2013 m. gegužės 16 d., ketvirtadienis

Išskirtinė pamokėlė

Trečiadienis – gana neįprasta diena juniorų pamokėlei, kuri dažniausiai vyksta pirmadieniais. Manau, kad kiekvienas junioras vykdamas į ją manė, jog tai bus tiesiog eilinė pamokėlė (gal dėl to mūsų ir susirinko neįprastai mažai, o dar kaip šiais laikais madinga – vėluodami). Tačiau ši diena buvo kitokia - įnešė daug motyvacijos ateities darbams ir suteikė optimizmo.
Tikriausiai dabar įdomu kuo ši pamokėlė buvo išskirtinė? O gi tuo, kad pas mus svečiavosi filisterė Ingrida Pupelienė ir filisteris Sikstas Ridzevičius. Pirmoji pokalbį pradėjo fil! Ingrida, su kuria merginos galėjo aptarti artėjantį Filiae Lithuaniae gimtadienį ir išsiaiškinti klausimus, susijusius su šia visų laukiama švente. Kuomet fil! Ingrida išskubėjo namo, pamokėlę tęsė fil! Sikstas. Jis mums puikiai papasakojo, kaip galima susikurti laimę savo veikloje. Manau, kad tai pranoko netgi lyderystės kursus, už kuriuos žmonės moka labai didelius pinigus. Filisteris mums papasakojo apie 7 dalykus, kurie kuria laimę veikloje: optimizmas, įkvėpimas, prasmė, mokymasis, meilė, atvirumas ir įtaka. Taip pat mums buvo išsamiai paaiškinta, su įvairiais pavyzdžiais iš korporacijos ar pačio fil! Siksto patirties, kodėl būtent šie, o ne kitokie dalykai lemia laimę kiekvieno žmogaus veikloje.
 Kuomet išsiaiškinome laimės veikloje prasmę, filisteris liepė kiekvienam įsivertinti kiek jaučiasi esąs korporantu. Kai kiekvienas tai atlikom, aptarėm, ko mums trūksta, kad galėtumėm vadinti save tikru korporantu, eiti į priekį ir tobulinti save.
Man tai buvo pati geriausia pamokėlė, nes jos metu gavau žymiai didesnės motyvacijos dalyvauti korporacijos veikloje, supratau, kad nereikia bijoti išsakyti savo nuomonę ir klausti, kas neaišku, nes bus noriai atsakyta ir paaiškinta kodėl yra būtent taip, o ne kitaip. Už tai didelį AČIŪ noriu pasakyti magistrai sen! Jurgai Čepulytei, kuri surengė pamokėlę neįprastą trečiadienį, su neįprastais svečiais. 
jun! Milda

2013 m. gegužės 14 d., antradienis

Kalantinės


Jaunuoliai Kaune, miesto sode, po R. Kalantos susideginimo (foto pasiskolinta iš čia)


Nežinojau, kaip geriau pavadinti šį įrašą. Nesiruošiau nei naršyti po 41 metų senumo įvykius, nei kalbėti apie tų įvykių demoralizavimą ir kryptingas interpretacijas. Istoriją apie Kauno muzikinio teatro kiemelyje užsiliepsnojusį devyniolikmetį žinote visi. Ir apie jaunuolių minią susirinkusią Kaune po Romo mirties. Ir apie operatyvų saugumiečių darbą. Ir apie tinkamas psichiatrų išvadas. Todėl geriau prisipažinsiu, kad kartais gailiuosi, jog nemačiau to savomis akimis ir bijau, kad jei būčiau tada gyvenusi, tikriausiai taip pat būčiau stovėjus toje jaunimo minioje ir būčiau gavusi numerį kurioje nors iš milicijos archyvuose saugotų fotografijų. Tačiau svarbiausia, kad prieš tai dar būčiau gyvenusi ta unikalia pasipriešinimo akimirka. Ir per daug negalvojusi apie būsimas pasekmes. Nes toks mano būdas.

Jaunimo eitynės Kaune 1972 m. (foto pasiskolinta iš čia)






























Per Kalantines visuomet prisimenu savo mamos pasakojimą apie 1972 m. pavasarį. Ji tuo metu studijavo Kaune ir dirbo miesto centre įsikūrusioje bibliotekoje. Mano mama pasakoja, kad tą dieną žvilgterėti pro langą į Laisvės alėją paragino vis stiprėjantis šurmulys: susikibę už parankių muzikio teatro link plaukė būriai vaikinų ir merginų - džinsuotų, ilgaplaukių, dainuojančių. Mama pasakoja, kad per pietų pertrauka ištrūkusi "pasivaikščioti" matė juos besibūriuojančius miesto sode. Matė ir profesionaliai dirbusius milicininkus bei spec.pareigūnus.

Po tos dienos, kaip ji pasakoja, dingo dalis bibliotekoje iki tol besilankiusių studentų, kurie vėl atsirado praėjus dešimčiai metų ar tik atkūrus Nepriklausomybę. Gerokai pasenę ir šiek tiek sužaloti. O netrukus po Kalantinių bibliotekoje apsilankiusi milicininkė dalinosi jaudinančiais įspūdžiais, kaip areštinėje smagiai "bananais" lupo gražias džinsuotas merginas. Tikriausiai, kad už viską. Už "Laisvę Lietuvai!", už viršvalandžius, už jaunystę ir už "importinius" džinsus.

Ir tuomet galvoju apie du dalykus. Apie tą visišką neviltį, kuri turi prislėgti žmogų, kad jis paaukotų gyvybę už Laisvę. Kad atimtų savo gyvybę iš jį pavergusio ir golemu verčiančio režimo. Tam, kad sujudintų nebetikėjimo Laisve pamatus, kad išprovokuotų mintis apie nepriklausomybę ir įkvėptų norą priešintis. Ir dar su tokiu gumulu galugerklyje galvoju (o gal daugiau jaučiu) apie tą beatodairišką pokyčių nuojautą ir pulsuojančią įtampą dėl tuoj tuoj prasidėsiančio... sukilimo.

Prisipažinsiu, kad šiandien džiaugiuosi, kad mano mama išėjusi per pietų pertrauką "pasivaikščioti", grįžo į darbą, o ne papuolė į rankas tai entuziastingai milicininkei. Gal dėl visko kalti džinsai, kurių mano mama tuomet neturėjo?

Kvietimas į mitingą R. Kalantos atminimui (foto pasiskolinta iš čia)



2013 m. gegužės 13 d., pirmadienis

Žmogų paukštį - žemė jautė

Spektaklio "Žmogų paukštį - žemė jautė" akimirka

“Žmogų paukštį – žemė jautė“. Ši frazė - tai pirmoji mintis iš kurios atsirado spektaklis. Kodėl ši mintis tapo kertine? Todėl, kad žmogus kaip paukštis, kad ir kur jis bebūtų... Anglijoje ar Lietuvoje, ar bet kuriame kitame pasaulio krašte... jis nuolat kelia sparnus ten, kur jaučia, kad jam yra vieta... svarbiausia beskrendant neužmigti – nepamiršti iš kur esi...

„..žemė jautė“ – taip, žemė jaučia. Iš žemės atėjome, į žemę ir atgulame... užaugame ant žemės... uodžiame žemę. O kiek kartų pykomę ant jos, kai užkrėsdavo purvu mūsų vaikiškus nubrozdintus kelius? Kiek kartų gulėjome ant jos, besiklausydami vasariškų žiogų dainų?.. Ir kiekvienam širdis suminkštėja, kai supranta, kad tuos skaudančius kelius lietė ne bet kokia, o Lietuvos žemė...  kad tas akmenėlis, kuris begulint dūrė į šoną, taip pat „lietuviškas“.

Spektaklio žodžiai parinkti iš Salomėjos Nėries, Henriko Radausko, Jono Aisčio, Bernardo Brazdžionio ir Antano Miškinio eilėraščių papasakoja visą Lietuvos istoriją, nuo kunigaikščių iki dabar... Keista, kad nepaisant to, jog visi šie poetai yra skirtingi, jų eilės derėjo tarpusavyje.

Didelė širma, minimalus apšvietimas, žvakė, šešėlių teatras, popieriniai paukščiai, traukinio bildesys, dūžtantis stiklas, širdies dūžiai – visa tai kūrė bendrą spektaklio visumą. Nieko nebuvo nereikalingo, kiekvienas akcentas turėjo savo mintį, simbolinę vertę, ar prašėsi būti suprastas metaforiškai.

Antroji šio spektaklio „prasmė“ – noras, kad žmogus išvystų Tėvynės kuriamą pasaką. Todėl ir buvo įpinta Radausko „Pasaka“... Galbūt tai kiek keista interpretacija, tačiau niekas nepasakė, kad taip negalima. „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“ – Pasauliu netikiu, o Lietuva tikiu. Toks yra sakyčiau banalus, gal kiek naivus, „pažodinis“ šios frazės vertimas, reikalaujantis kiekvieno, bent kiek mąstančio žmogaus, vidinės refleksijos.

Trečioji „prasmė“, kurią buvo galima įžvelgti, tai yra pabudimas... Lietuvos pabudimas, žmonių pabudimas, nauja viltis, tikėjimas ir visi kiti patriotiniai „reikalai“, kurie šiuo gyvenimo metu greičiausiai yra antrame plane. Na, bent jau „nesąmoningo“ jaunimo tarpe, kurie toliau savo ištiestos rankos ilgio nieko nemato.

Taip pat vertėtų pridurti, kad šis spektaklis galėtų būti kreipimąsis į kiekvieno „lietuvio“ sąžine. „O, tautieti, argi tu nejausi, / Kad mus slegia likimo našta? / Juk tai mūsų Lietuva brangiausia / Šiandien tyso, žemėn parblokšta?“*. Na, tai kaip, Tautieti? Ar jauti likimo naštą?

Pagrindinė spektaklio mintis ta, kad kiekvienas „lietuviškas“ paukštis, bent kiek tikintis „Pasaka“ anksčiau ar veliau pasiilgsta akmenėlio (lietuviško) dūrio į šoną. O jei buvo „užmigęs“, galiausiai pabunda ir prisimena savo vaikystės nubrozdintus kelius, aplipusius „nebetkokia“ žeme.

* citata iš J. Aisčio eilėraščio "O tautieti"


sen! Alina Radčenko

2013 m. gegužės 12 d., sekmadienis

Kaip seniausia Lietuvos studentų korporacija Neo-Lithuania pasitiko paskutinį pavasario mėnesį...

         Jis iš tiesų buvo sutiktas neįprastai. Šiltą balandžio 30-tosios rytą prie rūmų jau rinkosi neseniai prie korporacijos kolektyvo prisijungusios juniorės, o  kiek vėliau ir vyresni jos nariai. Mūsų laukė ne tik proga pamatyti Estijos korporacijas, bet ir galimybė susipažinti su filisteriais. Kai visi susirinko, apie 7 valandą pajudėjome į tolimą kelią - į studentišką Tartu, į paslaptingą Valpurgijos naktį

         Ir nors iš pradžių visi mažuose rateliuose atsargiai bendravome su geriausiai pažįstamais kolegomis, vėliau pirmasis senjorų ir filisterių prosit davė pradžią atviresniam bendravimui ir migravimui iš vienos autobuso vietos į kitą. O tada ir dainos pasipylė:  pagriebę dainorėlius garsiai užtraukėme „Krambambulį“. Sudainuoti pavyko taip puikiai, kad žodžiai „kram krim krambambulis“ dar kurį laiką skambėjo galvoje.  Po „Krambambulio“ autobuso galas toliau tęsė muzikinę programą ir traukė sutartines.  Taip kurį laiką korporantai linksmino vieni kitus ir nedavė nei menkiausios progos nuobodžiauti vairuotojui, korporantų blaškytam dainomis, sveikinimais "prosit!" ir susidaužiančių butelių skambesiu. Ir nors tolstant nuo Kauno darėsi vis vėsiau ir matėsi vis daugiau debesų, gera kompanija rodė, kad nebus baisios jokios oro permainos.

       Ir, žinoma, kokia gi kelionė be sustojimų -  pirmasis suplanuotas prieš pat kertant Latvijos sieną. Pagrindinė jo priežastis – gamtiniai poreikiai. Bet po bokalų alaus tai visai suprantama. Kadangi sustojome žavingoje vietoje/sodyboje, atlikus gamtinius reikalus buvo galima pasimėgauti gražia aplinka ir pasigrožėti šeimininkų auginamais stručiais, kurie ne vieną juniorę privertė cyptelėti iš džiaugsmo ir pasistiebti iš smalsumo.  Gaila, kad nepavyko prisišaukti meškos, kurią, kaip juokavo korporantai, būtų buvę gerai pasiimti su savimi. Tačiau nėra to, ko nebūtų galima išspręsti - „meškučių“ radome ir savo būryje. Netrukus toliau tesėme kelionę, kuria, po didelių prašymų, vis tik pavykdavo pertraukti vis dažnėjančiais sustojimais.  

       Nors  dainos aptilo, šurmulys iš autobuso nesitraukė ir kompanija vis dar entuziastingai šnekučiavosi, bendravo ir pasakojo linksmus nutikimus, ne vieną pivertusius ir juoko ašarą nubraukti. Po truputį mezgėsi artimesnis ryšys tarp dar naujai iškeptų juniorų ir jau ne vienerius metus korporacijoje praleidusių senjorų ir filisterių, kurie rodė tiesiog puikų bendravimo pavyzdį. Kadangi autobuse buvo net 39 žmogučiai, paplepėti tikrai buvo su kuo.

        Latvija ir jos apdainuotieji "puikieji" keliai tikrai nebuvo pamiršti: apie save priminė šviesoforas ir perėja autostradoje  bei duobių vengiančios ir pakraščiu važiuojančios mašinos. Tokiomis akimirkomis supranti, kad per daug skundžiamės savo kraštu. Bet kelionė tęsėsi ir palikę už nugaros prastus kelius įvažiavome į Estiją. Užuodę, kad kelionės tikslas jau netoli, dar kartą stabtelėjome ir pokštaudami savo būryje galutinai suvokėme, kad tapome "užsieniečiais". Grįžę į autobusą jau skaičiavome likusius kilometrus iki Tartu ir nekantravome išvysti korporacijos "Vironia" rūmus.

Skaityti toliau »

Gaudeamus Igitur! Copyright © 2011 | Template design by O Pregador | Powered by Blogger Templates