Terminas „Renesansas“ (pranc. Renaissance – atgimimas)
dažniausiai yra taikomas kalbant apie Vakarų Europos istorijos laikotarpį nuo
XIV a. pradžios iki XVI a. vidurio ar pabaigos. To meto raštuose šis terminas
dažniausiai naudojamas norint atspindėti naują atgimimo dvasią mene. Bene
ryškiausiai Renesansas skleidėsi Italijoje. Meno atgimimo idėją išvystė
florentietis meno istorikas Giorgio Vasari (Džordžio Vazari). Veikale „Garsiausių italų
architektų, tapytojų ir skulptorių gyvenimo aprašymai“ (1550) jis teigė, kad
menas Italijoje atgimė apie 1250 m., ir perėjęs „vaikystę“ bei „jaunystę“, XVI
a. subrendo. Renesanso dailėje pradėjo skleistis visiškai nauji bruožai:
pradėjo ryškėti individualizmo tendencijos, humanizmas, antropocentrizmas,
susiformavo pasaulietinės kultūros tendencijos, atsirado naujos technikos, ėmė formuotis žanrai, pakito menininko samprata. Visos šios naujovės puikiai
atsispindi italų renesanso menininkų darbuose. Sandro Botticelli (Sandro Botičeli), Donatello (Donatelo), Leonardoda Vinci (Leonardo da Vinči), Raffaello (Rafaelo) ir kiti menininkai yra neatskiriamos Renesanso
epochos ikonos Italijoje.
VENECIJOS DAILĖS MOKYKLA
Italijos Renesansas vystėsi atskiruose miestuose - valstybėse, kuriose susiformavo atskiros dailės mokyklos. Išskirti vertėtų Venecijos tapybos mokyklą, kuri susiformavo dar ankstyvuoju Renesanso laikotarpiu, o suklestėjo XVI amžiuje. Ryškiausi Venecijos tapybos mokyklos dailininkai yra Tiziano Vecellio (Ticianas Večelio), Paolo Veronese (Paolo Veronezė), Jacopo Comin-Tintoretto (Jakopo Komin-Tintoreto). Jų kūryba priskiriama vėlyvajam Renesansui, tačiau nereiktų pamiršti ir ankstyvuoju Renesanso laikotarpiu kūrusio Giovannio Bellinio (Džiovanio Belinio), bei brandžiojo Renesanso laikotarpio dailininko Giorgione (Džordžonė).
Tintoretto "Paskutinė vakarienė"
Ryškiausių Venecijos tapybos dailininkų darbuose skleidėsi vėlyvojo Renesanso laikotarpio bruožai, bei tik Venecijos mokyklai būdingi savitumai. Vėlyvajam Renesansui būdinga: dramatizmas (ryškus Tintoretto
darbuose), spalvinė įtampa (matoma taip pat Tintoretto, bei užuomazgos Giorgiones
darbuose), šviesotamsos kontrastai (Tintoretto, Tiziano), sudėtingos didžiulių
matmenų kompozicijos (Veronese). Venecijos dailės mokyklai būdingas savitas
vaizdavimo tipas, jos įtaką patyrusių dailininkų darbuose ypač išpopuliarėjo gulinčios nuogos moters aktas ir muzikos instrumentų vaizdavimas. Venecijos dailės mokyklos kūriniuose suklestėjo peizažinė tapyba, kurios
užuomazgos matomos jau Bellinio darbuose. Didžiausią dėmesį šios mokyklos dailininkai skyrė spalvai ir šviesotamsai, mažiau domėjosi piešiniu. Dėl specifinių klimato sąlygų išpopuliarėjo aliejinė tapyba, kuri leido sukurti naują, vaiskesnį,
gilesnį ir išraiškingesnį paveikslų koloritą. Venecijos tapytojų darbuose
matoma darni sintezė tarp epochos laikotarpio bruožų bei Venecijos mokyklai
būdingų savitumų.
Terminas „Renesansas“ (pranc. Renaissance – atgimimas)
dažniausiai yra taikomas kalbant apie Vakarų Europos istorijos laikotarpį nuo
XIV a. pradžios iki XVI a. vidurio ar pabaigos. To meto raštuose šis terminas
dažniausiai naudojamas norint atspindėti naują atgimimo dvasią mene. Bene
ryškiausiai Renesansas skleidėsi Italijoje. Meno atgimimo idėją išvystė
florentietis meno istorikas Giorgio Vasari (Džordžio Vazari). Veikale „Garsiausių italų
architektų, tapytojų ir skulptorių gyvenimo aprašymai“ (1550) jis teigė, kad
menas Italijoje atgimė apie 1250 m., ir perėjęs „vaikystę“ bei „jaunystę“, XVI
a. subrendo. Renesanso dailėje pradėjo skleistis visiškai nauji bruožai:
pradėjo ryškėti individualizmo tendencijos, humanizmas, antropocentrizmas,
susiformavo pasaulietinės kultūros tendencijos, atsirado naujos technikos, ėmė formuotis žanrai, pakito menininko samprata. Visos šios naujovės puikiai
atsispindi italų renesanso menininkų darbuose. Sandro Botticelli (Sandro Botičeli), Donatello (Donatelo), Leonardoda Vinci (Leonardo da Vinči), Raffaello (Rafaelo) ir kiti menininkai yra neatskiriamos Renesanso
epochos ikonos Italijoje.
VENECIJOS DAILĖS MOKYKLA
Italijos Renesansas vystėsi atskiruose miestuose - valstybėse, kuriose susiformavo atskiros dailės mokyklos. Išskirti vertėtų Venecijos tapybos mokyklą, kuri susiformavo dar ankstyvuoju Renesanso laikotarpiu, o suklestėjo XVI amžiuje. Ryškiausi Venecijos tapybos mokyklos dailininkai yra Tiziano Vecellio (Ticianas Večelio), Paolo Veronese (Paolo Veronezė), Jacopo Comin-Tintoretto (Jakopo Komin-Tintoreto). Jų kūryba priskiriama vėlyvajam Renesansui, tačiau nereiktų pamiršti ir ankstyvuoju Renesanso laikotarpiu kūrusio Giovannio Bellinio (Džiovanio Belinio), bei brandžiojo Renesanso laikotarpio dailininko Giorgione (Džordžonė).
Ryškiausių Venecijos tapybos dailininkų darbuose skleidėsi vėlyvojo Renesanso laikotarpio bruožai, bei tik Venecijos mokyklai būdingi savitumai. Vėlyvajam Renesansui būdinga: dramatizmas (ryškus Tintoretto
darbuose), spalvinė įtampa (matoma taip pat Tintoretto, bei užuomazgos Giorgiones
darbuose), šviesotamsos kontrastai (Tintoretto, Tiziano), sudėtingos didžiulių
matmenų kompozicijos (Veronese). Venecijos dailės mokyklai būdingas savitas
vaizdavimo tipas, jos įtaką patyrusių dailininkų darbuose ypač išpopuliarėjo gulinčios nuogos moters aktas ir muzikos instrumentų vaizdavimas. Venecijos dailės mokyklos kūriniuose suklestėjo peizažinė tapyba, kurios
užuomazgos matomos jau Bellinio darbuose. Didžiausią dėmesį šios mokyklos dailininkai skyrė spalvai ir šviesotamsai, mažiau domėjosi piešiniu. Dėl specifinių klimato sąlygų išpopuliarėjo aliejinė tapyba, kuri leido sukurti naują, vaiskesnį,
gilesnį ir išraiškingesnį paveikslų koloritą. Venecijos tapytojų darbuose
matoma darni sintezė tarp epochos laikotarpio bruožų bei Venecijos mokyklai
būdingų savitumų.
