Mykolas Žilinskas: „Lithuania crescat et floreat!”

Skirta tiems, kam dar neteko "susipažinti" su šiuo patriotu, tikėjusiu meile Tėvynei

Lietuva nuo neatmenamų laikų yra užauginusi daug didvyrių, šviesuolių, inteligentų, žmonių, kurie aukojo savo gyvybę, skyrė savo laiką jai. Šiandien, šių visų žmonių vardai jau tapę istorija, atgulę į knygų puslapius, laikraščių iškarpas, galbūt statulas, portretus ar eilėraščių žodžius. Tačiau vienaip ar kitaip mes kartais esame  linkę juos prisiminti, vis atversti jų knygą ir su jais “susipažinti”, leistis į ilgą pokalbį, daug klausinėti. Kartais gauname visus atsakymus, o kartais tenka ilgai ieškoti, kad juos rastume.

Norėčiau nuklysti į kultūrinį akiratį ir atversti Mykolo Žilinsko knygą. Kažkada apie šį žmogų buvo draudžiama viešai rašyti, kažkada jo vardas buvo menkinamas. Šiandien jo knygos puslapiai gali būti verčiami laisvai, nebijant susilaukti bausmės.

Mykolas Žilinskas vienareikšmiškai vienas žymiausių kolekcininkų XX amžiaus Lietuvos istorijoje. Per savo gyvenimą jis sukaupė didelę paveikslų, bei kitų meno kūrinių kolekciją, kuri dabar yra saugoma Mykolo Žilinsko dailės galerijoje. Jo asmenybė buvo labai spalvinga ir įdomi, jis buvo nuotaikos žmogus, gabus verslininkas, įžvalgus kolekcionierius, nor s ir neturėjo jokio meninio išsilavinimo.

Pažintį su M. Žilinsku reikėtų pradėti nuo jo vaikystės, jei ją taip galima vadinti. Jei šiandien vaikystė kelia aliuzijas į žaislus, supynes kieme, kompiuterinius žaidimus, tai Žilinsko vaikystė neatsiejama nuo Pirmo pasaulinio karo: “Viskas prie žemės riša. Ir šventųjų gyvenimai, kuriuos mažas skaičiau. Jie manes nepagadino. Ūkis per Pirmąjį pasaulinį karą sudegė, pateko pačion fronto linijon. Ganiau gyvulius pas ištekėjusią seserį. Labai vargom. Per Velykas vokiečiai puolė, rusai iš patrankų daužė. Naktį ėjau į kitą kaimą, tai ir patekau į patį mūšį. Daug vokiečių gulėjo negyvų, su šautuvais. Rusai įsitempė mane į apkasus. Paskui paleido, tai nuėjau pas seserį netoli Punsko. Grįžti namo vėl reikėjo per frontą. Orlaiviai skraidė, o lakūnai rankomis bombas mėtė. Viena prie manęs sprogo, kulkos zvimbė, o aš, vaikas, nemaniau, kad tai pavojinga. Iš vakaro graži kariuomenė, švarios uniformos, o kitą dieną lavonų krūvos. Taip ir negalėjau pareiti, nuo balandžio iki spalio išbuvau pas seserį. […]

O tada, karo metais, kai viskas sudegė, dvi žiemas rūsį gyvenom aštuoni žmonės, kol atsistatėm trobas. […] Dažnai lipdavau ant piliakalnio, Maironio eiles deklamuodavau, laimindavau Lietuvą į visas puses.”[1] Tokie vaikystės prisiminimai bylojo Žilinsko lūpomis.

Sesuo Albina Kučinskienė, jį prisimena kaip išdykūsį vaiką: “Kai, eidamas per frontą pas vyriausiąją seserį, sutiko vokiečius, suprato, ką reiškia nemokėti kalbos. Tada jam tik dešimt metų buvo. Mama jau buvo jį apraudojusi, o jis kartą ima ir pareina, taigi po pusės metų. Buvo išdykęs, pramuštgalvis, visokių sumanymų pilnas. Su kaimo vaikais rinkdavo nesprogusius sviedinius, nešdavo  prie ežero į duobę ir sprogdindavo. Kas valgydamas užsižiopsodavo, tai pagriebęs bliūduką su blynais kieme tvorą apkarstydavo. Mūsų skudurines lėles įkeldavo aukštai į medį.”[2]

Jo noras mokytis ir tobulėti paskatino jį imtis pirmųjų savo verslų ir visais būdais prasimanyti pinigų: “Norėjau toliau į Kauną, į gimnaziją, o pinigų nėra. Tai užsodinau tabaku sklypą žemės, gerai užaugo, kelis centnerius pardaviau ir išvažiavau į Kauno “Aušros” berniukų gimnaziją 1920 m. Duodavau pamokas, po 5 litus už valandą, nes tada labai daug Kauno svetimtaučių norėjo lietuviškai išmokti. Visaip verčiausi.”[3] Baigęs gimnaziją, toliau mokslus tęsė universitete, baigė istoriją ir teisę. Studijavo Berlyno ir Paryžiaus universitetuose. Dirbo Saugumo departamente (1927 – 1932 m.) spaudos skyriaus viršininku.

           ^{I.  M. Žilinskas ministrų tarybos kanceliarijos} 

                        viršininkas (1936 – 1940)

1936 m. pradėjo dirbti Ministrų Taryboje kanceliarijos viršininku.(Il. I) Tuo pačiu metu jis dar buvo “Vyriausybės žinių” redaktorius, Šaulių sąjungos narys, priklausė Vilniaus vadavimo sąjungai, taip pat turėjo įvairių kitų pareigų.

M. Žilinskas būdamas veržlaus būdo, turėdamas verslininko gyslelę labai greitai praturtėjo, žinoma, atsirado žmonių, kuriems tai nepatiko, kurie jį įtarinėdavo, su juo dėl to nebendraudavo. Aišku, visai be pagrindo, nes visi jo pinigai buvo uždirbti sumanumo dėka: “Turėjau Varėnoje savą žmogų žuvininkystės inspektorių Raudonauskį. Tas supirkinėjo džiovintus grybus, o aš Kaune samdžiau porą moterėlių surūšiuoti ir pakuoti. Siųsdavau įvairiais adresais į Ameriką. O adresus paimdavau iš JAV lietuvių laikraščių. Jie sąžiningai atsiskaitydavo, doleriai plaukė, turtas greitai augo. 1927 m. paskelbiau “Lietuvos ūkininke”, kad superku smuikus. Atsiliepė nedaug žmonių, gal koks dešimt. Bet vienas smuikas buvo Stradivarijaus! Žydas davė 10 tūkstančių litų. Šita sėkmė labai įkvėpė.“[4]

V. Jakelaitis knygoje apie M. Žilinską rašo: „... iš kur ir kaip M. Žilinskas sukaupė tokį didelį turtą, kad galėjo įsigyti milžinišką dailės kolekciją? Vakariečiams toks klausimas pasirodytų gana netaktiškas; ten verslas, komercija visiems suprantami dalykai, verslininkystė pakankamai vertinama, todėl suprantamas ir šitos temos diskretiškumas. Tik mums čia daug kas neaišku, nes gyvenome supercentralizuoto paskirstymo, fondų ir limitų ekonomikos sąlygomis ir atpratome, o jaunesnieji nelabai net ir žinojo, kas yra tikroji komercija.“[5] – taigi nenuostabu kodėl atsirado daug žmonių, kurie abejojo Žilinsku ir jo turto kaupimo būdais.

1940 m. birželį M. Žilinskas emigravo į vakarus, nes kitaip jo būtų laukęs sunkus likimas tremtyje kaip ir kitų inteligentų, ar žmonių nepaklūstančių represijoms.

Meno kūrinių supirkimas Žilinskui iš pradžių buvo tik verslas, dar vienas prie daugelio kitų. Jam tai atrodė gera investicija, nes meno kūriniai niekada nepinga. Pats Žilinskas apie šio verslo pradžią sakė: „Reikėjo ko nors imtis. Visi mokslai buvo perniek nuėję. Metai bėga, verslai darosi vis labiau rizikingi, konkurencija didėja. O paveikslai – dalykas rimtas. Iš pradžių mokėjau pinigus, o po karo jau patys paveikslai ėmė pinigų duoti. Radau vieną paveikslą, dabar neprisimenu kokį. Prašė 100 markių. Duodu 90, bet turiu tik 10. Čia pat pasiskolinau iš pažįstamo ir parsivežiau. Nuvaliau, paprašiau eksperto išvadų ir po penkių metų pardaviau už 7500 markių. O anas kiek vėliau pardavė už 120 tūkstančių. Dabar tas paveikslas kainuotų jau apie pusę milijono.“[6]

II. M. Žilinsko namas Berlyne
 Gneiststrasse 10a 

Taip metai po metų kolekcija vis didėjo. M. Žilinskas buvo garsių aukcionų narys, pirkdavo drobes joms negailėdamas pinigų. Jo namai buvo pilni paveikslų, sienos nukabinėtos keturiomis eilėmis, pilnos pakampės, nuramstytos sienos.

„Kuo tikėjo M. Žilinskas? Dabar žinau – nepajudinamai tikėjo Lietuva, jos Nepriklausomybe.“[7] – taip V. Jakelaitis klausė ir atsakė. Mykolas Žilinskas dažnai kalbėdamas pabrėždavo savo meilę Tėvynei: „Mes, lietuviai – didi tauta! Tik nenumenkinkim patys savęs, jog mažiukai esame. O meilę Lietuvai reikia darbu įrodyti. Tai privalo daryti kiekvienas lietuvis. Aš jus kviečiu, gyvieji ir mirusieji, eime statyti Lietuvos! Aš gyvenu tam, kad įrodyčiau, ką gali vienas lietuvis, jeigu jis labai myli Lietuvą.“[8]; „Aš visą laiką Lietuvoje, tik gyvenu Berlyne.“[9] Taip pat jis mėgo nuolatos kartoti: „Lituania crescat et floreat!”[10]. Jo meilės savo šaliai pagrindimas ir didysis jo darbas, tai paveikslų kolekcijos, kauptos ne vieną dešimtmetį,  dovana Lietuvai. Pats Žilinskas apie šią dovaną sakė: „Visą šitą turtą nori gauti vienas Amerikos universitetas, Vatikanas. Bet nėra prasmės, ten dailės pakanka, jie turi pinigų, nusipirks. Reikia Lietuvai perduoti, tada jūs būsit stiprūs ir turtingi. Tauta  gyva savo kultūros gyvybe. Prieš okupantą būsit stipresni.“[11]

III. M. Žilinskas, R. Budrys, V. Jakelaitis
1980 metų dainų šventėje 

Visas kolekcijos gabenimas į Lietuvą yra apipintas įvairiausių nuotykių, tai buvo sunkus ir varginantis darbas, trukęs ne vienerius metus. Paveikslai buvo gabenami dalimis. Kaunas iš viso gavo 1700 paveikslų. Reikia padėkoti tiems žmonėms: V. Jakelaičiui, R. Budriui, P. Gudynui ir D. Trinkūnui, kurie rizikavo savo asmenine gerove, vardan to, kad visi paveikslai būtų pargabenti į Kauną. Teko suvažinėti kone šimtą reisų Vakarų Berlynas – Vilnius – Kaunas, kol galiausiai visa kolekcija buvos pargabenta.

Keletas atsiminimų apie kolekcijos gabenimą: „Paprastai paveikslus pervežę į Rytų Berlyną, nuimdavom nuo rėmų, valydavom, vyniodavom ant volų, kurių gaudavom linoleumo parduotuvėse. Kur silpnesnė tapyba, pakuodavom su porėmiais. O čia visai silpna, sunykusi XVII a. drobė, didelė – 150 x 210 cm. (pastaba: Jose de Ribera (1591 – 1652) paveikslas „Gailestingasis samarietis“) pasiuntinybės staliai už pora puslitrių padarė specialų dėklą su minkšta flanele, vežėme su nuotykiais, paskui pridavėme į traukinio bagažą užrašę keliomis kalbomis „Model. Maket. Atsargiai!” Bresto stotyje šiaip taip prikalbinau girtą bagažmeisterį pakrauti būtent į šitą traukinį! Įtikinau dešimtrubline ir tris valandas budėjau naktį prisnigtame perone, kol pamačiau, kad tą vagoną tikrai prikabino.“[12]

„Taigi,  iš tikrųjų, sovietų sienos gerai saugomos, o ir anie domisi. Bet mums pasisekė. Važinėdamas šituo maršrutu anksčiau, vis matydavau begėdiškai apsiprekinusius tarybinius diplomatus, grįžtančius namo. Jie paprastai į dvivietę kupė perka vienam žmogui du bilietus, o paskui visą erdvę užkrauna suvyniotais kilimų rietimais, dėžėmis su vokiečių porcelianu ir visokiais ryšuliais. [...] Dabar su P. Gudynu ir pasinaudojom šituo patyrimu: pirkdavom į dvi gretimas kupė keturis bilietus, važiuodavom po vieną atskirose kupė, o visą erdvę užkraudavom kokia dvidešimčia paketų, ritinių. Mano pasas buvo žalias, diplomatinis, tai ir neliesdavo.“[13]

Mykolo Žilinsko dėka Kaunas gavo ne tik didelę paveikslų kolekciją, bet ir dvi galerijas: Kauno Paveikslų galeriją, bei jo vardu pavadintą Mykolo Žilinsko dailės galeriją. Jis sugebėjo įtikinti tuometinę valdžią, kad Kaunui būtinai jų reikia.

1989 metais, beveik po 50 metų priverstinės emigracijos Žilinskas grįžo į Lietuvą, tiesa jau pakirstas sunkios ligos. Artėjant gyvenimui į pabaigą, Žilinskas išliko toks koks buvo visada: turintis daug įdėjų ir sumanymų žmogus, realistas, originalus. V. Jekelaitis rašo: „Rudeniškai papilkėjusios jo akys ramiai žvelgė į tolį. Savo Lietuvai jis atliko didelį darbą. Tėvynėje kiekvienas savas ir žinomas, kuris jos neišsižada arba moka sugrįžti.

–        Na, galų gale, nežiūrint visų negandų ir bėdų, savo likimu jūs galėtumėte būti patenkintas. Taip jau bent mums atrodo. Iš visų išeivijos lietuvių jūsų įnašas į Lietuvos kultūrą didžiausias, neapsakomai didelis.

–        Taip, rezultatas geras. Keturiasdešimt penkerius metus rinkau, supirkinėjau šitą kolekciją. Visa mano gyvenimo prasmė dabar eina į Lietuvą. Visos kitos pastangos, visi verslai ir visas gyvenimas buvo tik tam, kad tą svarbiausią dalyką galėčiau padaryti.“[14]

1992 metų vasario 9 dieną, M. Žilinskas mirė, palikęs savo gyvenimo knygoje gilų įspaudą.

            M. Žilinskas buvo tikras Sūduvos ąžuolas, lietuvis, kuris nepaliaujamai tikėjo savo Tėvyne, tuo pačiu jis buvo puikus kolekcionierius, palikęs didelį kultūrinį paveldą. Jo asmenybė įkvepia tikėti, jog ir vienas žmogus gali daug padaryti, jog žmogus, kuris smarkiai tiki tuo, ką daro gali įveikti didžiausias kliūtis. Šio žmogaus įvairiapusė asmenybė privertė mane daug kartų versti ir versti jo knygos puslapius, iš naujo vis skaityti ir bandyti patikėti, kad tai, ką jis padarė yra išvis įmanoma.

Mykolo Žilinsko dailės kūrinių kolekcija

Per visą savo gyvenimą, Mykolas Žilinskas sukaupė daugiau nei pusantro tūkstančio paveikslų. Juos supirkinėdavo įvairiuose aukcionuose, ar iš privačių asmenų, pasitaikius palankiai progai. Jo kolekcijoje yra ne tik dailės, tačiau ir grafikos, skulptūros bei taikomosios dailės kūrinių. Tačiau didžiąją dalį sudaro tapyba.

Mykolo Žilinsko dailės kolekcija išsiskiria savo savitumu ir įvairumu. Pagrindą sudaro Vakarų Europos tapybos mokyklos darbai. Šalia žinomesnių autorių pavardžių ir vertingesnių darbų yra ir mažiau žinomi darbai, ar visai nežinomų autorių nedidelės vertės darbai, tačiau tai nei kiek nemenkina pačios kolekcijos, o netgi priešingai suteikia jai įvairiapusiškumo atspalvį.

Tapybos kolekciją sudaro: italų tapyba (L. C. Coccorante, Ch. De Ribera), Flandrijos ir Olandijos dailė (D. Van Baburen, Jan van de Venne), XIX – XX a. pradžios Vakarų Europos dailė (A. Böcklin vyr., M. Klinger), gausiausią kolekcijos dalį sudaro vokiečių dailininkų tapybos darbai (Arthur Degner, K. E. F. Blechen), taip pat yra XX a. moderniosios dailės atstovų (E. Nolde), ir, žinoma, lietuvių, gyvenusių išeivijoje, tapyba (V. Kasiulis, P. Domšaitis, A. Vesčiūnas) – ir tai tik labai maža dalis visos kolekcijos.

^{IV. Thomas Couture. Merginos portretas. Apie 1840 m.,}

                                  Drb., al. 61 x 50

Norėčiau pristatyti keletą darbų iš M. Žilinsko kolekcijos, kurie man paliko giliausią įspūdį. Pirmasis ir bene labiausiai man patinkantis paveikslas yra „Merginos portretas“ (il. II), nutapytas apie 1840 metus, prancūzų tapytojo Thomas Couture. Šiame portrete vaizduojama jauna mergina su baltais, lengvai krintančiais marškiniais.  Portreto fonas gana tamsus ir niūrus, tačiau jame išryškėja skaisti ir šviesi merginos oda, jos raudonos lūpos, šviesiame veide - gilios akys.

Žvelgiant pirmą kartą į šį paveikslą atrodo, jog mergina skleidžia teigiamą emociją ir galima įžvelgti pakeltus lūpų kampučius. Žvelgiant antrą kartą, iš karto užkliūna jos akys, gilios tamsios akys, kuriose skęsta melancholija ir liūdesys. Jos neįmantrūs, balti, kiek papilkėję marškiniai galbūt byloja apie jos prastą socialinę padėtį, o galbūt tiesiog buvo norima atskleisti jos paprastumą, tuo pačiu atskleidžiant jos nepaprastą grožį. Šis portretas visuomet verčia ilgai žiūrėti ir galvoti, kodėl ji pavaizduota su giliai prasegtais marškiniais, su subtilia veido mimika. Jis visuomet turi savyje paslapties.

      V. Vytautas Kasiulis. Žirgų lenktynės. Drb., al. 81 x 100        

Antrasis paveikslas – tai V. Kasiulio „Žirgų lenktynės“ (il. III). Šį paveikslą M. Žilinskas įsigijo iš pačio autoriaus 1964 metais. Peržvelgus Kasiulio tapybos darbus, galima net neabejoti, kad prancūzų kultūra jam padarė didelę įtaką, nors į Paryžių jis atvyko jau būdamas subrendęs menininkas. Ta įtaka pasireiškia per rafinuotas, plastiškas, elegantiškas linijas. Bendrai visą jo kūrybą galima charakterizuoti kaip be galo spalvingą, ryškią, perteikiančią idėją ir mintį. Jo kūriniai turi glaudų ryšį su aplinka, nes siužetai neretai yra iš kasdieninio gyvenimo.

Paveikslas „Žirgų lenktynės“ visame Kasiulo darbų kontekste nėra kažkuo išskirtinis. Jame kaip ir kituose darbuose dominuoja ryškios, lokalios spalvos, kurios sukelia futuristinį pojūtį, kadienio gyvenimo momentus perkelia į kitą dimensiją. Žiūrint į šį bei į kitus jo darbus, norisi cituoti Henriką Radauską, nes jis toks pat paradoksalus, ironiškas, kartais groteskiškas ir turintis specifinį pasaulio matymą, kaip ir Vytautas Kasiulis. Fantazija ir tikrovė visada egzistuoja lygiagreta – visa tai atsispindi šiame Kasiulio darbe, kaip ir visoje jo kūryboje.

Konkrečiai Žilinsko kolekcijoje esančio paveikslo siužetas yra nesudėtingas, jau pats pavadinimas jį atskleidžia. Pirmame plane vaizduojami žiūrovai: pasipuošusios damos su skrybelaitėmis, ponai su cilindrais, antrame plane matyti lekiantys žirgai, trečiame Prancūzijos vėliavos ir medžiai. Šis paveiklas padeda susikurti puikią to meto Prancūzijos žmonių laisvalaikio viziją. Dailininkas ir kritikas Ake Skiold apie Kasiulį yra pasakęs labai teisingus žodžius su kuriais nesutikti negalima: „Vytautas Kasiulis – tai jau žinomas vardas. Jis yra žvaigždė pilkame danguje. Jis yra oazė barzdotų, baimės persunktų dailininkų būryje.“[15]

 VI. A. Vesčiūnas. Peizažas po geltonu dangumi.
Drb., al. 72 x 91

Trečiasis paveikslas tai Alberto Vesčiūno „Peizažas po geltonu dangumi“ (il. IV). Šiame paveiksle dominuoja dvi spalvos: geltona ir mėlyna. Jos susiduria horizonte, geltona spalva tarsi įsiskverbia į mėlyną, kaip ir saulės spinduliais, kurie apšviečia kiekvieną, kas nuo jos nesislepia. Šis paveikslas sudomino tuo, kad jame gali ilgai ieškoti užslėptų figūrų. Galbūt tik aš viena jas matau, tačiau suteikus laisvę fantazijai, manau, pamatytų kiekvienas.

Dviejų spalvų „dvikova“ šiame paveiksle kuria įtampos ir disharmonijos pojūtį, visą tai paryškiną nekruopštūs potėpiai, tačiau geltonos spalvos ryškumas tą kompensuoja ir teikia viltį, jog galiausiai viskas sugula į savo vietas ir įsivyrauja harmonija.

Be šių trijų paveikslų yra dar daugybė kitų, kurie taip pat patraukė akį, pvz.: L. Coccorante‘s „Audringos jūros pakrantėje“, J. de Ribera „Gailestingasis samarietis“, Paul Weimar „Pokalbis“ ir kt. Nors šių darbų autorių pavardės ir nėra labai plačiai žinomos ir nuskambėjusios, tačiau jų paveikslai nepraranda savo vertės, o žinant kiek pastangų reikėjo, jog šiandien jais galėtume grožėtis, dar ir padidėja.

Trumpai apie M. Žilinsko galerijos pastatą

M. Žilinsko galerijos pastatas yra vienas iš ryškiausių Kauno kultūros objektų, Nepriklausomybės aikštės neatskiriama dalis. (il. V) Tai pastatas pasižymintis proporcingumu, antikiniu saikingumu, monumentalumu bei didybe. Statybų laikotarpiu galerija nesulaukė M. Žilinsko simpatijų, tačiau kai statybos buvo pabaigtos ją pamėgo. Galerija statyta 1983 – 1988 metais.

        VII.  Kauno paveikslų (Mykolo Žilinsko dailės) galerija.           
                        2008 m. V. PETRULIO nuotrauka. 

Šis pastatas suprojektuotas kaip meno šventovė su aliuzija į Antikos architektūros formas. Pagrindinio įėjimo fasade matomas portikas, kuris susideda iš supaprastintų formų: trikampio ir stulpų. Monumentalumo įspūdį kuria masyvūs tūriai, dengti plokščiais stogais. Galerijos patalpų planavimas yra gana sudėtingas, tačiau puikiai atspindi pastato funkciją. Galerijos pastato grožis atsiveria ne iš karto, o palaipsniui, einant artyn jos, po truputį pradeda skleistis visi tūrių sluoksniai.

Galerijos architektas (E. Miliūnas) savo suprojektuotą pastatą įvardija kaip vieną iš geriausių savo darbu: „...estetine prasme ten yra du dalykai. Mažas mano atradimas – sienelė tokia viduj žalia. Ir dar, manau, padariau be priekaištų pagrindą, kur stovi žmogaus skulptūra, ir visa aplinkinė grafika, manau, yra padaryta be priekaištų net akademine klasicistine prasme, nes ten kiekvienas dydis nuo skirtingo aukščio sukomponuotas specialiai, modeliuota vienas lygmuo, kitas, visos tos struktūros yra skirtingos dinamikos. [...] Iš architektūros amato klasikine prasme aš nieko geriau nesu padaręs.“[16]

Bene įdomiausias M. Žilinsko galerijos akcentas yra skulptoriaus P. Mazūro sukurta statula „Žmogus“. Šiai skulptūrai tenka atlaikyti nemenką visuomenės spaudimą dėl savo nuogumo. Tuometinėje spaudoje apie ją buvo parašytas trumpas ir gana šmaikštus straipsnis: „Kaune vėl ir vėl kunkuliuoja nuogybę smerkiančiųjų aistros dėl skuptūros „Žmogus“, pastatytos prie naujos paveikslų galerijos. Miesto vadovybė ieško išeities. Gal skulptūrą pašalinti? Gal pridengti atitinkamą vietą? Radikaliausią ir kartu kompromisinį pasiūlymą pateikė nuolatinis „Ūpo“ bendradarbis, visų galų specialistas Pranas PRIETRANKA: tam nuogaliui užkabinti rožančių, idant nesikabintų davatkos... Gal stosianti ramybė. Šį keblų reikalą turbūt svarstys diskujas labai mėgstanti miesto taryba.

  VIII. P. Mozūro skulptūra „Žmogus“        
 1991 m. K. JURELĖS nuotrauka            

Tuo tarpu jau pati skulptūra ima nekaip jaustis, stovi pašiurpusi, plaukai stojasi... Skaitytojai gali patys įsitikinti, atidžiai įsižiūrėję į nuotaruką, kurią padarėme specialiai šiam tikslui.“[17] (il. VI) Praėjus net 17 metų po šio straipsnio, 2008 metais,viename iš šiandieninių dienraščių, „Žmogus“ ir vėl minimas, žinoma, ne iš gerosios pusės: „Beveik 400 parašų patvirtintu raštu miestiečiai reikalavo nukeldinti ne vienus metus Mykolo Žilinsko dailės galerijos prieigas puošiančią, neva pornografinę, Petro Mazūro sukurtą nuogo vyro skulptūrą „Žmogus““[18]

O man ši skulptūra atrodo tikrai nenusipelniusi tiek neigiamų atsiliepimų. Pasidomėjus ir giliau pažvelgus galima atrasti jos glaudų ryšį su pačia galerija. Kaip minėjau anksčiau, M. Žilinsko galerija buvo kurta kaip meno šventovė, atspindinti Antiką ir jos formas, todėl žmogus, kuris taip pat atspindi Antikos dvasią, tiesiog negali būti pavaizduotas kitaip, nes tuo metu buvo būdinga nuogo žmogaus vaizdavimas mene.

Ši meno šventovė yra verta dėmesio ne tik išorėje, bet ir savo viduje. Ji saugo daugiau nei kelių dešimtmečių darbą, šimtus metų istorijos, tūkstančius laiko tekmės ir pasaulio kaitos įrodymų. Ją sukūrė žmogus, kuris buvo turtingas savo vidumi, turtingas savo darbais. Kiekvienas žmogus bent kartą aplankęs Kauną, neturėtų praleisti progos susipažinti su M. Žilinsko lobynais ir šios galerijos aplankymą įtraukti į savo maršruto žemėlapį.

P. S. kas dar turi ūpo, siūlau pažiūrėti dokumentinį filmą: "XX amžiaus slaptieji archyvai: šimtmečio kontrabanda."

---

[1]Jakelaitis, Vytautas. Mykolas Žilinskas. Vilnius: Mintis, 1994,  p. 8.

[2]Jakelaitis, Vytautas. Mykolas Žilinskas. Vilnius: Mintis, 1994, p. 10.

[3]Jakelaitis, Vytautas. Mykolas Žilinskas. Vilnius: Mintis, 1994, p. 10.

[4] Jakelaitis, Vytautas. Mykolas Žilinskas. Vilnius: Mintis, 1994, p. 16.

[5]Jakelaitis, Vytautas. Mykolas Žilinskas. Vilnius: Mintis,  1994, p. 19.

[6]Jakelaitis, Vytautas. Mykolas Žilinskas. Vilnius: Mintis, 1994, p. 20.

[7]Jakelaitis, Vytautas. Mykolas Žilinskas. Vilnius: Mintis,  1994, p. 25.

[8]Straipsnis. Prie Mykolo Žilinsko atminimo. Šviesieji puslapiai. In: Kultūros aktualijos. 2002 02, Nr. 13.

[9]Gaulia, Vytautas. Tinkamai pagerbkime Sūduvos ąžuolą Mykolą Žilinską. In: Savaitė. 2003 04 02, Nr. 14 (665), p. 15.

[10] Vert. “Lietuva, auk ir žydėk!”

[11]Jakelaitis, Vytautas. Mykolas Žilinskas. Vilnius: Mintis, 1994, p. 33.

[12]Jakelaitis, Vytautas. Mykolas Žilinskas. Vilnius: Mintis,  1994, p. 38.

[13] Jakelaitis, Vytautas. Mykolas Žilinskas. Vilnius: Mintis,  1994,  p. 40.

[14] Jakelaitis, Vytautas. Mykolas Žilinskas. Vilnius: Mintis,  1994,  p. 48.

[15] Skiold, Ake. Straipsnis. In: Stokholmo laikraštyje „Expressen“. 1956m.

[16] Grunskis, Tomas. Laisvės architektūra. Baltos lankos, 2012, p. 183 – 184.

[17] Straipsnis. Aklavietė arba kompromisas. In: Ūpas. 1991 09 20 – 10 10, Nr. 10.

[18]Dailydytė, Gintarė. Užkliuvo paminklo nuogubė. In: 15 min. 2008 11 05. Prieiga per internetą: http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/uzkliuvo-paminklo-nuogybe-atnaujinta-10.57-val-56-16474 

Iliustracijų sąrašas:

I il. – Jakelaitis, Vytautas. Mykolas Žilinskas. Vilnius: Mintis, 1994, p. 18.

II il. – Jakelaitis, Vytautas. Mykolas Žilinskas. Vilnius: Mintis, 1994, p. 19.

III il. – Jakelaitis, Vytautas. Mykolas Žilinskas. Vilnius: Mintis, 1994, p. 41.

IV il. – Jakelaitis, Vytautas. Mykolas Žilinskas. Vilnius: Mintis, 1994. P. 69.

V il. – Jakelaitis, Vytautas. Mykolas Žilinskas. Vilnius: Mintis, 1994. P. 77.

VI il. – Jakelaitis, Vytautas. Mykolas Žilinskas. Vilnius: Mintis, 1994. P. 78.

      VII il. – Prieiga per internetą: http://www.kamane.lt/layout/set/print/Spaudos-atgarsiai/2013-metai/Kovas/Architektura/SOVIETMECIO-KAUNAS 

      VIII il. – Nuotrauka. Fotografas K. Jurelė. In: Ūpas. 1991 09 20 – 10 10, Nr. 10.