2012 m. kovo 30 d., penktadienis

Kodėl „Kauno dienai“ nepatinka Neo-Lithuania?


Korporacijos Neo-Lithuania Kovo 11-osios šventė.
Šito įrašo nebūtų buvę, jei kovo 10-ąją „Kauno dienos“ redaktoriaus skiltyje vėl nebūtų minima korporacija Neo-Lithuania. Po to įrašo kyla klausimas, kuo šiai žiniasklaidos grupei užkliuvo paprasta studentų organizacija.

„Kauno dienos“ nemeilė korporacijai prasidėjo dar sausį, kai Vladimiro Romanovo kvietimu į Lietuvą Sausio 13-ąją koncertuoti atvyko pasaulinio garso rusų dirigentas Valerijus Gergijevas. Korporacija Neo-Lithuania įvykiui neliko abejinga ir parodė savo pilietiškumą suorganizuodama tylią ir taikią protesto akciją. Buvo garsiai sakoma, kad protestas nėra skirtas pasmerkti ar nukreiptas pries V. Gergijevo asmenį. Tiesiog buvo norima priminti, kad Sausio 13-oji yra gedulo diena, todėl tądien atvirai simpatijas buvusiai sovietinei imperijai reiškiantis asmuo neturėtų koncertuoti Lietuvoje. 

Visgi „Kauno dienai“ protesto akcija pasirodė kaip „provokacija“, o straipsniuose buvo teigiama, kad „provokacija nepavyko“. Toks tonas primena Rusijos žiniasklaidą, kur bet koks pilietinės visuomenės žingsnis prieš režimą yra įvardijamas kaip provokacija. Galbūt „Kauno dienai“ būtų pats metas suvokti, kad jie dirba šalyje esančioje labiau į Vakarus. Kita vertus, čia galima prisiminti ir populiarią frazę: kas pinigus moka, tas ir muziką užsako. „Žalgirio“ arenos savininkas ir „Kauno diena“ yra glaudžiai susiję. Ir tai yra faktas.

Atrodo, kad žiniasklaidos tikslas yra informuoti, t.y. skaitytojams pateikti objektyvią informaciją, tačiau „Kauno diena“ tai suvokia savotiškai ir net drąsiai iškreipia faktus. Pavyzdžiui, viename straipsnyje teigiama, kad protestuotojai bandė prasibrauti į „Žalgirio“ arenos vidų. Tačiau protesto akcijos dalyviai nebandė „prasibrauti“ į „Žalgirio“ areną, kadangi visi ėję į V. Gergijevo koncertą turėjo bilietus. Tuo tarpu straipsnyje pavartotas žodis „prasibrauti“ suponuoja, kad protesto akcijos dalyviai tai bandė padaryti jėga ar neleistinai. Taip pat užkliūna ir teiginys, kad „šio smulkaus incidento niekas nepastebėjo“. Jei protesto akcija būtų buvusi tokia nepastebima, „Kauno dienos“ redaktorius praėjus dviems mėnesiams po akcijos korporacijos tikrai neprisimintų. Bet prisimena. Vadinasi, studentų sąmoningumas neliko toks jau nepastebėtas ir net prabėgus nemažai laiko verčia suinteresuotus asmenis griežti dantimis.

„Kauno dienos“ redaktorius Arūnas Dambrauskas protesto akciją įvardijo kaip „mitingėlį“, o korporantus kaip „priešų ieškotojus“. Toks menkinantis tonas žemina patį laikraštį ir jo redaktorių, bet tai jau kiekvieno sąžinės ir garbės klausimas. Redaktoriui smalsu, kaip Neo-Lithuania šventė kovo 11-ąją. Gerbiamam Arūnui Dambrauskui, kaip spaudos atstovui, rekomenduojame labiau domėtis, kas vyksta Kaune. Neo-Lithuania visada šventė ir švęs valstybines šventes, su „žanro krize“ jaunos ir šviesios galvos nesusiduria. 2012 metų kovo 11-oji nebuvo išimtis. Ir tai žinojo visi, kurie norėjo žinoti. Gaila, kad „Kauno diena“ to nežinojo ar NENORĖJO žinoti. Kitą kartą galėsime Jums asmeniškai atsiųsti kvietimus į mūsų renginius, kad neieškotumėte priešų ten, kur jų nėra.


2012 m. kovo 9 d., penktadienis

Patriotizmo beieškant


„Patriotas – idiotas“ kažkada kažkas mestelėjo vaikystėje. Vaikišku protu buvo sunku suvokti ir kas tas patriotas, ir kas tas idiotas, bet frazė užsifiksavo. Ir tik vėliau atradau šią filosofo Arvydo Šliogerio frazę „Kuo didesnis patriotas – tuo didesnis idiotas.“ 

Taigi įvardydamas savo patriotu statai į „kvailio“ vietą, nacionalistu – fašisto, o kai imi kalbėti apie tautiškumą ir tautinės valstybės išsaugojimą, iš visų pusių pradeda šaukti tautinės mažumos, kurios jaučiasi skriaudžiamos, nors neranda argumentų tam pagrįsti. Bet juk svarbiausia šaukti, o gal išgirs?

Kas nutiko, kad jaunimo eitynės su iškeltomis Lietuvos vėliavomis yra įvardijamos kaip ultradešiniųjų radikalų veiksmas? Kodėl Lietuvos trispalvę galima iškelti tik tam tikromis progomis ir tam tikrose vietose? Kodėl tam tikri tautiniai šūkiai yra iškraipomi ir interpretuojami taip, kad žmonės jų ima baidytis, nors kažkada jie jaudino iki širdies gelmių?

Patriotiškumas nėra techninis dalykas, tai jausmas, kurio negali įdėti į rėmus. Aišku, jeigu jis nėra apsimestinis. Pastarąjį irgi galime išvysti artėjant rinkimams į Seimą: partijų atstovai su savo vėliavomis, mėlynomis skarelėmis, raudonais šalikais lenda į priekį stumdami visus į šoną. Nes jiems reikia kamerų. Dėmesio. Reklamos.

O žmogui, kuris kasdien į švarko atlapą įsisega Gediminaičių stulpus, reklamos nereikia. Reklamos nereikia ir tam, kuris tyliai daro iš pirmo žvilgsnio „mažus“ darbus. Šie žmonės nesimuša į krūtinę šaukdami, jog yra patriotai. Kiekvienas iš mūsų gali rasti savo kelią, kuriuo eidamas praturtins Lietuvą. Svarbiausia nepamiršti, kad kalba eina apie vieną ir tą patį dalyką – Lietuvą ir lietuvybę.

Todėl tiek Vasario 16-oji, tiek Kovo 11-oji yra šventės.  Švęskime jas kaip savo valstybės gimtadienius. Švęskime, nes niekada nebus taip gerai, kad būtų visi patenkinti. Švęskime, bet nepamirškime, kad tiek 1918 metų vasario 16-ąją, tiek 1990 metų Kovo 11-ąją darbai buvo pradėti, o mes PRIVALOME juos tęsti.

Gaudeamus Igitur! Copyright © 2011 | Template design by O Pregador | Powered by Blogger Templates