Netikėti susitikimai

 Remio Ščerbausko nuotrauka

Koks nuostabus dalykas, vis dėlto, yra knyga! Ji leidžia kiekvienam iš mūsų pagyventi skirtinguose pasauliuose, keliauti laike, išmokti skraidyti ir netgi pamatyti pasaulį žuvėdros ar burtininko akimis. O nuostabiausia tai, kad knyga leidžia ją parašiusiam gyventi amžinai. Kuo išmintingesnis žmogus yra, tuo svarbiau, kad jis tuo dalintųsi su kitais, ir išlaisvintų savo mintis nuo laiko ribų. Juk kur kas drąsiau gyventi, žinant, kad su tais, kurių jau nėra, visada galėsi susitikti jų knygose!

Kodėl tai sakau? Nes vienas tekstas leido susitikti žmonėms, kurie šiaip niekada nebūtų susitikę. Galbūt tas susitikimas buvo vienintelis, ir jie vėl prasilenks gatvėje kaip nepažįstami, bet svarbiausia, kad jie, vis dėlto, susitiko, pasikalbėjo ir išsiskirstė jau truputį kitokie – šiek tiek atviresni, drąsesni ir žinodami, kad yra tų, kurie juos supranta.  

Viskas prasidėjo, kai su fil! Sikstu Ridzevičium susitikome vakare, skirtame profesoriaus LeonidoDonskio atminimui. Pasiskundžiau, kad jau nebeturėsiu galimybės jo pasikviesti susipažinti su korporantais ir padiskutuoti, o fil! Sikstas iškart pasiūlė mintį – juk liko visa krūva profesoriaus tekstų, kurie gali tapti puikia pokalbio tema! Taigi gruodžio pradžioje pakvietėme visus į viešą diskusiją „Lietuvos ateities scenarijai, remiantis Leonido Donskio mintimis“.

Svečių laukėme rimtai pasiruošę – su pyragu, arbata ir ratu sustatytomis kėdėmis – kad galėtume iš tikrųjų pasikalbėti. O diskusijos moderatorius fil! Sikstas nepatingėjo duoti būsimiems diskusijos dalyviams namų darbų – perskaityti Leonido Donskio 2005 metais rašytą straipsnį apie juodąjį ir baltąjį scenarijus „Lietuva 2030-aisiais, arba dviejų ateities scenarijų štrichai“.

Susirinkę dalyviai burtų keliu buvo suskirstyti į grupeles, kuriose ilgai analizavo straipsnyje esančius spėjimus ir skaičiavo, kiek procentų blogojo ir gerojo scenarijaus jau išsipildė, ir kokia kryptimi judame šiandien. O tuomet atėjo laikas pasikalbėti visiems! Susėdome į bendrą ratą aptarti savo įžvalgų ir nustebome, kad visos jos buvo labai... skirtingos! Ilgai ginčijomės ar mes tikrai visi gyvename toje pačioje Lietuvoje, kad šitaip skirtingai viską matome. Diskusijos kilo dėl kiekvienos pastraipos, tiek kalbant apie švietimo sistemą, tiek apie išorinių grėsmių realumą, tiek apie jauno žmogaus poreikius ir galimybes. Kiek lengviau buvo sutarti kultūros klausimais, nes šiuo atveju daugelis pastebėjo judėjimą link baltojo scenarijaus ir geresnes ateities perspektyvas. 

Iš pradžių, entuziastingai besiginčydami, visi gynė savo pozicijas, tačiau vakarui įsibėgėjant supratome, kad pirmiausia reikia klausytis ir suprasti, o tik tada kažką įrodinėti patiems. Kiekvienas, pasidalindamas savo patirtimi, sujungė smulkias dėlionės dalis į bendrą dabarties Lietuvos paveikslą ir priartėjome prie svarbiausių vakaro moderatoriaus paruoštų klausimų – kas turėtų kurti Lietuvos ateities viziją ir ką galėtų nuveikti jaunimas, bei konkrečiai korporacija? Šis klausimas taip ir liko atviras. Kiekvienas išsinešėme jį kartu su savimi, kad galėtume ramiai apmąstyti ir pradėti veikti.

O šurmulys netilo net ir po oficialios dalies, kai visi tauškėjo su arbatos puodeliu ir pyragu rankose. Po įdomaus vakaro, atsisveikinome jau vieningai sutardami – nesvarbu, kad kiekvienas mūsų Lietuvą mato skirtingai, svarbiausia, kad pasikalbėjome ir taip suteikėme vienas kitam galimybę daugiau sužinoti, suprasti ir tuo pasidalinti.

Nauji susitikimai laukia kiekvieno iš mūsų: knygose – su tais, kurie gyvena mūsų atminty; o prie laužo su gitara ar kavos puodeliu – su tais, kuriuos esame laimingi, turėdami šalia arba su tais, su kuriais likimas dar tik padovanos galimybę susipažinti. Ir mes, vedini smalsumo, į tuos susitikimus tikrai ateisime!

sen! Eglė Valionytė