2012 m. gegužės 30 d., trečiadienis

Romui Kalantai. Su hipiška širdim, skambant „Garbanotam bosistui“


Laisvės alėja… Miesto sodas... ir daug drąsiai džinsuotų žmonių. Kažkada niekas nebūtų patikėję, nebent savo tyliose svajonėse.

Tarp visų džinsuotų buvome ir mes, grupelė korporantų (su džinsais mintyse, na, bent aš tai tikrai). Negaliu kalbėti už visus, tad...
Aš ten buvau ne todėl, kad reikėjo būti, nes tai yra gražu, pagarba ir visa kita, aš ten buvau todėl, kad norėjau. Todėl, kad esu laisvos Lietuvos vaikas ir galiu BŪTI, kur noriu.

I.Degutienė sakė, kad Romo Kalantos auka, tai ženklas, kad sovietų imperija sugebėjo Lietuvą okupuoti, bet nepajėgė paversti mankurtais. Taip. Romas buvo žmogus su istorine atmintimi, aš taip pat esu viena iš jų. Stoviu miesto sode, tik keturiasdešimčia metų vėliau.
Romai, nežinau, ką tu tada galvojai ar jautei... Vieni Tave laiko patriotu, kovojusiu prieš sovietinę santvarką ir ideologiją, kiti iš patrioto padarė hipiu... Savo užrašų knygelėje rašei, kad dėl tavo mirties kalta tik santvarka. Tad gal buvai patriotas su hipiška širdim?

[...] Scenoje pasigirdo orkestras. Jo muzika buvo kažkas panašaus į didelį chaosą. Nežinau, gal tai buvo muzikinė to meto "siaubų" interpretacija, jei taip, tuomet sumanymas pavyko, bent psichologine prasme, jei ne, tai kažkas blogai interpretuoja (greičiausiai aš).

Romai, Tu neįsivaizduoji kokia šauni grupė grojo, kiek tolėliau nuo pagrindinės scenos, kur orkestras „plėšė“ ne tik stygas, bet ir mano nervus.. „Garbanotas bosistas“... Jų muzika išneša į kitą pasaulį arba, šiuo atveju, leido man įsivaizduoti, kaip klausausi pasislėpusi Liuksemburgo radijo. Iš karto pajutau hipiškus tvinksnius savo širdyje, tik gaila, negaliu pajusti, ką reiškia nebūti laisvu, be savo minčių ir individualybės... greičiausiai tai nėra taip paprasta, kaip kartais atrodo paskaičius istorijos vadovėlį, prikištą sausų faktų..
Laisvės alėja ir daug „džinsuotų“ žmonių...norėtusi kiekvieno iš jų paklausti, kodėl jie čia. Kiek skirtingų atsakymų būtų, kažin kiek iš jų būtų tikri ir nesumeluoti...Panašu, kad artėja „netikrumo“ okupacija...Bet..
Romai, miesto sode taip gražiai čiulba „paukščiai“, kai kas rytą einu į universitetą, Tu juk girdi juos, taip?


p.s. Išgirskit savo hipišką širdį ir paukščius, miesto sode 

3 komentarai (-ų):

Rūta rašė...

Labai nuoširdi impresija ir skaidrios mintys, Alina. Tikrai, sunku mums įsivaizduoti, ką reikškia nebūti laisvam ir negalėti to pakeisti. Ką reiškia būti slopinamam ir sunaikintam, nužmogintam ir sumaišytam su žemėm... po mirties, kai ir taip esi po žeme.

Agata rašė...

Labai gražu.

Dar nuo savęs norėčiau priminti žodžius, kuriuos sakė jų gitaristas, tačiau visi buvo labai įsijautė ir maža, kas girdėjo.

"Tapome laisvi ne dėl to, kad skirstyti žmones, kas yra blogas, kas yra geras. Kas yra kitoks. Kas yra kitokios tautybės. Mano senelė vis kartoja, kad nemėgsta lenkų. O aš jos nesuprantu. Juk ne tokios laisvės norėjo Kalanta, kur jautiesi aukštesnis už kitą. Jis norėjo tokios laisvės, kur visi būtume lygūs"

Taip pat noriu pridėti žodžius Republikos junioro (jau dabar pakelto) Žilvino :

" Kas yra Lietuva? Važiavau į Kauną ir mačiau nuostabią gamtą, laukus ir pievas. O aplink buvo žmonės, nuostabūs žmonės. Man Lietuva ir yra tie nuostabūs žmonės ir ta gamta. "

Manau ir aš, kad nereikia Lietuvai to perspausto stengimosi parodyti, kaip mes buvom, ką praėjom, kokį orkestrą tam duodam. Pradžioj reiktų įsiklaustyti į kolegos mintis apie Lietuvą - įsiausti į jo jausmus; paklausyti, ką dainuoja grupė paprastų vaikinukų nuošalyje - nuo visos tos pompastikos ir gali būti, kad visi šie paprasti žmonės, pasakys daugiau, nei tie, kurie šaukia.

Aš bent jau tikiu tik jais. Kausau jų, nes nenoriu, kad jie "sudegtų", kaip antai Kalanta, kai jo nieks neklausė.

Edita Ž. rašė...

Šaunuolės, merginos, man laisva Lietuva tai dar ir tie žmonės kurie mąsto ne vien popsu, bet ir širdimi. Manau dabartinis korporacijos tikslas ir yra išauginti tokius žmones, kaip jūs, širdimi mylinčius Lietuvą ir su jos minusais ir su jos pliusais, kad ir kur jie būtų, Briuselyje, Airijoje ar Laisvės alėjoje. Iš tikro, gal tas tikslas nepakito nuo anų laikų ir toks pats buvo tada... Skaitant visus atsiminimus apie trėmimus ir kitas negandas, gražiausia ne tai, kad žmonės nepalūžo stengėsi gyventi ir išgyventi, tai yra instinktas, bet tai, kaip tie žmonės mini savo tautą, savo kraštiečius, kokia vienybė juos siejo, ne sukurta ar suvaidinta, o išjausta širdimi. Nuoširdžiai tikiu, kad toks ir Kalantos žygio tikslas buvo...

Rašyti komentarą

Gaudeamus Igitur! Copyright © 2011 | Template design by O Pregador | Powered by Blogger Templates