Kad būčiau gyvenusi dabartiniais laikais...

Fil! Ramunė Skruodienė

Kad būčiau gyvenusi šiais laikais, svarsto mano močiutė Valerija-Birutė. Vienintelę gyvą turiu iš visų senelių. Jeigu yra besiskundžiančių bobulyčių dabartiniais laikais, tai tikrai ne jinai. Jai 84. Protinga ir graži moteris. Sunkiu laiku gyveno, nepavydėt. Tėvai ūkininkai buvo, tad ir pieno, ir miltų užteko. Duona tais laikais pagal talonus būdavo. Pareidama iš mokyklos turėdavo parnešti kepaliuką, bet trupinėlis po trupinėlio žiūrėk ir sunykdavo puselė. O buvo ir toks laikas, kad ant duonos užsidėjus kiaušinio gabalėlį su nosim kąsdami pastumdavo, kad kvapas liktų, o jau paskutinis kąsnis - aukso vertės...

Visada močiutė prie gamtos ir su gamta. Laukų vaikas. Darbo niekad nebijojo. Mėgo žaisti krepšinį, žaidė miesto rinktinėje. Labai patiko keramika, todėl bandė stoti į Telšių dailės akademiją. Įstojo, tačiau sunkiai, nes tėvas buvo įtariamas tarybų valdžios priešas, todėl tas 'vardas' gulė ir ant vaikų pečių...

Mano močiutė - elegancija

Turėjo du brolius. Jauniausias - Vaclovas - dar šiais metais 75 m. atšventė. Šviesus žmogus, dėstytojas, o ir dabar dar daugelį Lietuvos įstatymų geriau išmano nei tie kam reikėtų juos išmanyti. Dėl teisybės mėgsta kovoti. Stoja pats vienas prieš daugelį jį puolančių. Sveikatos jam ir ištvermės! O ištvermės matyt jaunystėje sėmėsi visi, iš mamos, kuri liko su trim vaikais gyvenimą gyvent. Vaclovo rūbai lopas ant lopo 'puošti' būdavo, iš neturėjimo kuo apsirengt. Berniukėlis, kaip ir visi bendraamžiai, mėgo savo sunkų, bet vaikišką gyvenimą.

Vyresnėlis Kostas gimęs svarbią Lietuvai dieną - kovo 11-ą. Mirė 60-ies ramiai užmerkdamas akis prie stalo, kai gyvenimas jo rodos viesulu prabėgo. Vos būdamas 14-os metelių buvo ištremtas į Kareliją. Koks gi ten pipiras berniukėlis valdžios priešas!? Tremtin pateko visiškai atsitiktinai užsukęs pas draugus, kurie tuo metu rašė kažką prieš tarybų valdžią. Taip ir suėmė visus... Vienas iš nedaugelio žinodamas nepraeinamus taigos takus, rinko iš medžiotojų voverių mėsą (jiems palikdamas kailius), ir nešė į stovyklą kitiems tremtiniams, taip ne vieną išgelbėdamas nuo bado. Vėliau buvo išsiųstas į Karagandą be teisės sugrįžti į Tėvynę. Praėjo nemažai laiko. Gyvendamas ten sukūrė šeimą, pasistatė namą. Tačiau kai laikai pradėjo keistis, ėmė prašytis grįžimui į Tėvynę. Tą dieną, kai turėjo skristi į Lietuvą, susitikę su senu geru draugu, plepėdami praleido lėktuvo skrydį. Lemtingas lėktuvas sudužo, o jis dar ilgai buvo apklausinėjamas kodėl pats neskrido šiuo reisu... Tiesiog neįtikėtinas sutapimas. Tikėjo Lietuva. Dažnai, jam pageidaujant, skambėdavo daina "Lietuva brangi". Galiausiai grįžo namo. Praėjus metams po Kosto mirties atėjo reabilitacija, kad jis nekaltas. Nesulaukė žmogus, bet širdyje visad nešiojo... Aš pati jį kuo puikiausiai atsimenu. Mokėjo su vaikais užsiimt, visad laukdavau atvykstant į svečius, puldavau pasitikt rankas iškėlus.

Atsimena močiutė kaip paskutinykart tėvą matė, už rankos kaip palaikė, nepakartosi, neatpasakosi... Močiutei tuo metu devyneri buvo, jauniausiam Vaclovui treji, o vyresnėliui Kostui trylika.

Artėjant lemtingai birželio 24d. nakčiai norėjau papasakoti istoriją apie Rainius. Ten nusėdo kai kurių šeimų viltys ir likimai. Močiutės tėvai buvo ūkininkai. Nei dideli, nei maži, gal porą arklių turėjo. Geresniais metais gal ir darbininką vieną kitą turėjo. Močiutės tėtis (mano probočius) buvo suimtas savo namuose gana anksti 1940 metais spalio 31d., kaip įtariamas veikęs prieš bolševikus ir priklausęs Šaulių sąjungai. Jokių įrodymo dokumentų nerasta ir dabar sunku patikrinti kuom jį bolševikai įtarė. Buvo uždarytas į Telšių kalėjimą tardymams. Į namus nebegrįžo... Ypatingojo susirinkimo metu (1941 04 26) buvo nuteistas aštuoneriems metams lagerio. Tačiau sovietų evakuacijos iš Telšių metu (1941 06 25), buvo nukankintas Rainių miškelyje, kaip ir dar 76 politiniai kaliniai - žemaičiai inteligentai, ūkininkai, moksleiviai... Per vienerius bolševikų okupacijos metus buvo išžudyta tūkstančiai Lietuvos žmonių. Dešimtimis tūkstančių išsiųsti į Sibirą, kuo toliau nuo artimųjų, namų, tautos. Nederėtų lyginti vienų skausmo su kitu, tačiau bene pats tragiškiausias įvykis - ką turėjo išgyventi Telšių kalėjimo politiniai kaliniai, nukankinti žiauriausiu būdu iš birželio 24 į 25 naktį, 1941 m. Rainių miškelyje. Čia pasireiškė neaprašomas bolševikų sadizmas su visišku žmogaus išsigimimu bei sužvėrėjimu (citatos iš knygos "Telšių kankiniai"). Tai buvo bene vienintelės žudynės, kai neliko nei vieno gyvo liudytojo. Mano prosenelis buvo vienas iš atrinktųjų sunaikinimui Rainiuose. O juk galėjo probočius pavargti tuos 8 metus lageryje, gal būtų viltis grįžt pas vaikus, į šeimą... o dabar skaitau gydytojų išvadas: verkė vyrai, motinos negalėjo pažinti sūnų, žmonos vyrų... o pagrindinis genocido vykdytojas Petras Raslanas gyvena laisvu žmogumi Rusijos platybėse, ginamas Rusijos. Pasiaiškinime Raslanas sakė: "esu įsitikinęs, kad tarp nužudytųjų nebuvo nei vieno nekalto". O jų kaltė buvo - stipriai mylėjo Lietuvą.

Nebenoriu kalbėti daugiau apie mirtį, noriu kalbėti apie meilę. Vienas mūsų draugas G. pasidalino nuoroda, kur sudėti Rainių kankinių laiškai ir atminimai. Radau savo probočiaus laiškus rašytus žmonai Onutei. Niekad nebuvau jų anksčiau mačius. Kiek meilės sudėta, kiek grožio... Tai vieni gražiausių mano skaitytų laiškų. Atsimenu savo prosenelę Onutę (mano mamos mylimiausią močiutę) dar gyvą esant: mažiukė, kresnutė, man iki peties močiutė, pragyveno savo gyvenimą aukštai galvą keldama, teisybės ieškodama. Mielas žmogus buvo...

Susipažinkite: probočius - mano močiutės tėtis - Vladas Motuzas ir jo laiškai Onutei (kalba netaisyta, iš Valentino Markevičiaus surinktos medžiagos "Rainių raudos").

1 laiškas:  Brangi Onute! 
Iš tavės gavau pora baltinių, 3 pakiukus popirosų, muilo, kailinius ir kojines, popirosų ir muilo daugiau nebenešk, iš rūbų gali atnešti šiltas apatines kelnes, por nosinaičių, dantų šepetuką, miltelių, pirštines ir jei turi patuogia pagalvėlė, ir tūbus su kaliošais. Daugiau iš rubų nėka nenešk. Iš maisto gali atnešti saldainių ir šokolado, tik nenešk dideleis kiekiais, nes daug bus iš didystės, o maž iš meilės. Pažiurėk kad odos nesupelėtu dar atnešk vasarines kojines kurias nešiojau ir susidėk smulkiosius daiktus į skrynia, užrakink kad geradariai nepavoktu. Vaikai jei eina į mokykla tegul stengiasi mokintės, tegul neslapstos nė nukuokių pamokų nes jėms patėms tas reikalinga. Esu labai sveikas daug sveikesnis kaip suimant, ir jaučios gerai, nors tyliai bet dažnai dainoju, ir tas man duoda daug energijos. Onutė! Tu taip pat dainok ir prė tuo pratink vaikus, nes daina žmogu jaunina ir visokeis būdais įvairina žmogaus givenima. Dažnai vaikams papasakok apie blogus žmones, kaip jų išvengti, kad nenuslydus nuo tėsos kelio. Teeini mūsų vaikučiai tavo ir mano pramintais takais, teneėško jie laimės kituose asmenyse, bet laime žmogus gali susikurti tik pats. Siunčiu daug linkėjimų ir pasisekimo mūsų buvusiems ir esamėms darbininkams. Marijonai kaipuo dydvyriai atskiras linkėjimas. Taip pat siunčiu daug pasisekimo tėms kurėms aš buvau jų laimės stabdis, temaudusi jie tuos saulės spinduliose kurios aš jiem buvau uždengis. Kaip dabar atrodo mūsų karvutės, tur būti jų oda šimet nėra tokia švelni kaip kituomis žėmomis, nes aš juoms daug laiko pašvesdavau, kalėdu švenčiu proga mūsu karvutėms duok padvigubinta davini buro...ir kiekviena mano vardu paglostik. Kaip atrodo mūsų Vacis, ar didelis išaugo, ar beatmena mane. Laiška man nerašik. Pasilėku tave milys tavo vyras.

Motuzas

2 laiškas: Brangi Onutė! 
Atnešk man pilkas milines kelnes, dvi poras marškinių, ir vienas vilnones, toliaus, atnešk maišiuką daiktams susikrauti, talpos vidutini, žinoma kad būtu apostiprus ir įsiuk raides ir atnešk raidėms siuti siulo nedaug. Toliaus jei gali atnešk maisto 1.1/2 kilios sviesto, sudėk į molini puoduka ir pasūdink, gerai butu sviesto i medini, paskui gerų lašinių žinoma geriau rukytu, ir dešros kuoki galiuka duonos gali nenešti daugiau riebalų. Toliaus jei turi bent 3-4 šimtus litų pinigų, iš atneštųjų nėko dar nepirkau, kasoje randasi 110 rublių. Toliaus pasisteng ateik į pasimatyma, pasimatymo tvarka tur but žinai. Jei gautumei nupirk maudytis ragoška gal kur gausi, ir gera dantų šepetuka, ir dar gera prausama muila, tą muila kur atnešei tebeturiu. Dabar gali parašyti man laiška, kad rašyis parašyk kas kumetinėi paliko, kokias pareigas kas eina, kiek uždirba, kiek kuo gaus, kas atėjio naujų, kaip Lukauskis su sava žmona givena, ar jų vaikai tarnauja, kur Martinkus, Kontautas ir Norkus givena, ar visos Vėlaitės tebėra gyvos, ir kas pas jus dedasi, kaip Godelis begivena. Labai džiaugios, kad tu Onute palikai vietoje, nor tau ir sunkei bus, bet kaip nors gal išvargsi. Mano likimu nesirūpink, žinai, kad esu tvirtas, manau išlaikyti. Kaip Domas ar begivena pas tave, ar juo žmona ant taves nesupiks, ir ar tau nesusidarys kuokio nemalonumo. Onutė! Galvoka laisvai ir kilniai, nes kilnumas žmogu daro galingu. Daigtų niekam neskolink, ar tai būtu namiškei ar pašalinei. Odas saugok. Už mauzerį ar gavai atlyginima onute iki malonaus pasimatymo, bučioju jus visus. Labų dienų ir pasisekimo Vėlaitėms, Godeliams ir pažystamėms.

Vladas

Tikriausiai apie tuos sunkius laikus ne vienas esame kažką girdėję iš močiučių ar senelių. Bet rodos dar kol maži, tai ne taip suprantama, kai užaugi tai nebėr kas dalinasi prisiminimais... Tas pats draugas G. pasakojo apie savo senelį ir jo išgyvenimus, kuriuos norisi papasakoti ir jums. Tikiu, kad atsirastų daug tokių, kurie turėtų atsiminimų apie savuosius. Trumpas G. pasakojimas:

"Telšių kalėjime ir mano seneliui teko pabūti, bet tik 1944 ar 1945 m. Tada 20 ar 21 metus ėjo. Kai kameros draugas po tardymų nakties iki vakaro pasimirė, senelis kitą dieną prisipažino viską ką žinojo, užtat gyvas liko, nors labai nedaug trūko, kad Karelijoj būtų sušalęs ar badu miręs...

O tada baisūs laikai buvo, karas dėl išlikimo. Naciai ruošė pakasynas visiems mums – 2/3 sunaikinti, o likusius beraščiais ir beteisiais vergais paversti, žemės ūkį dirbti ir į priverstinius darbus Vokietijos fabrikuose uždaryti. Mano prosenelė, pėsčia su sena mama ir trim mažamečiais vaikais, per I Pasaulinį karą buvo į Saksoniją (Vokietijoj) išvaryti darbams. Viena grįžo, o visi kiti badu išmirė. Sakė, kad žmonės žole mito... Prosenelis iš karo su japonais grįžo, naujų vaikų susilaukė, bet vyriausias sūnus žuvo su vokiečiais per II Pasaulinį karą kariaudamas.

Man senelis pakankamai daug ir detaliai pasakojo apie tuos laikus. Tame tarpe ir kaip lageryje ežys didžiausias delikatesas būdavo pasigaut ir suvalgyt. Buvau labai pristojęs prie senelio - vienintelis iš anūkų norėjau kuo daugiau kad man papasakotų. Dar būdamas mažas, gal kokių 11 metų, prašiausi į lovą miegot ir klausyt šių pasakojimų... Deja, 1999 mirė tas senelis.

Tų laikų kartais žmonės ir nebenori prisiminti, nes labai skaudūs išgyvenimai buvo. Man atrodo, kad jie tokį riebų brūkšnį ties 1950-o dešimtmečio pradžia užbrėžė, ir atskyrė tuos du laikotarpius. Mano močiutė apie karą ir pokarį visuomet sako, kad buvo baisūs laikai, ir kitaip žmogaus gyvybė buvo matuojama... jei kas pražuvo, tai pražuvo, nieko nepadarysi, net raudoti neverta – priimt kaip faktą ir viskas. Toks kaip asmenybės susidvejinimas, kad galėtų toliau gyventi.

Vargo matę neįsivaizduojamai daug mūsų proseneliai ir seneliai. Skaudu, kad dabar pamirštam dėl ko jie kovojo, dirbo, žuvo... Be supratimo rizikuojam, kad vėl panašių laikų sulauksim, kuomet grupelė žmonių viską norės sau pasiimti, nieko kitiems nepaliekant."

Kalantinės

Jaunuoliai Kaune, miesto sode, po R. Kalantos susideginimo (foto pasiskolinta iš čia)

Nežinojau, kaip geriau pavadinti šį įrašą. Nesiruošiau nei naršyti po 41 metų senumo įvykius, nei kalbėti apie tų įvykių demoralizavimą ir kryptingas interpretacijas. Istoriją apie Kauno muzikinio teatro kiemelyje užsiliepsnojusį devyniolikmetį žinote visi. Ir apie jaunuolių minią susirinkusią Kaune po Romo mirties. Ir apie operatyvų saugumiečių darbą. Ir apie tinkamas psichiatrų išvadas. Todėl geriau prisipažinsiu, kad kartais gailiuosi, jog nemačiau to savomis akimis ir bijau, kad jei būčiau tada gyvenusi, tikriausiai taip pat būčiau stovėjus toje jaunimo minioje ir būčiau gavusi numerį kurioje nors iš milicijos archyvuose saugotų fotografijų. Tačiau svarbiausia, kad prieš tai dar būčiau gyvenusi ta unikalia pasipriešinimo akimirka. Ir per daug negalvojusi apie būsimas pasekmes. Nes toks mano būdas.

Jaunimo eitynės Kaune 1972 m. (foto pasiskolinta iš čia)

Per Kalantines visuomet prisimenu savo mamos pasakojimą apie 1972 m. pavasarį. Ji tuo metu studijavo Kaune ir dirbo miesto centre įsikūrusioje bibliotekoje. Mano mama pasakoja, kad tą dieną žvilgterėti pro langą į Laisvės alėją paragino vis stiprėjantis šurmulys: susikibę už parankių muzikio teatro link plaukė būriai vaikinų ir merginų - džinsuotų, ilgaplaukių, dainuojančių. Mama pasakoja, kad per pietų pertrauka ištrūkusi "pasivaikščioti" matė juos besibūriuojančius miesto sode. Matė ir profesionaliai dirbusius milicininkus bei spec.pareigūnus.

Po tos dienos, kaip ji pasakoja, dingo dalis bibliotekoje iki tol besilankiusių studentų, kurie vėl atsirado praėjus dešimčiai metų ar tik atkūrus Nepriklausomybę. Gerokai pasenę ir šiek tiek sužaloti. O netrukus po Kalantinių bibliotekoje apsilankiusi milicininkė dalinosi jaudinančiais įspūdžiais, kaip areštinėje smagiai "bananais" lupo gražias džinsuotas merginas. Tikriausiai, kad už viską. Už "Laisvę Lietuvai!", už viršvalandžius, už jaunystę ir už "importinius" džinsus.

Ir tuomet galvoju apie du dalykus. Apie tą visišką neviltį, kuri turi prislėgti žmogų, kad jis paaukotų gyvybę už Laisvę. Kad atimtų savo gyvybę iš jį pavergusio ir golemu verčiančio režimo. Tam, kad sujudintų nebetikėjimo Laisve pamatus, kad išprovokuotų mintis apie nepriklausomybę ir įkvėptų norą priešintis. Ir dar su tokiu gumulu galugerklyje galvoju (o gal daugiau jaučiu) apie tą beatodairišką pokyčių nuojautą ir pulsuojančią įtampą dėl tuoj tuoj prasidėsiančio... sukilimo.

Prisipažinsiu, kad šiandien džiaugiuosi, kad mano mama išėjusi per pietų pertrauką "pasivaikščioti", grįžo į darbą, o ne papuolė į rankas tai entuziastingai milicininkei. Gal dėl visko kalti džinsai, kurių mano mama tuomet neturėjo?

Kvietimas į mitingą R. Kalantos atminimui (foto pasiskolinta iš čia)

Žmogų paukštį - žemė jautė

Spektaklio "Žmogų paukštį - žemė jautė" akimirka

“Žmogų paukštį – žemė jautė“. Ši frazė - tai pirmoji mintis iš kurios atsirado spektaklis. Kodėl ši mintis tapo kertine? Todėl, kad žmogus kaip paukštis, kad ir kur jis bebūtų... Anglijoje ar Lietuvoje, ar bet kuriame kitame pasaulio krašte... jis nuolat kelia sparnus ten, kur jaučia, kad jam yra vieta... svarbiausia beskrendant neužmigti – nepamiršti iš kur esi...

„..žemė jautė“ – taip, žemė jaučia. Iš žemės atėjome, į žemę ir atgulame... užaugame ant žemės... uodžiame žemę. O kiek kartų pykomę ant jos, kai užkrėsdavo purvu mūsų vaikiškus nubrozdintus kelius? Kiek kartų gulėjome ant jos, besiklausydami vasariškų žiogų dainų?.. Ir kiekvienam širdis suminkštėja, kai supranta, kad tuos skaudančius kelius lietė ne bet kokia, o Lietuvos žemė...  kad tas akmenėlis, kuris begulint dūrė į šoną, taip pat „lietuviškas“.

Spektaklio žodžiai parinkti iš Salomėjos Nėries, Henriko Radausko, Jono Aisčio, Bernardo Brazdžionio ir Antano Miškinio eilėraščių papasakoja visą Lietuvos istoriją, nuo kunigaikščių iki dabar... Keista, kad nepaisant to, jog visi šie poetai yra skirtingi, jų eilės derėjo tarpusavyje.

Didelė širma, minimalus apšvietimas, žvakė, šešėlių teatras, popieriniai paukščiai, traukinio bildesys, dūžtantis stiklas, širdies dūžiai – visa tai kūrė bendrą spektaklio visumą. Nieko nebuvo nereikalingo, kiekvienas akcentas turėjo savo mintį, simbolinę vertę, ar prašėsi būti suprastas metaforiškai.

Antroji šio spektaklio „prasmė“ – noras, kad žmogus išvystų Tėvynės kuriamą pasaką. Todėl ir buvo įpinta Radausko „Pasaka“... Galbūt tai kiek keista interpretacija, tačiau niekas nepasakė, kad taip negalima. „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“ – Pasauliu netikiu, o Lietuva tikiu. Toks yra sakyčiau banalus, gal kiek naivus, „pažodinis“ šios frazės vertimas, reikalaujantis kiekvieno, bent kiek mąstančio žmogaus, vidinės refleksijos.

Trečioji „prasmė“, kurią buvo galima įžvelgti, tai yra pabudimas... Lietuvos pabudimas, žmonių pabudimas, nauja viltis, tikėjimas ir visi kiti patriotiniai „reikalai“, kurie šiuo gyvenimo metu greičiausiai yra antrame plane. Na, bent jau „nesąmoningo“ jaunimo tarpe, kurie toliau savo ištiestos rankos ilgio nieko nemato.

Taip pat vertėtų pridurti, kad šis spektaklis galėtų būti kreipimąsis į kiekvieno „lietuvio“ sąžine. „O, tautieti, argi tu nejausi, / Kad mus slegia likimo našta? / Juk tai mūsų Lietuva brangiausia / Šiandien tyso, žemėn parblokšta?“*. Na, tai kaip, Tautieti? Ar jauti likimo naštą?

Pagrindinė spektaklio mintis ta, kad kiekvienas „lietuviškas“ paukštis, bent kiek tikintis „Pasaka“ anksčiau ar veliau pasiilgsta akmenėlio (lietuviško) dūrio į šoną. O jei buvo „užmigęs“, galiausiai pabunda ir prisimena savo vaikystės nubrozdintus kelius, aplipusius „nebetkokia“ žeme.

* citata iš J. Aisčio eilėraščio "O tautieti"


sen! Alina Radčenko

Romui Kalantai. Su hipiška širdim, skambant „Garbanotam bosistui“

Laisvės alėja… Miesto sodas... ir daug drąsiai „džinsuotų“ žmonių. Kažkada niekas nebūtų patikėję, nebent savo tyliose svajonėse.

Tarp visų džinsuotų buvome ir mes, grupelė korporantų (su „džinsais“ mintyse, na, bent aš tai tikrai). Negaliu kalbėti už visus, tad...
Aš ten buvau ne todėl, kad „reikėjo būti, nes tai yra gražu, pagarba ir visa kita“, aš ten buvau todėl, kad norėjau. Todėl, kad esu laisvos Lietuvos vaikas“ ir galiu BŪTI, kur noriu.

I.Degutienė sakė, kad Romo Kalantos auka, tai „ženklas, kad sovietų imperija sugebėjo Lietuvą okupuoti, bet nepajėgė paversti mankurtais“. Taip. Romas buvo žmogus su istorine atmintimi, aš taip pat esu viena iš jų. Stoviu miesto sode, tik keturiasdešimčia metų vėliau.

Romai, nežinau, ką tu tada galvojai ar jautei... Vieni Tave laiko patriotu, kovojusiu prieš sovietinę santvarką ir ideologiją, kiti iš patrioto padarė hipiu... Savo užrašų knygelėje rašei, kad dėl tavo mirties kalta tik santvarka. Tad gal buvai patriotas su hipiška širdim?

[...] Scenoje pasigirdo orkestras. Jo muzika buvo kažkas panašaus į didelį chaosą. Nežinau, gal tai buvo muzikinė to meto "siaubų" interpretacija, jei taip, tuomet sumanymas pavyko, bent psichologine prasme, jei ne, tai kažkas blogai interpretuoja (greičiausiai aš).

Romai, Tu neįsivaizduoji kokia šauni grupė grojo, kiek tolėliau nuo pagrindinės scenos, kur orkestras „plėšė“ ne tik stygas, bet ir mano nervus.. „Garbanotas bosistas“... Jų muzika išneša į kitą pasaulį arba, šiuo atveju, leido man įsivaizduoti, kaip klausausi pasislėpusi Liuksemburgo radijo. Iš karto pajutau hipiškus tvinksnius savo širdyje, tik gaila, negaliu pajusti, ką reiškia nebūti laisvu, be savo minčių ir individualybės... greičiausiai tai nėra taip paprasta, kaip kartais atrodo paskaičius istorijos vadovėlį, prikištą sausų faktų..

Laisvės alėja ir daug „džinsuotų“ žmonių...norėtusi kiekvieno iš jų paklausti, kodėl jie čia. Kiek skirtingų atsakymų būtų, kažin kiek iš jų būtų tikri ir nesumeluoti...Panašu, kad artėja „netikrumo“ okupacija...Bet..

Romai, miesto sode taip gražiai čiulba „paukščiai“, kai kas rytą einu į universitetą, Tu juk girdi juos, taip?

p.s. Išgirskit savo hipišką širdį ir paukščius, miesto sode 

http://www.youtube.com/watch?v=j2wRTNgEEh8

Mintys apie patriotizmą: emigranto požiūris

Patriotizmas kaip identitetas, paremtas pagarba ir dėkingumu savai šaliai, tautai, kalbai, kultūrai. Interpretacijos ir nuomonės, susiję su šiuo klausimu, vyrauja nuo palaikymo iki smerkimo, nuo savitarpio paramos iki šovinizmo, nuo savo regiono iki pasaulio, nuo jausmo iki valstybinės politikos. Nepaisant to, jog nėra sutarimo dėl pačios sąvokos, diskusijų objektas yra svarbus kiekvienai tautai ir valstybei. Ne išimtis ir Lietuva. Patriotizmas minimas ne tik diskutuojant populiarius tautinių mažumų, istorinius klausimus, bet vis dažniau ir akcentuojamą emigracijos problemą. 

Jau dvejus metus  gyvenu Anglijoje, Didžiojoje Britanijoje.  Per tą laiką patriotizmo klausimą teko ne tik apmąstyti, bet ir patirti/nepatirti. Bendrai tai galima pavadinti bandymais suprasti, ką patriotizmas reiškia man ir galbūt lietuviams, kuriuos sutikau universitete, darbe ir miestų renginiuose, gatvese, baruose, parduotuvėse Didžiojoje Britanijoje.

Viskas priklauso nuo to, kokioje aplinkoje gyveni ir užsiimi veikla. Jauni profesionalai per kelerius metus puikiai perima atitinkamą kalbėjimo manierą, anglišką aprangos stilių, laisvalaiko praleidimo būdus. Lietuviai studentai dažniausiai laikosi kartu ir bendrauja su kitais užsieniečiais (anglai mieliausiai laika leidžia tik su anglais). Yra nemaža dalis bandančių atlikti savotišką eksperimentą – atitrūkti nuo draugų lietuvaičių ir tapti anglu. Rezultatai būna įvairūs. Dar viena didelė lietuvių grupė yra atvažiavusieji dirbti ir laimės ieškoti. Šiuo atveju, kiek teko susidurti, lietuviai gyvena kartu, dirba kartu ir laiką leidžia kartu, nors klausimas ar jie labiau draugai, konkurentai ar priešai lieka atviras.

Tik atvykus tikrai gera išgirsti lietuvišką žodį ir, regis, net nesijaučia, kad nusidanginai gyventi į kitą Europos kraštą. Tačiau laikui bėgant ima kilti daug klausimų. Tarp jų ir apie  santykį su sava šalim, tautiečiais, kalba ir kultūra. Savos šalies labai pasiilgsti – gamtos, turimų žinių kaip elgtis ir spręsti atitinkamas problemas ir tiesiog negalvoti, kaip kalbėti, kad būtum tinkamai suprastas. Iš kitos pusės atsiranda jausmas, kad labai stipriai keitiesi ir nežinai, ar pritapsi savo šalyje, kai/jei grįši. Trumpos kelionės namo irgi nelabai padeda, nes daug kas žiūri priešiškai: tai ko grįžti, jei jau išvažiavai? Žiniasklaida irgi neguodžia – formuojamas neigiamas lietuvio emigranto įvaizdis dažnai neatsižvelgiant į pridėtinę vertę, kurią emigrantai sukuria savo šaliai. Tada, žinoma, atsigreži į Anglijos lietuvius, kur ir vėl pasimeti...Nes nebežinai, ar tai tikrai tavo Tėvynainiai. Lietuvių kalba vartojama tik dėl patogumo bendrauti, o kas kelintas angliškas žodis sakinyje – jau kitas klausimas. Iš patirties žinau, kaip sudėtinga išvengti kalbų suplakimo, kai stengiesi kiek įmanoma tobulinti užsienio kalbą ir nepamiršti savosios. Tačiau tai yra pasirinkimas. 

Toliau: požiūris į Lietuvą. Asmenį, kuris gerbtų ir didžiuotųsi Lietuva, tarp emigrantų šiuo metu rasti nelengva. Dauguma turi savo ne pačią saldžiausią patirtį, dėl kurios ir išvyko iš Lietuvos, taip pat daug nusivylimo valstybe ir visuomene. Tačiau skundžiantis ir kaltinant valstybę ir netgi šalį, retai tepripažįstama, jog įtakos turėjo ir tai, jog galbūt ir asmeninio pasiryžimo, pastangų pritrūko, lengvesnio gyvenimo norėjosi. Šiuo atveju labai įdomu stebėti studentus – dauguma jų atvyko į Angliją siekti bakalauro laipsnio, taigi iškart po mokyklos, dar be didelės gyvenimo patirties. Jie išlaiko ir pagarbą Lietuvai, nors dažnai Tevynė yra pamažu pamirštama. Pagarbos išraiška, mano muomone, galima laikyti kuriamas lietuvių studentų bendruomenes universitetuose, nacionalinių ir tautinių švenčių šventimą. Tačiau, kaip pasakė vienas mano pažįstamas studentas, tai tarsi pareiga, tarsi skola, kurią mokame už tai, kad išvykome be būtinybės. Bet visame šitame nebėra jausmo. Kas pasireiškia ir mažučiais dalykais, tokiais kaip nesusirenkanti auditoriją į filmą „Tadas Blinda“ ar subyranti norinčiųjų organizuoti gatvės muzikos dieną grupelė. Tačiau mano liūdniausia patirtis būtų susijusi su jausmu, kad kartais yra protingiau ir saugiau nutylėti, jog esi iš Lietuvos. Deja, tenka pripažinti, kad Angliją lietuviai pamėgo ne tik dėl darbų ir kultūros, bet ir dėl galimybių apgauti valstybę, verstis atitinkamais verslais ir netgi užsiimti nusikalstama veikla nuo fiktyvių firmų įkūrimo iki reketo.  

Taigi minėtasis pagrindinis klausimas man, emigantei, pavirsta į visą raizginį klausimų: ką man reiškia patriotizmas? Ar aš idealizuoju šalį, kurios pasiilgau? Ar noriu didžiuotis savo tėvynainiais, kuriuos sutinku Anglijoje? Ar po situcijų, kuomet nutyliu apie tai, kad esu lietuvė, vis dar galiu vertinti kitų patriotiškumą? 

Šio raizginio narpliojimas reikalauja daug patirčių, minčių ir sprendimų. Kartu skatina stebėti, domėtis, formuoti nuomonę ir ieškoti savo vietos po saule. Kad ir kur bebūtum, kad ir ką bedarytum.