Skirta tiems, kam dar neteko "susipažinti" su šiuo patriotu, tikėjusiu meile Tėvynei
Lietuva nuo neatmenamų
laikų yra užauginusi daug didvyrių, šviesuolių, inteligentų, žmonių, kurie
aukojo savo gyvybę, skyrė savo laiką jai. Šiandien, šių visų žmonių vardai jau tapę istorija, atgulę į knygų puslapius,
laikraščių iškarpas, galbūt statulas, portretus ar eilėraščių žodžius. Tačiau
vienaip ar kitaip mes kartais esame
linkę juos prisiminti, vis atversti jų knygą ir su jais “susipažinti”,
leistis į ilgą pokalbį, daug klausinėti. Kartais gauname visus atsakymus, o
kartais tenka ilgai ieškoti, kad juos rastume.
Norėčiau nuklysti į
kultūrinį akiratį ir atversti Mykolo Žilinsko knygą. Kažkada apie šį žmogų buvo
draudžiama viešai rašyti, kažkada jo vardas buvo menkinamas. Šiandien jo knygos
puslapiai gali būti verčiami laisvai, nebijant susilaukti bausmės.
Mykolas Žilinskas
vienareikšmiškai vienas žymiausių kolekcininkų XX amžiaus Lietuvos istorijoje.
Per savo gyvenimą jis sukaupė didelę paveikslų, bei kitų meno kūrinių
kolekciją, kuri dabar yra saugoma Mykolo Žilinsko dailės galerijoje. Jo
asmenybė buvo labai spalvinga ir įdomi, jis buvo nuotaikos žmogus, gabus
verslininkas, įžvalgus kolekcionierius, nor s ir neturėjo jokio meninio
išsilavinimo.
Pažintį su M. Žilinsku
reikėtų pradėti nuo jo vaikystės, jei ją taip galima vadinti. Jei šiandien
vaikystė kelia aliuzijas į žaislus, supynes kieme, kompiuterinius žaidimus, tai
Žilinsko vaikystė neatsiejama nuo Pirmo pasaulinio karo: “Viskas prie žemės
riša. Ir šventųjų gyvenimai, kuriuos mažas skaičiau. Jie manes nepagadino. Ūkis
per Pirmąjį pasaulinį karą sudegė, pateko pačion fronto linijon. Ganiau
gyvulius pas ištekėjusią seserį. Labai vargom. Per Velykas vokiečiai puolė,
rusai iš patrankų daužė. Naktį ėjau į kitą kaimą, tai ir patekau į patį mūšį.
Daug vokiečių gulėjo negyvų, su šautuvais. Rusai įsitempė mane į apkasus.
Paskui paleido, tai nuėjau pas seserį netoli Punsko. Grįžti namo vėl reikėjo per
frontą. Orlaiviai skraidė, o lakūnai rankomis bombas mėtė. Viena prie manęs
sprogo, kulkos zvimbė, o aš, vaikas, nemaniau, kad tai pavojinga. Iš vakaro
graži kariuomenė, švarios uniformos, o kitą dieną lavonų krūvos. Taip ir
negalėjau pareiti, nuo balandžio iki spalio išbuvau pas seserį. […]
O tada, karo metais, kai viskas sudegė, dvi žiemas rūsį gyvenom aštuoni žmonės, kol atsistatėm trobas. […] Dažnai lipdavau ant piliakalnio, Maironio eiles deklamuodavau, laimindavau Lietuvą į visas puses.”[1] Tokie vaikystės prisiminimai bylojo Žilinsko lūpomis.
Sesuo Albina
Kučinskienė, jį prisimena kaip išdykūsį vaiką: “Kai, eidamas per frontą pas
vyriausiąją seserį, sutiko vokiečius, suprato, ką reiškia nemokėti kalbos. Tada
jam tik dešimt metų buvo. Mama jau buvo jį apraudojusi, o jis kartą ima ir
pareina, taigi po pusės metų. Buvo išdykęs, pramuštgalvis, visokių sumanymų
pilnas. Su kaimo vaikais rinkdavo nesprogusius sviedinius, nešdavo prie ežero į duobę ir sprogdindavo. Kas
valgydamas užsižiopsodavo, tai pagriebęs bliūduką su blynais kieme tvorą
apkarstydavo. Mūsų skudurines lėles įkeldavo aukštai į medį.”[2]
Jo noras mokytis ir
tobulėti paskatino jį imtis pirmųjų savo verslų ir visais būdais prasimanyti
pinigų: “Norėjau toliau į Kauną, į gimnaziją, o pinigų nėra. Tai užsodinau
tabaku sklypą žemės, gerai užaugo, kelis centnerius pardaviau ir išvažiavau į
Kauno “Aušros” berniukų gimnaziją 1920 m. Duodavau pamokas, po 5 litus už
valandą, nes tada labai daug Kauno svetimtaučių norėjo lietuviškai išmokti.
Visaip verčiausi.”[3]
Baigęs gimnaziją, toliau mokslus tęsė universitete, baigė istoriją ir teisę.
Studijavo Berlyno ir Paryžiaus universitetuose. Dirbo Saugumo departamente
(1927 – 1932 m.) spaudos skyriaus viršininku.
I. M. Žilinskas ministrų tarybos kanceliarijos
viršininkas
(1936 – 1940)
|
1936 m. pradėjo dirbti
Ministrų Taryboje kanceliarijos viršininku.(Il. I) Tuo pačiu metu jis dar buvo
“Vyriausybės žinių” redaktorius, Šaulių sąjungos narys, priklausė Vilniaus
vadavimo sąjungai, taip pat turėjo įvairių kitų pareigų.
M. Žilinskas būdamas
veržlaus būdo, turėdamas verslininko gyslelę labai greitai praturtėjo, žinoma,
atsirado žmonių, kuriems tai nepatiko, kurie jį įtarinėdavo, su juo dėl to
nebendraudavo. Aišku, visai be pagrindo, nes visi jo pinigai buvo uždirbti
sumanumo dėka: “Turėjau Varėnoje savą žmogų žuvininkystės inspektorių
Raudonauskį. Tas supirkinėjo džiovintus grybus, o aš Kaune samdžiau porą
moterėlių surūšiuoti ir pakuoti. Siųsdavau įvairiais adresais į Ameriką. O
adresus paimdavau iš JAV lietuvių laikraščių. Jie sąžiningai atsiskaitydavo,
doleriai plaukė, turtas greitai augo. 1927 m. paskelbiau “Lietuvos ūkininke”,
kad superku smuikus. Atsiliepė nedaug žmonių, gal koks dešimt. Bet vienas
smuikas buvo Stradivarijaus!
Žydas davė 10 tūkstančių litų. Šita sėkmė labai įkvėpė.“[4]
V. Jakelaitis knygoje apie M. Žilinską rašo: „... iš kur ir kaip M.
Žilinskas sukaupė tokį didelį turtą, kad galėjo įsigyti milžinišką dailės
kolekciją? Vakariečiams toks klausimas pasirodytų gana netaktiškas; ten verslas,
komercija visiems suprantami dalykai, verslininkystė pakankamai vertinama,
todėl suprantamas ir šitos temos diskretiškumas. Tik mums čia daug kas neaišku,
nes gyvenome supercentralizuoto paskirstymo, fondų ir limitų ekonomikos
sąlygomis ir atpratome, o jaunesnieji nelabai net ir žinojo, kas yra tikroji
komercija.“[5]
– taigi nenuostabu kodėl atsirado daug žmonių, kurie abejojo Žilinsku ir jo
turto kaupimo būdais.
1940 m. birželį M. Žilinskas emigravo į vakarus, nes kitaip jo būtų laukęs
sunkus likimas tremtyje kaip ir kitų inteligentų, ar žmonių nepaklūstančių
represijoms.
Meno kūrinių supirkimas Žilinskui iš pradžių buvo tik verslas, dar vienas
prie daugelio kitų. Jam tai atrodė gera investicija, nes meno kūriniai niekada
nepinga. Pats Žilinskas apie šio verslo pradžią sakė: „Reikėjo ko nors imtis.
Visi mokslai buvo perniek nuėję. Metai bėga, verslai darosi vis labiau
rizikingi, konkurencija didėja. O paveikslai – dalykas rimtas. Iš pradžių
mokėjau pinigus, o po karo jau patys paveikslai ėmė pinigų duoti. Radau vieną
paveikslą, dabar neprisimenu kokį. Prašė 100 markių. Duodu 90, bet turiu tik
10. Čia pat pasiskolinau iš pažįstamo ir parsivežiau. Nuvaliau, paprašiau
eksperto išvadų ir po penkių metų pardaviau už 7500 markių. O anas kiek vėliau
pardavė už 120 tūkstančių. Dabar tas paveikslas kainuotų jau apie pusę
milijono.“[6]
II. M. Žilinsko namas Berlyne Gneiststrasse 10a |
Taip metai po metų kolekcija vis didėjo. M. Žilinskas buvo garsių aukcionų
narys, pirkdavo drobes joms negailėdamas pinigų. Jo namai buvo pilni paveikslų,
sienos nukabinėtos keturiomis eilėmis, pilnos pakampės, nuramstytos sienos.
„Kuo tikėjo M. Žilinskas? Dabar žinau – nepajudinamai tikėjo Lietuva, jos
Nepriklausomybe.“[7]
– taip V. Jakelaitis klausė ir atsakė. Mykolas Žilinskas dažnai kalbėdamas
pabrėždavo savo meilę Tėvynei: „Mes, lietuviai – didi tauta!
Tik nenumenkinkim patys savęs, jog mažiukai esame. O
meilę Lietuvai reikia darbu įrodyti. Tai privalo daryti kiekvienas lietuvis. Aš
jus kviečiu, gyvieji ir mirusieji, eime statyti Lietuvos! Aš gyvenu tam, kad įrodyčiau, ką gali
vienas lietuvis, jeigu jis labai myli Lietuvą.“[8];
„Aš visą laiką Lietuvoje, tik gyvenu Berlyne.“[9] Taip
pat jis mėgo nuolatos kartoti: „Lituania crescat et floreat!”[10]. Jo meilės savo šaliai pagrindimas ir didysis jo darbas,
tai paveikslų kolekcijos, kauptos ne vieną dešimtmetį, dovana Lietuvai. Pats Žilinskas apie šią
dovaną sakė: „Visą šitą turtą nori gauti vienas Amerikos universitetas,
Vatikanas. Bet nėra prasmės, ten dailės pakanka, jie turi pinigų, nusipirks.
Reikia Lietuvai perduoti, tada jūs būsit stiprūs ir turtingi. Tauta gyva savo kultūros gyvybe. Prieš okupantą
būsit stipresni.“[11]
III. M. Žilinskas, R. Budrys, V. Jakelaitis 1980 metų dainų šventėje |
Visas kolekcijos gabenimas į Lietuvą yra apipintas įvairiausių nuotykių,
tai buvo sunkus ir varginantis darbas, trukęs ne vienerius metus. Paveikslai
buvo gabenami dalimis. Kaunas iš viso gavo 1700 paveikslų. Reikia padėkoti
tiems žmonėms: V. Jakelaičiui, R. Budriui, P. Gudynui ir D. Trinkūnui, kurie
rizikavo savo asmenine gerove, vardan to, kad visi paveikslai būtų pargabenti į
Kauną. Teko suvažinėti kone šimtą reisų Vakarų Berlynas – Vilnius – Kaunas, kol
galiausiai visa kolekcija buvos pargabenta.
Keletas atsiminimų apie kolekcijos gabenimą: „Paprastai paveikslus pervežę
į Rytų Berlyną, nuimdavom nuo rėmų, valydavom, vyniodavom ant volų, kurių
gaudavom linoleumo parduotuvėse. Kur silpnesnė tapyba, pakuodavom su porėmiais.
O čia visai silpna, sunykusi XVII a. drobė, didelė – 150 x 210 cm. (pastaba:
Jose de Ribera (1591 – 1652) paveikslas „Gailestingasis samarietis“)
pasiuntinybės staliai už pora puslitrių padarė specialų dėklą su minkšta
flanele, vežėme su nuotykiais, paskui pridavėme į traukinio bagažą užrašę
keliomis kalbomis „Model. Maket. Atsargiai!” Bresto stotyje šiaip
taip prikalbinau girtą bagažmeisterį pakrauti būtent į šitą traukinį! Įtikinau dešimtrubline ir tris valandas budėjau naktį
prisnigtame perone, kol pamačiau, kad tą vagoną tikrai prikabino.“[12]
„Taigi, iš tikrųjų, sovietų sienos
gerai saugomos, o ir anie domisi. Bet mums pasisekė. Važinėdamas šituo maršrutu
anksčiau, vis matydavau begėdiškai apsiprekinusius tarybinius diplomatus, grįžtančius
namo. Jie paprastai į dvivietę kupė perka vienam žmogui du bilietus, o paskui
visą erdvę užkrauna suvyniotais kilimų rietimais, dėžėmis su vokiečių
porcelianu ir visokiais ryšuliais. [...] Dabar su P. Gudynu ir pasinaudojom šituo
patyrimu: pirkdavom į dvi gretimas kupė keturis bilietus, važiuodavom po vieną
atskirose kupė, o visą erdvę užkraudavom kokia dvidešimčia paketų, ritinių.
Mano pasas buvo žalias, diplomatinis, tai ir neliesdavo.“[13]
Mykolo Žilinsko dėka Kaunas gavo ne tik didelę paveikslų kolekciją, bet ir
dvi galerijas: Kauno Paveikslų galeriją, bei jo vardu pavadintą Mykolo Žilinsko
dailės galeriją. Jis sugebėjo įtikinti tuometinę valdžią, kad Kaunui būtinai jų
reikia.
1989 metais, beveik po 50 metų priverstinės emigracijos Žilinskas grįžo į
Lietuvą, tiesa jau pakirstas sunkios ligos. Artėjant gyvenimui į pabaigą,
Žilinskas išliko toks koks buvo visada: turintis daug įdėjų ir sumanymų žmogus,
realistas, originalus. V. Jekelaitis rašo: „Rudeniškai papilkėjusios jo akys ramiai
žvelgė į tolį. Savo Lietuvai jis atliko didelį darbą. Tėvynėje kiekvienas savas
ir žinomas, kuris jos neišsižada arba moka sugrįžti.
–
Na,
galų gale, nežiūrint visų negandų ir bėdų, savo likimu jūs galėtumėte būti
patenkintas. Taip jau bent mums atrodo. Iš visų išeivijos lietuvių jūsų įnašas
į Lietuvos kultūrą didžiausias, neapsakomai didelis.
–
Taip,
rezultatas geras. Keturiasdešimt penkerius metus rinkau, supirkinėjau šitą
kolekciją. Visa mano gyvenimo prasmė dabar eina į Lietuvą. Visos kitos
pastangos, visi verslai ir visas gyvenimas buvo tik tam, kad tą svarbiausią
dalyką galėčiau padaryti.“[14]
1992 metų vasario 9
dieną, M. Žilinskas mirė, palikęs savo gyvenimo knygoje gilų įspaudą.
M. Žilinskas buvo tikras
Sūduvos ąžuolas, lietuvis, kuris nepaliaujamai tikėjo savo Tėvyne, tuo pačiu
jis buvo puikus kolekcionierius, palikęs didelį kultūrinį paveldą. Jo asmenybė
įkvepia tikėti, jog ir vienas žmogus gali daug padaryti, jog žmogus, kuris
smarkiai tiki tuo, ką daro gali įveikti didžiausias kliūtis. Šio žmogaus
įvairiapusė asmenybė privertė mane daug kartų versti ir versti jo knygos
puslapius, iš naujo vis skaityti ir bandyti patikėti, kad tai, ką jis padarė
yra išvis įmanoma.
Mykolo Žilinsko dailės kūrinių
kolekcija
Per visą savo gyvenimą, Mykolas Žilinskas sukaupė daugiau nei pusantro
tūkstančio paveikslų. Juos supirkinėdavo įvairiuose aukcionuose, ar iš privačių
asmenų, pasitaikius palankiai progai. Jo kolekcijoje yra ne tik dailės, tačiau
ir grafikos, skulptūros bei taikomosios dailės kūrinių. Tačiau didžiąją dalį
sudaro tapyba.
Mykolo Žilinsko dailės kolekcija išsiskiria savo savitumu ir įvairumu.
Pagrindą sudaro Vakarų Europos tapybos mokyklos darbai. Šalia žinomesnių
autorių pavardžių ir vertingesnių darbų yra ir mažiau žinomi darbai, ar visai
nežinomų autorių nedidelės vertės darbai, tačiau tai nei kiek nemenkina pačios
kolekcijos, o netgi priešingai suteikia jai įvairiapusiškumo atspalvį.
Tapybos kolekciją sudaro: italų tapyba (L. C. Coccorante, Ch. De Ribera),
Flandrijos ir Olandijos dailė (D. Van Baburen, Jan van de Venne), XIX – XX a.
pradžios Vakarų Europos dailė (A. Böcklin vyr., M. Klinger), gausiausią
kolekcijos dalį sudaro vokiečių dailininkų tapybos darbai (Arthur Degner, K. E.
F. Blechen), taip pat yra XX a. moderniosios dailės atstovų (E. Nolde), ir,
žinoma, lietuvių, gyvenusių išeivijoje, tapyba (V. Kasiulis, P. Domšaitis, A.
Vesčiūnas) – ir tai tik labai maža dalis visos kolekcijos.
IV. Thomas Couture. Merginos portretas.
Apie 1840 m.,
Drb., al. 61 x 50
|
Norėčiau pristatyti keletą darbų iš M. Žilinsko kolekcijos, kurie man
paliko giliausią įspūdį. Pirmasis ir bene labiausiai man patinkantis paveikslas
yra „Merginos portretas“ (il. II), nutapytas apie 1840 metus, prancūzų tapytojo
Thomas Couture. Šiame portrete vaizduojama jauna mergina su baltais, lengvai
krintančiais marškiniais. Portreto fonas gana tamsus ir niūrus, tačiau jame
išryškėja skaisti ir šviesi merginos oda, jos raudonos lūpos, šviesiame veide -
gilios akys.
Žvelgiant pirmą kartą į šį paveikslą atrodo, jog mergina skleidžia teigiamą
emociją ir galima įžvelgti pakeltus lūpų kampučius. Žvelgiant antrą kartą, iš
karto užkliūna jos akys, gilios tamsios akys, kuriose skęsta melancholija ir
liūdesys. Jos neįmantrūs, balti, kiek papilkėję marškiniai galbūt byloja apie
jos prastą socialinę padėtį, o galbūt tiesiog buvo norima atskleisti jos
paprastumą, tuo pačiu atskleidžiant jos nepaprastą grožį. Šis portretas
visuomet verčia ilgai žiūrėti ir galvoti, kodėl ji pavaizduota su giliai
prasegtais marškiniais, su subtilia veido mimika. Jis visuomet turi savyje
paslapties.
V. Vytautas Kasiulis. Žirgų lenktynės. Drb., al. 81 x 100
|
Antrasis paveikslas – tai V. Kasiulio „Žirgų lenktynės“ (il. III). Šį
paveikslą M. Žilinskas įsigijo iš pačio autoriaus 1964 metais. Peržvelgus
Kasiulio tapybos darbus, galima net neabejoti, kad prancūzų kultūra jam padarė
didelę įtaką, nors į Paryžių jis atvyko jau būdamas subrendęs menininkas. Ta įtaka pasireiškia
per rafinuotas, plastiškas, elegantiškas linijas. Bendrai visą jo kūrybą galima
charakterizuoti kaip be galo spalvingą, ryškią, perteikiančią idėją ir mintį. Jo
kūriniai turi glaudų ryšį su aplinka, nes siužetai neretai yra iš kasdieninio
gyvenimo.
Paveikslas „Žirgų lenktynės“ visame Kasiulo darbų kontekste nėra kažkuo
išskirtinis. Jame kaip ir kituose darbuose dominuoja ryškios, lokalios spalvos,
kurios sukelia futuristinį pojūtį, kadienio gyvenimo momentus perkelia į kitą
dimensiją. Žiūrint į šį bei į kitus jo darbus, norisi cituoti Henriką Radauską,
nes jis toks pat paradoksalus, ironiškas, kartais groteskiškas ir turintis
specifinį pasaulio matymą, kaip ir Vytautas Kasiulis. Fantazija ir tikrovė
visada egzistuoja lygiagreta – visa tai atsispindi šiame Kasiulio darbe, kaip
ir visoje jo kūryboje.
Konkrečiai Žilinsko kolekcijoje esančio paveikslo siužetas yra
nesudėtingas, jau pats pavadinimas jį atskleidžia. Pirmame plane vaizduojami
žiūrovai: pasipuošusios damos su skrybelaitėmis, ponai su cilindrais, antrame
plane matyti lekiantys žirgai, trečiame Prancūzijos vėliavos ir medžiai. Šis
paveiklas padeda susikurti puikią to meto Prancūzijos žmonių laisvalaikio
viziją. Dailininkas ir kritikas Ake Skiold apie Kasiulį yra pasakęs labai
teisingus žodžius su kuriais nesutikti negalima: „Vytautas Kasiulis – tai jau
žinomas vardas. Jis yra žvaigždė pilkame danguje. Jis yra oazė barzdotų, baimės
persunktų dailininkų būryje.“[15]
VI. A. Vesčiūnas. Peizažas po geltonu dangumi. Drb., al. 72 x 91 |
Trečiasis paveikslas tai Alberto Vesčiūno „Peizažas po geltonu dangumi“ (il.
IV). Šiame paveiksle dominuoja dvi spalvos: geltona ir mėlyna. Jos susiduria
horizonte, geltona spalva tarsi įsiskverbia į mėlyną, kaip ir saulės
spinduliais, kurie apšviečia kiekvieną, kas nuo jos nesislepia. Šis paveikslas
sudomino tuo, kad jame gali ilgai ieškoti užslėptų figūrų. Galbūt tik aš viena
jas matau, tačiau suteikus laisvę fantazijai, manau, pamatytų kiekvienas.
Dviejų spalvų „dvikova“ šiame paveiksle kuria įtampos ir disharmonijos
pojūtį, visą tai paryškiną nekruopštūs potėpiai, tačiau geltonos spalvos ryškumas
tą kompensuoja ir teikia viltį, jog galiausiai viskas sugula į savo vietas ir
įsivyrauja harmonija.
Be šių trijų paveikslų yra dar daugybė kitų, kurie taip pat patraukė akį,
pvz.: L. Coccorante‘s „Audringos jūros pakrantėje“, J. de Ribera „Gailestingasis
samarietis“, Paul Weimar „Pokalbis“ ir kt. Nors šių darbų autorių pavardės ir
nėra labai plačiai žinomos ir nuskambėjusios, tačiau jų paveikslai nepraranda
savo vertės, o žinant kiek pastangų reikėjo, jog šiandien jais galėtume
grožėtis, dar ir padidėja.
Trumpai apie M. Žilinsko
galerijos pastatą
M. Žilinsko galerijos pastatas yra vienas iš ryškiausių Kauno kultūros
objektų, Nepriklausomybės aikštės neatskiriama dalis. (il. V) Tai pastatas
pasižymintis proporcingumu, antikiniu saikingumu, monumentalumu bei didybe.
Statybų laikotarpiu galerija nesulaukė M. Žilinsko simpatijų, tačiau kai
statybos buvo pabaigtos ją pamėgo. Galerija statyta 1983 – 1988 metais.
VII. Kauno paveikslų (Mykolo Žilinsko dailės) galerija. 2008 m. V. PETRULIO nuotrauka. |
Šis pastatas suprojektuotas kaip meno šventovė su aliuzija į Antikos
architektūros formas. Pagrindinio įėjimo fasade matomas portikas, kuris
susideda iš supaprastintų formų: trikampio ir stulpų. Monumentalumo įspūdį
kuria masyvūs tūriai, dengti plokščiais stogais. Galerijos patalpų planavimas
yra gana sudėtingas, tačiau puikiai atspindi pastato funkciją. Galerijos
pastato grožis atsiveria ne iš karto, o palaipsniui, einant artyn jos, po
truputį pradeda skleistis visi tūrių sluoksniai.
Galerijos architektas (E. Miliūnas) savo suprojektuotą pastatą įvardija kaip vieną iš
geriausių savo darbu: „...estetine prasme ten yra du dalykai. Mažas mano
atradimas – sienelė tokia viduj žalia. Ir dar, manau, padariau be priekaištų
pagrindą, kur stovi žmogaus skulptūra, ir visa aplinkinė grafika, manau, yra
padaryta be priekaištų net akademine klasicistine prasme, nes ten kiekvienas
dydis nuo skirtingo aukščio sukomponuotas specialiai, modeliuota vienas lygmuo,
kitas, visos tos struktūros yra skirtingos dinamikos. [...] Iš architektūros
amato klasikine prasme aš nieko geriau nesu padaręs.“[16]
Bene įdomiausias M. Žilinsko galerijos akcentas yra skulptoriaus P. Mazūro
sukurta statula „Žmogus“. Šiai skulptūrai tenka atlaikyti nemenką visuomenės
spaudimą dėl savo nuogumo. Tuometinėje spaudoje apie ją buvo parašytas trumpas
ir gana šmaikštus straipsnis: „Kaune vėl ir vėl kunkuliuoja nuogybę smerkiančiųjų
aistros dėl skuptūros „Žmogus“, pastatytos prie naujos paveikslų galerijos.
Miesto vadovybė ieško išeities. Gal skulptūrą pašalinti? Gal pridengti
atitinkamą vietą? Radikaliausią ir kartu kompromisinį pasiūlymą pateikė
nuolatinis „Ūpo“ bendradarbis, visų galų specialistas Pranas PRIETRANKA: tam
nuogaliui užkabinti rožančių, idant nesikabintų davatkos... Gal stosianti
ramybė. Šį keblų reikalą turbūt svarstys diskujas labai mėgstanti miesto
taryba.
VIII. P. Mozūro skulptūra „Žmogus“ 1991 m. K. JURELĖS nuotrauka |
Tuo tarpu jau pati skulptūra ima nekaip jaustis, stovi pašiurpusi, plaukai
stojasi... Skaitytojai gali patys įsitikinti, atidžiai įsižiūrėję į nuotaruką,
kurią padarėme specialiai šiam tikslui.“[17] (il.
VI) Praėjus net 17 metų po šio straipsnio, 2008 metais,viename iš šiandieninių
dienraščių, „Žmogus“ ir vėl minimas, žinoma, ne iš gerosios pusės: „Beveik 400
parašų patvirtintu raštu miestiečiai reikalavo nukeldinti ne vienus metus
Mykolo Žilinsko dailės galerijos prieigas puošiančią, neva pornografinę, Petro
Mazūro sukurtą nuogo vyro skulptūrą „Žmogus““[18]
O man ši skulptūra atrodo tikrai nenusipelniusi tiek neigiamų atsiliepimų.
Pasidomėjus ir giliau pažvelgus galima atrasti jos glaudų ryšį su pačia
galerija. Kaip minėjau anksčiau, M. Žilinsko galerija buvo kurta kaip meno
šventovė, atspindinti Antiką ir jos formas, todėl žmogus, kuris taip pat
atspindi Antikos dvasią, tiesiog negali būti pavaizduotas kitaip, nes tuo metu
buvo būdinga nuogo žmogaus vaizdavimas mene.
Ši meno šventovė yra verta dėmesio ne tik išorėje, bet ir savo viduje. Ji
saugo daugiau nei kelių dešimtmečių darbą, šimtus metų istorijos, tūkstančius
laiko tekmės ir pasaulio kaitos įrodymų. Ją sukūrė žmogus, kuris buvo turtingas
savo vidumi, turtingas savo darbais. Kiekvienas žmogus bent kartą aplankęs
Kauną, neturėtų praleisti progos susipažinti su M. Žilinsko lobynais ir šios
galerijos aplankymą įtraukti į savo maršruto žemėlapį.
P. S. kas dar turi ūpo, siūlau pažiūrėti dokumentinį filmą: "XX amžiaus slaptieji archyvai: šimtmečio kontrabanda."
[1]Jakelaitis,
Vytautas. Mykolas Žilinskas. Vilnius:
Mintis, 1994, p. 8.
[5]Jakelaitis,
Vytautas. Mykolas Žilinskas. Vilnius:
Mintis, 1994, p. 19.
[6]Jakelaitis,
Vytautas. Mykolas Žilinskas. Vilnius:
Mintis, 1994, p. 20.
[7]Jakelaitis,
Vytautas. Mykolas Žilinskas. Vilnius:
Mintis, 1994, p. 25.
[8]Straipsnis.
Prie Mykolo Žilinsko atminimo. Šviesieji puslapiai. In: Kultūros aktualijos. 2002 02, Nr. 13.
[9]Gaulia, Vytautas. Tinkamai pagerbkime
Sūduvos ąžuolą Mykolą Žilinską. In: Savaitė. 2003 04 02, Nr. 14 (665), p. 15.
[10] Vert.
“Lietuva, auk ir žydėk!”
[11]Jakelaitis,
Vytautas. Mykolas Žilinskas. Vilnius:
Mintis, 1994, p. 33.
[12]Jakelaitis,
Vytautas. Mykolas Žilinskas. Vilnius:
Mintis, 1994, p. 38.
[13] Jakelaitis,
Vytautas. Mykolas Žilinskas. Vilnius:
Mintis, 1994, p. 40.
[14] Jakelaitis,
Vytautas. Mykolas Žilinskas. Vilnius:
Mintis, 1994, p. 48.
[15]
Skiold, Ake. Straipsnis. In: Stokholmo
laikraštyje „Expressen“. 1956m.
[16] Grunskis, Tomas. Laisvės architektūra. Baltos lankos, 2012, p. 183 – 184.
[17] Straipsnis.
Aklavietė arba kompromisas. In: Ūpas.
1991 09 20 – 10 10, Nr. 10.
[18]Dailydytė,
Gintarė. Užkliuvo paminklo nuogubė. In: 15
min. 2008 11 05. Prieiga per
internetą: http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/uzkliuvo-paminklo-nuogybe-atnaujinta-10.57-val-56-16474
Iliustracijų sąrašas:
I il.
– Jakelaitis, Vytautas. Mykolas Žilinskas. Vilnius: Mintis, 1994, p. 18.
II
il. – Jakelaitis, Vytautas. Mykolas Žilinskas. Vilnius: Mintis, 1994, p. 19.
III
il. – Jakelaitis, Vytautas. Mykolas Žilinskas. Vilnius: Mintis, 1994, p. 41.
IV
il. – Jakelaitis, Vytautas. Mykolas Žilinskas. Vilnius: Mintis, 1994. P. 69.
V il.
– Jakelaitis, Vytautas. Mykolas Žilinskas. Vilnius: Mintis, 1994. P. 77.
VI il. – Jakelaitis, Vytautas. Mykolas Žilinskas. Vilnius: Mintis, 1994. P. 78.
VII il. – Prieiga per internetą: http://www.kamane.lt/layout/set/print/Spaudos-atgarsiai/2013-metai/Kovas/Architektura/SOVIETMECIO-KAUNAS
VIII il. – Nuotrauka. Fotografas K. Jurelė. In: Ūpas. 1991 09 20 – 10 10, Nr. 10.
3 komentarai (-ų):
Alina, puikus straipsnis! Ačiū. Laukiu ir daugiau tokių pat.
Kadangi neparašiai kas galerijos autorius, paieškojęs radau net tris:
http://www.autc.lt/Public/HeritageObject.aspx?uk=&ss=&contGeo=&er=&pl=2&as=&yf=&yt=&oe=5&om=&su=&at=&ar=&ow=&style=&location=&type=1&rt=3&id=1047
Tai kuris iš jų pasakė, kad tai tobuliausias jo projektas ir kada? Negi Miliūnas mano, kad galerija geriau suprojektavo nei Kauno areną?
Labai gera pastaba:) būtinai pataisysiu.
tai du labai funkciškai skirtingi pastatai, Simai. O funkcija daro stiprią įtaką ir raiškos bei konstrukcijų formoms. Tad būtų nelabai taiklų lyginti areną su galerija :) manyčiau, kad kiekvienas iš šių įgyvendintų projektų yra puikūs kiekvienas savo kategorijoje. Kiekvienas projektas peržengė vienokius ar kitokius tabu, įveikė sunkumus, pasiūlė savalaikių sprendimų. Na, kaip ir puikus kepsnys bei svaiginantis desertas - abu gardūs, bet nepalyginami ;)
Rašyti komentarą