Vaiteliai: parduoti žemę gali tik vieną kartą

Lietuva nebėra tas žemės ūkio kraštas, koks dar buvo prieš 20 metų. Vis daugiau laukų želia nedirbami, o kaimai nyksta. Jaunimas nejaučia ryšio su žeme ir mieliau vyksta dirbti į užsienį, o ne ieško galimybių savame krašte.

Ariogalos apylinkėse ekologinį ūkį įkūrę Vaiteliai yra reta išimtis. Vieną lapkričio savaitgalį rudenėjančiais laukais vykome įsitikinti, kad gyvenimas kaime ne visada yra toks, kokį mes jį įsivaizduojame.

Jau iš tolo mus pasitiko aukštai iškelta Lietuvos trispalvė, o kieme su kiekvienu pasisveikino pats šeimininkas Feliksas Vaitelis, jo žmona Virginija ir jaunesnysis sūnus Donatas.
 

Šis ūkis išskirtinis ne tik dėl žiniasklaidos skiriamo dėmesio. Pasak Kazio Starkevičiaus, buvusio žemės ūkio ministro, jis čia veždavo ne vieną užsienio delegaciją, nes parodyti ekologiniame Vaitelių ūkyje tikrai yra ką.

Limuzinai tvarte

Vaiteliai savo dabartinio verslo ėmėsi 1998 m., kai iš Prancūzijos atsigabeno 30 limuzinų veislės bulių. Ūkininkai neslepia, kad tuo metu lengva nebuvo, tačiau situacija visiškai pasikeitė Lietuvai 2005 m. įstojus į Europos Sąjungą.

Kaip pabrėžia F. Vaitelis, tada, norint gauti paramą, nebereikėjo galvoti, kokios tavo politinės pažiūros, nes atsirado aiškūs kriterijai, kurių laikantis sunkumų nekildavo.

Visos trys Vaitelių šeimos, t.y. tėvai ir du sūnūs su šeimomis, augina limuzinų veislės galvijus. Gyvulius perka Prancūzijoje, o mėsa iš Lietuvos keliauja į Italiją. Lietuvoje šią produkciją perka tik „Malsena“, mėsą tiekianti savo darbuotojams, ir Kauno restoranas „Medžiotojų užeiga“.

Ekologiška geros kokybės jautiena lietuvių kišenėms kol kas sunkiai įkandama. Dėl to apgailestauja ir Vaiteliai.

Tačiau ūkininkai džiaugiasi, kad limuzinų veislės galvijai nėra reiklūs, todėl jų ūkis klesti.

 Didžiausias turtas - žemė

F. Vaitelis šiuo metu su žmona valdo apie 350 ha žemės, sūnus Donatas – 300 ha, o kito sūnaus Manto ūkis sudaro 200 ha. Dalį šios žemės Vaiteliai nuomojasi.

Kiekviena šeima turi savo ūkį ir pati tvarkosi su savo finansais, tačiau per darbymečius padeda vieni kitiems, o prireikus pagalbos taip pat remiasi vienas į kitą. F. Vaitelis džiaugiasi, kad sūnūs seka jo pėdomis. Suradus savo vietą po Lietuvos saule, jiems nereikėjo laimės ieškoti kituose kraštuose.

„Nėra taip, kad tėtis vadovauja, o sūnūs kuria. Jei reikia, pasitariame, bet dirbame atskirai. Biudžetai atskiri, namai atskiri. Abiems vaikams padėjome. Tačiau dabar patys savarankiški. Tuo metu buvo unikalios sąlygos jaunų ūkininkų įsikūrimui.

D. Vaitelis mums pasakoja, kad jo širdis atsigauna kaime, o ilgiau pabuvus mieste jam pritrūksta erdvės.

Ūkininkai sako,kad Lietuvoje, priešingai nei užsienyje, dar ne visi supranta žemės vertę. O žemės kaina nuolat auga ir Lietuvoje ūkininkams vis sudėtingiau įsigyti žemės sklypus.

„Nusipirkti žemės dar gali, bet jos kaina už hektarą gerokai viršija 10 tūkst. litų. Tačiau išsinuomoti yra vis sunkiau. Sukurti ūkį dabar labai sudėtinga, mums pasisekė, nes anksčiau buvo paprastesnės sąlygos, todėl dar pavyko įkurti tris atskirus ūkius“, - teigia F. Vaitelis.
 

Paklausus, ką daryti, jei neturi žemės, bet nori ūkininkauti,Vaiteliai juokdamiesi sako, kad vienintelė išeitis tokiu atveju yra vesti arba ištekėti už žmogaus, kuris jau turi žemės.

 „Užsieniečiai neskuba taip išparduoti savo žemės kaip lietuviai. Kai buvau Lenkijoje, dažnai girdėjau, jog žemę gali parduoti tik vieną kartą“, - įspūdžiais dalijasi jaunasis ūkininkas D. Vaitelis.

 Jam pritaria ir tėtis F. Vaitelis. Pasak jo, kitose šalyse yra išlikęs nuosavybės jausmas, tuo metu pas mus žmonės nežino, ką su turima žeme daryti.

„Sovietmetis mus pagadino. Žmonės nesuvokia, kad patys gali dirbti žemę sau, o ne kitiems. Mūsų smetoninis ūkis buvo panašus kaip Danijoje. Tik įsivaizduokite, kur mes dabar būtume“, - svarsto F. Vaitelis.
 

Nors mums lankantis Vaitelių ūkyje pūtė žvarbus vėjas ir lijo, tačiau ūkininkus palikome puikiai nusiteikę. Paragavę naminės duonos, lietuviško skilandžio ir piemenų sriubos, studentų organizacijos „Neo-Lithuania“ nariai grįžo į Kauną. Visgi ne vieno galvoje sukosi mintys, kad Lietuvos kaimas neišnyks, kol bus tokių sąmoningų ir kuriančių žmonių kaip Vaitelių šeimyna.