžiniškiems varvekliams. Mes tuo tarpu buvome atsargesni ir stengėmės prieš eidami šaligatviu pažiūrėti, ar koks ledo gabalas nekaba :)




Galutiniai kelionės taškai – Kaunas ir Vilnius

Apie 19 val. pajudėjome link Lietuvos.  Nors laikas spaudė, bet prieš įvažiuodami į Latvija, dar užsukome į Parnu miestą. Buvo jau tamsu, o visas miestas tiesiog spindėjo, pasakiškai atrodė papuošti tiltai ir medžiai. Parnu garsėja kaip Estijos vasaros sostinė, taigi ten reiktų būtinai užsukti šiltuoju metų laiku.
Apie 1 val nakties išleidome Mantą su Aušra Kaune, o apie 2.30 val. su Giedriumi  jau buvome namuose Vilniuje. Pavargę, bet labai laimingi. Per tas dienas įveikėme 1500km, sutikome pačių įvairiausių žmonių, bet kelionės tikslas pasiektas – aplankytos mugės Rygoje ir Taline. Tiesa, mano nuomone, latvių ir estų eglėms nėra kuo lygintis su Vilniaus ir Kauno eglutėmis :) Nors mes neturime tokių kalėdinių mugių tradicijų kaip kaimynai, bet mūsų eglutės atrodo iš tiesų įspūdingai.

Gaudeamus Igitur! Copyright © 2011 | Template design by O Pregador | Powered by Blogger Templates