Vaikštant po „Lietaus žemę“

Vieną penktadienį visai netikėtai atsirado galimybė apsilankyti Aido Giniočio režisuotame spektaklyje „Lietaus žemė“. Prisipažinsiu, kad ėjau nieko apie patį spektaklį nežinodama, nes jau nebuvo laiko apie jį pasiskaityti. Taip nutiko, kad ir vėlavau kelias minutes, bet pravėrusi duris atsidūriau visiškai kitame pasaulyje – laiko ratas pasisuko šešiasdešimt metų atgal.

„Tie, kas neatsimena  praeities klaidų, yra pasmerkti jas pakartoti.“ (George Santayana)

Rašoma internetiniame puslapyje prie spektaklio, kuris paremtas biografinėmis improvizacijomis, pristatymo.

Vienuolika rate sėdinčių žmonių, remdamiesi tikromis lietuvių istorijomis, jus perkelia į tarpukarį, vėliau pokarį ir pabaigoje vėl grąžina į dabartį. Jautru iki skausmo. Jautiesi tarsi slapčiomis stebėdamas žmonių džiaugsmą, atradimus, liūdesį, praradimus. Aktoriai žiūrovus įtraukia į savo kuriamų žmonių gyvenimus. Ore tiesiog tvyro milžiniška energija, kuri lyg laiko mašina įsuka žiūrovus į istorijos vingius.

Garsas. Nuo paukščių čiulbesio iki traukinio vagonų bildėjimo. Viską aktoriai kuria patys, veikdami kaip vienas organizmas. Jų atliekamos partizanų dainos užkabina giliai giliai.

Emocijos. Šeimos santykiai, meilė, išdavystė, mirtis ir dar daugybė atspalvių, su kuriais kiekvienas susiduriame savo gyvenime. Aktoriai priverčia tiek juoktis, tiek susimąstyti. Sukrėtė tardymo scena. Vienai iš aktorių kelis kartus trenkė antausius, Žiūrovai kiekvieną kartą trenkus nuščiūdavo. Negali patikėti, kad tai vyksta tavo akyse. Matai ašaras merginos akyse. Bet supranti, kad kadaise tardymai būdavo gerokai žiauresni, žalojant ne tik kūną, bet stengiantis paveikti ir sielą. Palūžę išpasakodavo viską, ką žino. Atsilaikę atsidurdavo Sibire arba būdavo nuteisiami mirties bausme.

Visos knygos, kurias iki šiol esu perskaičiusi apie tą laikotarpį, atgijo mano atmintyje žiūrint šį spektaklį. Ir ašaros tiesiog pačios ritosi skruostais. Nes tai – daugiau nei istoriniai faktai knygose. Tai – mūsų tautos praeitis, kurią dar mena daiktai, prakalbinami teatre.