Žmogų paukštį - žemė jautė

Spektaklio "Žmogų paukštį - žemė jautė" akimirka

“Žmogų paukštį – žemė jautė“. Ši frazė - tai pirmoji mintis iš kurios atsirado spektaklis. Kodėl ši mintis tapo kertine? Todėl, kad žmogus kaip paukštis, kad ir kur jis bebūtų... Anglijoje ar Lietuvoje, ar bet kuriame kitame pasaulio krašte... jis nuolat kelia sparnus ten, kur jaučia, kad jam yra vieta... svarbiausia beskrendant neužmigti – nepamiršti iš kur esi...

„..žemė jautė“ – taip, žemė jaučia. Iš žemės atėjome, į žemę ir atgulame... užaugame ant žemės... uodžiame žemę. O kiek kartų pykomę ant jos, kai užkrėsdavo purvu mūsų vaikiškus nubrozdintus kelius? Kiek kartų gulėjome ant jos, besiklausydami vasariškų žiogų dainų?.. Ir kiekvienam širdis suminkštėja, kai supranta, kad tuos skaudančius kelius lietė ne bet kokia, o Lietuvos žemė...  kad tas akmenėlis, kuris begulint dūrė į šoną, taip pat „lietuviškas“.

Spektaklio žodžiai parinkti iš Salomėjos Nėries, Henriko Radausko, Jono Aisčio, Bernardo Brazdžionio ir Antano Miškinio eilėraščių papasakoja visą Lietuvos istoriją, nuo kunigaikščių iki dabar... Keista, kad nepaisant to, jog visi šie poetai yra skirtingi, jų eilės derėjo tarpusavyje.

Didelė širma, minimalus apšvietimas, žvakė, šešėlių teatras, popieriniai paukščiai, traukinio bildesys, dūžtantis stiklas, širdies dūžiai – visa tai kūrė bendrą spektaklio visumą. Nieko nebuvo nereikalingo, kiekvienas akcentas turėjo savo mintį, simbolinę vertę, ar prašėsi būti suprastas metaforiškai.

Antroji šio spektaklio „prasmė“ – noras, kad žmogus išvystų Tėvynės kuriamą pasaką. Todėl ir buvo įpinta Radausko „Pasaka“... Galbūt tai kiek keista interpretacija, tačiau niekas nepasakė, kad taip negalima. „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“ – Pasauliu netikiu, o Lietuva tikiu. Toks yra sakyčiau banalus, gal kiek naivus, „pažodinis“ šios frazės vertimas, reikalaujantis kiekvieno, bent kiek mąstančio žmogaus, vidinės refleksijos.

Trečioji „prasmė“, kurią buvo galima įžvelgti, tai yra pabudimas... Lietuvos pabudimas, žmonių pabudimas, nauja viltis, tikėjimas ir visi kiti patriotiniai „reikalai“, kurie šiuo gyvenimo metu greičiausiai yra antrame plane. Na, bent jau „nesąmoningo“ jaunimo tarpe, kurie toliau savo ištiestos rankos ilgio nieko nemato.

Taip pat vertėtų pridurti, kad šis spektaklis galėtų būti kreipimąsis į kiekvieno „lietuvio“ sąžine. „O, tautieti, argi tu nejausi, / Kad mus slegia likimo našta? / Juk tai mūsų Lietuva brangiausia / Šiandien tyso, žemėn parblokšta?“*. Na, tai kaip, Tautieti? Ar jauti likimo naštą?

Pagrindinė spektaklio mintis ta, kad kiekvienas „lietuviškas“ paukštis, bent kiek tikintis „Pasaka“ anksčiau ar veliau pasiilgsta akmenėlio (lietuviško) dūrio į šoną. O jei buvo „užmigęs“, galiausiai pabunda ir prisimena savo vaikystės nubrozdintus kelius, aplipusius „nebetkokia“ žeme.

* citata iš J. Aisčio eilėraščio "O tautieti"


sen! Alina Radčenko