Kaip seniausia Lietuvos studentų korporacija Neo-Lithuania pasitiko paskutinį pavasario mėnesį...

         Jis iš tiesų buvo sutiktas neįprastai. Šiltą balandžio 30-tosios rytą prie rūmų jau rinkosi neseniai prie korporacijos kolektyvo prisijungusios juniorės, o  kiek vėliau ir vyresni jos nariai. Mūsų laukė ne tik proga pamatyti Estijos korporacijas, bet ir galimybė susipažinti su filisteriais. Kai visi susirinko, apie 7 valandą pajudėjome į tolimą kelią - į studentišką Tartu, į paslaptingą Valpurgijos naktį. 

         Ir nors iš pradžių visi mažuose rateliuose atsargiai bendravome su geriausiai pažįstamais kolegomis, vėliau pirmasis senjorų ir filisterių prosit davė pradžią atviresniam bendravimui ir migravimui iš vienos autobuso vietos į kitą. O tada ir dainos pasipylė:  pagriebę dainorėlius garsiai užtraukėme „Krambambulį“. Sudainuoti pavyko taip puikiai, kad žodžiai „kram krim krambambulis“ dar kurį laiką skambėjo galvoje.  Po „Krambambulio“ autobuso galas toliau tęsė muzikinę programą ir traukė sutartines.  Taip kurį laiką korporantai linksmino vieni kitus ir nedavė nei menkiausios progos nuobodžiauti vairuotojui, korporantų blaškytam dainomis, sveikinimais "prosit!" ir susidaužiančių butelių skambesiu. Ir nors tolstant nuo Kauno darėsi vis vėsiau ir matėsi vis daugiau debesų, gera kompanija rodė, kad nebus baisios jokios oro permainos.

       Ir, žinoma, kokia gi kelionė be sustojimų -  pirmasis suplanuotas prieš pat kertant Latvijos sieną. Pagrindinė jo priežastis – gamtiniai poreikiai. Bet po bokalų alaus tai visai suprantama. Kadangi sustojome žavingoje vietoje/sodyboje, atlikus gamtinius reikalus buvo galima pasimėgauti gražia aplinka ir pasigrožėti šeimininkų auginamais stručiais, kurie ne vieną juniorę privertė cyptelėti iš džiaugsmo ir pasistiebti iš smalsumo.  Gaila, kad nepavyko prisišaukti meškos, kurią, kaip juokavo korporantai, būtų buvę gerai pasiimti su savimi. Tačiau nėra to, ko nebūtų galima išspręsti - „meškučių“ radome ir savo būryje. Netrukus toliau tesėme kelionę, kuria, po didelių prašymų, vis tik pavykdavo pertraukti vis dažnėjančiais sustojimais.  

       Nors  dainos aptilo, šurmulys iš autobuso nesitraukė ir kompanija vis dar entuziastingai šnekučiavosi, bendravo ir pasakojo linksmus nutikimus, ne vieną pivertusius ir juoko ašarą nubraukti. Po truputį mezgėsi artimesnis ryšys tarp dar naujai iškeptų juniorų ir jau ne vienerius metus korporacijoje praleidusių senjorų ir filisterių, kurie rodė tiesiog puikų bendravimo pavyzdį. Kadangi autobuse buvo net 39 žmogučiai, paplepėti tikrai buvo su kuo.

        Latvija ir jos apdainuotieji "puikieji" keliai tikrai nebuvo pamiršti: apie save priminė šviesoforas ir perėja autostradoje  bei duobių vengiančios ir pakraščiu važiuojančios mašinos. Tokiomis akimirkomis supranti, kad per daug skundžiamės savo kraštu. Bet kelionė tęsėsi ir palikę už nugaros prastus kelius įvažiavome į Estiją. Užuodę, kad kelionės tikslas jau netoli, dar kartą stabtelėjome ir pokštaudami savo būryje galutinai suvokėme, kad tapome "užsieniečiais". Grįžę į autobusą jau skaičiavome likusius kilometrus iki Tartu ir nekantravome išvysti korporacijos "Vironia" rūmus.

        Vos atvykusios prie rūmų durų mus pasitiko "Vironia" fuksai arba kitaip sakant - juniorai. Prieš eiseną visi susirinkome trumpai aptarti tolimesnius veiksmus ir galiausiai po "Vironia" vėliava nužingsniavome į eisenos formavimo vietą. Nuo pirmos akimirkos labai sužavėjo visų draugiškumas, noras susipažinti ir bendrauti. Štai vienas "Vironia" spalvūnas iš Toronto visą dieną sušmėžuodavo pasišnekučiuoti ir nuolat pakardodavo, koks jis laimingas šiandien pagaliau gavęs spalvas. Stebino taip pat daug dalykų. Korporantai vieni su kitais sveikinosi nukeldami kepurėles. Tai pamatyti Lietuvoje tikrai sudėtinga, kadangi nėra nei tokios korporacijų įvairovės, nei ilgalaikių korporantiškų tradicijų. Gera buvo jausti, kad priklausyti korporacijai Estijoje – garbė.

           Tuo įspūdžiai, žinoma, nesibaigė, nes pagaliau pasigirdo garsus "Vironia"  korporantų dainavimas ir žingsnis po žingsnio pajudėjo eisena. Aplinkinių dėmesys, garsus  šurmulys ir dainos, bokalų skambesys – šimtai išdidžių ir kartu stiprių korporantų žingsniavo Tartu centru. Eisena sustojo ties garsiausiu Tartu fontanu – dviejų po skėčiu besibučiuojančių korporantų skulptūra. Valpurgijos šventės proga fontanas buvo įjungtas ir amžiną korporantų porą apsiautė žavingu vandens žiedu. Nepaisant to, kad estiškai nesupratome nei žodžio, puikiai leidome laiką didžiuliame korporantų ir studentų būryje. Buvo linksma stebėti, kaip nė viena korporacija nenori nusileisti kitai: vienai ėmus dainuoti, netrukus pasigirdo ir kitų dainos.  Po kalbų prie Tartu universiteto eisena po tikrai labai gražų ir savo architektūra sužavėjusį miestą  baigėsi ir grįžome pas mus priėmusius "Vironia" korporantus. Čia mūsų laukė ilga "ceremonija" kol kiekvienas gausaus būrio narys pasirašė svečių knygoje ir paliko ženklą, jog čia viešėjo. Vėliau palikę korporantų rūmus ėjome toliau grožėtis Estijos studentų miestu, pasistiprinti prieš naktines linksmybes ir išgerti vieną kitą bokalą alaus. Nemažai laiko praleidome aukščiausiu baru laikomame "Wilde Irish Pub", kur pagal pageidavimus mėgavomės tiek alaumi, tiek ir kepsniais. Prieš apsilankymą pas mus į svečius pasikvietusias korporacijas "Vironia", "Filliae Patriae" ir "Sakala", kai kurie iš mūsų trumpam dar užbėgo ir į greito maisto restoraną. O tada jau prasidėjo pirmieji vizitai.

       Merginų korporančių būrys pirmiausiai aplankė ir saldžių dovanų įteikė merginų korporacijai  "Filliae Patriae". Be galo jaukūs ir dideli namai sužavėjo visas.  Mus pasitikusi mergina nors ir negalėjo aprodyti visko, bet papasakojo apie visas korporacijos patalpas, vėliau pristatė savo veiklą, užsiėmimus ir pakvietė prisijungti prie jų vaišių. Dar vienas didžiulį įspūdį palikęs momentas iš šios korporacijos – jų dainavimas. Sodrūs ir švelnūs balsai skambėjo tarsi vienas. Žinoma, tai stebina mažiau, kai sužinai, kad kiekvieną savaitę jos turi dainavimo pamokas. Buvome pakviestos čia pasilikti ir ilgiau, tačiau naktis dar buvo prieš akis, tad pasukome savais keliais lankyti kitų korporacijų.

      Prieš keliaudamos dar užsukome trumpam pasižvalgyti po miestą, kur sutikome korporacijos "Rotalia" vaikinus. Ir nors nustebimas buvo abipusis, iškart ėmėme paprastai ir lengvai bendrauti. Šiek tiek pakamantinėtos apie savo korporaciją, nustebinome vaikinus esančios iš mišrios korporacijos – Estijoje tokių nėra. Vaikinai mus taip pat mus nustebino papasakoję apie keturis dalykus, kuriuos kiekvienas Estijos studentas turi padaryti atvykęs į Tartu: aplankyti fontaną, pereiti tiltą į priekį ir atgal, pasimylėti bibliotekoje ir susimauti per egzaminus. Gal ir neblogos tradicijos?! Supažindintos su studentišku elgesiu su vaikinais apsikeitėme kontaktais, pakvietėms apsilankyti Lietuvoje ir galiausiai patraukėme pas kitas, svečių jau laukiančias korporacijas.

     Sekantis taškas: korporacija „Amicitia“, šventę surengusi geležinkelio stoties pastate. Pirmiausiai mūsų laukė jau pažįstama ilga eilė prie svečių knygos. Čia mus pasitiko daug svečių, linksmos dainos, pilna šokių salė ir durų įėjimą saugantys, špagomis ginkluoti korporantai. Mūsų bilietas į vidų buvo kepurėlės, na o norintys įeiti vaikinai dar turėjo ryšėti kaklaraiščius. Valandėlę pasisukioję po  "Amicitia" keliavome toliau, kur vieni apsistojo Estijos studentų bendruomenės patalpose, o kiti pasuko pas korporaciją "Ugala". Laužas, linksma ir gyva muzika kvietė šokti, kiemas viliojo kvapais ir alumi - štai ką matėme ten ir pažvelgę į kaimyninę korporaciją už tvoros "Sakala".  Kiekvienas rado sau vietą ir užsiėmimą. Gaila tik to, kad nesuspėjome paragauti taip visų legendomis apipinto krambambulio. Didelis kiemas talpino gausybę svečių, o palapinėse prie stalų netilo kalbos. Bandymus prasibrauti į šokių aištelę buvo sudėtinga užduotis – atrodė, kad ne pats eini, o tiesiog judi su visais. Pilnutėlė aikštelė pašokti norinčių korporantų ir svečių, o tarp jų ir mes. Prisišokę dar truputį likome pasišnekučiuoti ir pabendrauti su kitais korporantais, kol vieningai nusprendėme apsilankyti dar vienoje netoliese įsikūrusioje korporacijoje "Ravelia".

      Korporacijoje "Ravellia" linksmybės jau buvo aprimusios, o ir gausiam mūsų būriui šiek tiek pritrūko vietos. Tad po ilgų ieškojimų grįžome į pradinį savo tašką - korporaciją "Vironia" . Čia linksmybės taip pat jau ėjo į pabaigą, nes 5 ryto po tokių audringų pramogų būtų sunku tikėtis ko nors kito. Tačiau vis dar turintys jėgų neleidome nuobodžiauti ten buvusiam didžėjui ir stebindami aplinkinius, ėjome šokti toliau. Prie juniorų prisijungė ir keletas senjorų bei filisterių. Tik staiga netikėtai pasigirdo žinia, kad autobusas jau mūsų laukia. Atsisveikinę su kiek nusivylusiu dėl mūsų išvykimo didžėjumi, susirinkome daiktus ir nusiteikę kelionei į Lietuvą susėdome į autobusą.

      Visų nuostabai mūsų buvo jau ne 39, bet 40: lauktuvių vežėmės "Vironia" spalvūną. Netrukus visus nugalėjo nuovargis... Arba ne visus, nes keletas ištvermingiausiųjų liko stebėti aplinkos ir toliau čiauškėjo bei dalinosi Valpurgijos nakties ir vizito Tartu įspūdžiais. Beveik pasiekus Lietuvos sieną, atbudo miegoję korporantai ir vėl skambėjo daina, girdėjosi sveikinimai prosit bei toliau liejosi alus. Ši nuotaikinga kelionė atminty liks tikrai ilgam.

 jun! Rūta Aušra Reifonaitė