Tobulėjam ir mokomės: geriausios nevyriausybinės organizacijos rinkimai

Šių metų lapkričio 15-osios vakarą T.L.S. korp! Neo-Lithuania nariai dalyvavo geriausios nevyriausybinės organizacijos rinkimuose. Deja, netapome nugalėtojais, bet vis tik pasirodėme stilingai – juk santūrumas ir kostiumas – korporanto vizitinė kortelė. 

Korporaciją atstovavo vienas senjoras ir keturi juniorai. Iš viso konkurse dalyvavo 16 organizacijų. Pirmasis turas buvo namų darbo pristatymas. Vienos organizacijos rodė filmukus, kitos vaidino, trečiosios nieko nedarė. Manau, kad korp! Neo-Lithuania prisistatymas šauniai atspindėjo korporaciją: pasitelkiant vaizdines priemones buvo papasakota apie tradicijas. Po pirmojo turo iškrito 9 organizacijos. 

Antrasis turas – atsakinėjimas į suktus klausimus. Jame reikėjo atsilaikyti prieš stiprius varžovus. Jun! Rolando teigimu klausimai nebuvo sunkūs, tiesiog reikėjo pasitelkti loginį mąstymą. Tačiau šiame ture korporacijai nepasisekė... Tačiau niekas dėl to labai neliūdėjo – juk svarbiausia dalyvauti ir mokytis. 

Visi turėtume didžiuotis korporantais todėl, kad per labai trumpą laiką jie paruošė prisistatymą ir puikiai pasirodė konkurse.

Šiemet šauniausia Kauno jaunimo nevyriausybine organizacija tapo LiMSA. Tikiuosi, kad kitais metais vėl sudalyvausime šiame konkurse ir toliau garsinsime korp! Neo-Lithuania vardą.

jun!Rūta

Įspūdžiai po projekto arba laikas su gruzinais

Nuo laukimo oro uoste iki atsisveikinimo, nuo muziejų iki Akropolio, nuo klubo iki kultūrinio vakaro – būti temperamentingųjų svečių is Gruzijos „mama/aukle“ nebuvo lengva. Tačiau turiu prisipažinti, jog vis dėlto be galo smagu.

Pirmiausiai stebino jų apsiskaitymas, t.y. kelionei į Lietuvą jie buvo tikrai pasiruošę. Žinojo ne tik pagrindinius miestus, bet ir jų populiacijos dydį, pagrindines upes. Ir vis kartojo – ach, kaip Lietuva primena Gruziją J Sakė, jog jaučiasi kaip namie, tad ir naktimis nebijo po miestą klajoti! Taip pat smagu buvo stebėti „džigitų kultūrą”: neleisdavo nešti nieko, didesnio už rankinę, atidarydavo duris, stengėsi padėti ir klube saugoti nuo aplinkui besistumdančių žmonių. Tikrai buvo keista, nes „džigitų” kolegės, regis, nešė visą atsakomybę už projektą – rengė prezentacijas, organizavo kultūrinio vakaro pristatymus. Galbūt lietuvaičių žavesys juos pakerėjo J

Žinoma, buvo ir ne tokių džiugių akimirkų, ypač laiko planavimo klausimu. Ne pirmą kartą susidurdama su pietų Kaukazo tautomis galiu pasakyti – su jais vėluosite visur ir visada (išskyrus tuos atvejus, kuomet jiems paties tai be galo svarbu). Ir ne iš piktos valios, o tiesiog dėl mėgavimosi kiekviena akimirka bei atsipalaidavimo. Ir šios jų savybės nepavyko paveikti nei minint lankytinų vietų svarbą, nei akcentuojant įtemptą dienotvarkę. Taigi išmokta pamoka: jei norite ką nors nuveikti su atstovais iš pietų Kaukazo laiku, pasakykite jiems, jog susitikimas (ar kita veikla) prasideda bent viena valanda anksčiau nei iš tikrųjų. Kitas aspektas – apsipirkinėjimo manija. Ji būdinga ir vaikinams, ir merginoms. Pas mūsų svečius ji buvo taip įsigalėjusi, kad net teko naujo, didesnio lagamino ieškotis J Dovanų sąrašai buvo įspūdingo ilgio ir apėmė šeimas, draugus, tolimus gimines, etc. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad gana greitai nuo vaiksčiojimo pavargstantys gruzinai bus be galo ištvermingi Kauno „Akropolyje” ir čia leis laiką nuo ankstyvos popietės iki parduotuvių uždarymo.

Akimirkomis užplūsta nuovargis, kartais nuostaba, pasitaiko ir pykčio… Tačiau viską atperka šypsenos, draugiškumas, naujai įsigyti draugai ir galimybė pažinti neįprastus papročius, kultūrą. Visiems siūlyčiau naudotis kiekviena proga dalyvauti tarptautiniuose mainuose ir projektuose, vykstančiuose Lietuvoje ir užsienyje, kadangi tai duoda neįkainojamą patirtį ir žinias. Tačiau būkite pasirengę įvairiausioms staigmenoms ir apsišarvuokite kantrybe – tai niekada nepakenks J

Newcastle upon Tyne ir alus

Kuomet kalbama apie Europos šalis ir alų, lyderiai yra aiškūs. Retas alaus mėgėjas nežino belgiško Duvel, čekiško Pilsner Urquell ar vokiško Krombacher/Warsteiner. Tačiau Jungtinė Karalystė (JK) nors ir ne tokia garsi alumi, puoselėja senas jo gamybos tradicijas ir alaus mėgėjams siūlo didelį pasirinkimą. Todėl noriu paminėti kelis dalykus, susijusius su alumi, kurie mane stebino Newcastle upon Tyne: tai miesto alus Newcastle Brown, netikėtai atrastas imbierinis alus, Brew dog aludė ir Newcastle universiteto Gineso ir tikrojo alaus bendruomenė (the Newcastle Guinness and Real Ale Society).

Newcastle Brown alus yra laikomas vienu miesto simbolių. Taip nutiko dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, šis alus (jau pasiekęs ir lietuviškas „Maximas“) reklamuoja patį miestą. Ant butelio etiketės puikuojasi miesto pasididžiavimo – Newcastle upon Tyne ir Gateshead miestus jungiančio Tūkstantmečio tilto (Millenium bridge) – atvaizdas. Newcastle Brown alus taip pat supažindina su vietine kultūra bei dialektu – Geordie.  Kitoje alaus butelio etiketės pusėje pateikiama istorija apie Geordie vyrų įprotį dažnai paskanauti šio alaus arba, jų šneka „eiti pavedžioti šunį”! Įdomu tai, kad šio alaus atvaizdą galima pamatyti ir metro stotelės piešiniuose, kuriuose vaizduojami metro keleiviai. Taigi, daroma prielaida, kad nors metro draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus, šis nurodymas negalioja Newcastle Brown alui. Tad jei norite suprasti vietinę Geordie kultūrą ir dialektą, Newcastle upon Tyne mieste tiesiog būtina paskanauti Newcastle Brown alaus. 

„Imbierinis alus“. Mano žiniomis pradėjęs populiarėti vos prieš kelis metus imbierinis alus yra gerai žinomas visoje JK. Labai gaivus ir geriamas su ledukais stipraus imbierų skonio gėrimas yra 4 laipsnių stiprumo ir  laikomas alumi. Beje, „imbieriniu alumi“ taip pat vadinamas ir nealkoholinis imbierinis limonadas. Daug užsisakančiųjų „imbierinį alų“ dėl to dažnai apsigauna – vietoje nealkoholinio limonado gauna tikrą alų arba atvirkščiai. Taigi, būkite pastabūs ir užsisakinėdami „imbierinį alų“ nepamirškite patikslinti, ar norite alkoholinio alaus ar nealkoholinio limonado. Jei mėgstate imbierinius sausainius, tikrai nesigailėsite išbandę šį alų!

Aludė  „Brew dog“  Newcastle atsidarė prieš maždaug metus, tačiau jau turi didelį gerbėjų klubą. Ir tai nė kiek nestebina, kadangi be įvairaus ir kokybiško alaus šioje aludėje laukia net keletas papildomų siurprizų: vieni stipriausių alų pasaulyje, didžiulė stalo žaidimų lentyna ir vis nauji alaus kokteilių bei įvairių su alumi susijusių varžytuvių vakarai. Alaus mėgėjus labiausiai vilioja ir stebina 32 laipsnių „Kovinis branduolinis pingvinas“ (angl. Tactical Nuclear Penguin) ir 41 laipsnio „Paskandink Bismarką!“ (angl. Sink The Bismarck!). Šie alūs dėl jų stiprumo yra pardavinėjami tik taurelėmis ir yra skirti labiau paskanauti, nei išgerti vieną kitą tostą su draugais.

Galiausiai universiteto bendruomenė, skatinanti mėgautis alumi ir jį degustuoti. Jos nariai stebino alaus barų, taurių, skonių ir t.t. žiniomis, tačiau nepuoselėjo jokių su alaus gėrimu susijusių tradicijų. Pagrindinis jos tikslas labai būdingas britiškai kultūrai: vartoti ir tuo mėgautis. O gera bendruomenės kompanija – papildomas pliusas. Gal dėl to naujų pastovių narių nepavyko pritraukti net ir liejant upes alaus per atvirų durų dienas...

Taigi, Prozit! visiems ir į Jūsų sveikatą keliu angliško alaus bokalą! J

Kiekviena kultūra – dvasinių vertybių visuma – turi du dalykus: turinį ir formą. Turinys yra vidus, forma – išorė.

Mūsų korporacija yra kultūrinė apraiška. Taigi ir ji turi savo turinį ir formą, savo atskirą pavidalą. Jos  turinį sudaro pasaulėžiūra – tautiškumas. Jos pavidalą sudaro teisinė sąranga, papročiai, tradicijos, apeigos ir ženklai.

Mūsų ženklai tai išskirtiniai simboliai, kurie mus atskiria nuo kitų akademinių draugijų, susibūrimų ar kitų korporacijų.

Šios akademinės šeimos pasirinktas korporacinis pavidalas, kilęs iš lotyniško žodžio corpus – kūnas, pačiuose pagrinduose turi tokį reikalavimą: kurti ir branginti savo organizacijos ženklus, kurie visuomeniniame gyvenime turi gilią prasmę, kurie savo matomumu išskiria mus iš kitų tarpo ir apibrėžia mūsų dvasinius polėkius.

Skaityti toliau »

Kodėl verta baigti universitetą?

Newcastle upon Tyne miesto universitetas

Dauguma mokyklą baigiančių jaunų žmonių net nesvarsto, ką daryti toliau, nes jau 10 klasės viduryje turi nuspręsti, kokius dalykus jie mokysis per paskutinius dvejus metus ir kokią studijų kryptį rinksis. Taip, Lietuvoje lankyti universitetą yra tiesiog būtina, kaip ir mokyklą. Aukštojo mokslo diplomas reiškia, kad esi toks „kaip visi“, t.y. išsilavinęs. Ši įsigalėjusi socialinė norma ne tik skatina abiturientus rinktis net ir nepatinkančias studijų programas (juk svarbu gauti diplomą!), bet ir menkina pačių studijų vertę. O kur dar tie trys arba keturi metai mokslų, per kuriuos dalis dalykų nereikalingumu „bado akis“. O kur dar dėstytojai, kartojantys, jog „Jei meška neišmoko šokti vadinasi per mažai mokėsi“. Ir taip toliau... Tačiau net ir išbandžiusi nelengvą studento duoną Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje laikausi nuomonės, kad studijuoti ir baigti studijas verta.  

Pirmiausia, universitetas moko disciplinos. Po mokyklinio stebėjimo ir kontrolės patenki į universitetą, kur atsiskaityti dažniausiai tenka tik per koliokviumus ir sesiją. Visas kitas laikas – tavo. Tačiau jei žinai, kad atėjai į universitetą žinių, o ne „popieriaus“, tenka prisiversti mokytis. Didžiausias iššūkis, be abejonės, yra baigiamojo projekto arba darbo rengimas ir rašymas. Informacijos rinkimas, sisteminimas, pateikimas, etc. bei parašyto darbo pristatymas ir gynimas suteikia patirties, tinkančios bent jau pradedančiajam projektų rengėjui - vadybininkui.

Senieji ir naujieji Newcastle universiteto pastatai

Kad ir kaip banaliai skambėtų, universitetas suteikia žinių. Tiesa, žmonės ir be aukštojo mokslo įstaigų pasiekia intelektualines aukštumas, sukuria klestinčius verslus. Šiais laikais daug informacijos pasiekiama internetu, o socialiniai tinklai ir įvairūs portalai suteikia daugybę galimybių informacija keistis ir ją diskutuoti. Taigi paskaitos, seminarai ir bibliotekos iš dalies netenka savo patrauklumo. Tačiau pagrindinės specialybės žinios universitete yra pateikiamos kur kas sistemingiau. Pripažintų pagrindų nereikia kvestionuoti (kaip pvz. informacijos Vikipedijoje). Jais remiantis yra skatinama informaciją adaptuoti, kritikuoti, atnaujinti. Be to, šių pagrindinių žinių vertinimas keičiasi kiekvienais studijų metais. Turiu prisipažinti, kad kai kurie pirmųjų studijų metų paskaitų aspektai pasidarė suprantami tik pabaigus bakalauro studijas. 

Universiteto diplomas suteikia papildomų įsidarbinimo galimybių. Ne, tai nereiškia, jog būsite priimtas/a vietoje žmogaus, kuris, pavyzdžiui, pradėjo dirbti iškart po mokyklos baigimo ir turi didesnę darbo patirtį. Studijuojant visada verta pamąstyti, ar pavyktų mokslus derinti su darbu nepilnu etatu, interesus atitinkančia praktika. Teorinės žinios kartu su praktinio pritaikymo patirtimi tiesia kelią į sėkmę. Diplomas nesuteikia garantijų, tačiau leidžia rinktis iš platesnio darbo vietų spektro – viešasis sektorius, tarptautinės įmonės ir organizacijos, etc. paprastai reikalauja bent vieno aukštojo mokslo diplomo. Be to, studijų metais užmegztos pažintys, dėstytojų rekomendacijos taip pat atveria daug durų. Labiausiai stebina ypatingai veiklių ir išradingų asmenų sprendimai nebaigti studijų, kurie motyvuojami dabar turima veikla ar studijų nereikalingumu. Juk labai tikėtina, jog tai, ką darome dabar, mūsų nebetenkins po kelerių metų. O turint galvoje greitai besikeičiančią rinkos situaciją, sudėtinga prognozuoti ir ateities galimybes.

Galiausiai svarbu atsižvelgti į finansus ir laiką, kurie jau buvo paskirti studijoms. Dauguma žmonių studijų reikalingumu ir naudingumu pradeda rimtai abejoti jau po dviejų metų universitete. Žinoma, didelio progreso tuo metu galbūt ir nesimato, daug kas atrodo nebeįdomu. O prieš akis dar metai ar dveji studijų. Tuomet iškeliamas pagrindinis klausimas:  ar verta švaistyti ateities laiką, jei esu nepatenkintas/a esama padėtimi? Tačiau juk investicijos jau padarytos ir laiko prie knygų daug praleista. Pabaigus universitetą gaunamas diplomas, kurį galima panaudoti, o nutraukus studijas yra ne tik prarandamas laikas ir pinigai, bet dar gali tekti ir darbo pokalbyje pasiaiškinti, kodėl priėmėte tokį sprendimą.

Nesakau, kad nėra priežasčių studijų nutraukimui tokių kaip pasikeitę interesai, nuvylusi programa ar susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės. Taip pat pripažįstu, kad įvairūs praktiniai kursai ir programos yra labai vertingi ir suteikia aukšto lygio kvalifikacijas. Apeliuoju tik į pasiteisinimus, jog studijos yra neįdomios, nereikalingos ar sunkios. Viskas priklauso nuo asmeninės motyvacijos ir ateities galimybių bei planų vertinimo. Svarbiausia, jog žmogus labai gerai ir nuodugniai apsvarstytų, ar verta atsisakyti to, kas buvo pasirinkta, ypač – jei pasirinkimas buvo sąmoningas. Juk panorus vėl studijuoti ir gauti diplomą, ateityje vis vien tektų susidurti su motyvacijos, galimybių, prioritetų ir pasirinkimų problema. Be to, atidedami darbai dažnai pradeda atrodyti kaip našta, kuria norisi tik kuo greičiau atsikratyti. O baigtų studijų tikrai netenka sunkiai nešioti ant kupros. J

Viena iš lietuvių organizacijų, su kuria teko susidurti per Newcastle universiteto lietuvių bendruomenę – Jungtinės Karalystės Lietuvių Jaunimo Sąjunga (JKLJS). Linkėjimai nuo Rūtos Freitakaitės, JKLJS prezidentės 2011-2012.

Jurgita Čepulytė: Būdama Jungtineje Karalystėje (JK) dalyvavai ir tebedalyvauji net kelių jaunimo organizacijų veikloje - Jungtinės Karalystės Lietuvių Jaunimo Sąjungos (JKLJS), Newcastle universiteto lietuvių bendruomenės ir AIESEC. Ar prieš išvykdama į UK dalyvavai jaunimo organizacijų veikloje Lietuvoje?

Rūta Freitakaitė: Kadangi į Angliją atvykau iš karto po mokyklos baigimo, neturėjau progos susipažinti su studentiškomis organizacijomis Lietuvoje. Tačiau nuo jaunų dienų labai aktyviai dalyvavau moksleivių organizacijose. Buvau viena iš Moksleivių Verslo Klubo (MVK) koordinatorių, aktyviai reiškiausi mokyklos organizacinėje veikloje.

J: Kokie būtų pagrindiniai jaunimo organizacijų Lietuvoje ir JK panašumai, skirtumai? Kas žavi ir kas erzina Lietuvos bei JK lietuvių jaunimo organizacijose?

R: Labai sunku lyginti. Tačiau bandant žvelgti iš šono, vienas pagrindinių skirtumų būtų mastai. Jeigu Lietuvoje yra 3 AIESEC ofisai, Jungtinėje Karalystėje daugiau negu 20. Taip pat labai didelis skirtumas yra ir atstumai tarp organizacijų. Lietuvoje bendradarbiavimas yra lengvesnis, norint pasiekti platesnę auditoriją renginiai gali būti organizuojami įvairiausiuose miestuose neprarandant pagrindinės narių auditorijos. Jungtinėje Karalystėje organizuojant renginį Londone niekaip nepritrauksi daugybės žmonių iš Edinburgo.

J: Kokia būtų pagrindinė JKLJS veikla?

R: JKLJS, kaip ir sako mūsų pavadinimas, yra Jungtinės Karalystės Lietuvių Jaunimo Sąjunga. Taigi mūsų tikslas yra „Integracija į Jungtinės Karalystės visuomenę, išlaikant lietuvių identitetą“.

J: Kokia yra JKLJS tikslinė auditorija ir kokie žmonės daugiausiai dalyvauja jos veikloje?

R: Mūsų tikslinė auditorija yra jaunimas iki 35 metų. Didžiąją dalį šio jaunimo sudaro čia studijuoti atvykę lietuvaičiai. Taip pat turime ir tokių, kurie po studijų jau įsikūrė ir lipa karjeros laiptais.

J: Jei reiktų apibendrinti, kokią veiklą JKLJS daugiausiai vykdo: padėti lietuviui, informuoti apie Lietuvą ar puoselėti lietuvybę?

R: Labai sunku apibendrinti veiklą, kadangi mes organizuojame viską nuo kultūrinių koncertų iki vasaros praktikų Lietuvoje. Visais renginiais tiesiog kviečiame bendrataučius pasimėgauti sava kompanija, pritaikyti įgytą patirtį Lietuvos problemų sprendimui ir pristatyti, kokios galimybės yra Lietuvoje, jeigu jie nuspręstų sugrįžti. Jokiu būdu neužsiimame propoganda ir skatinimu palikti viską, ką čia pasiekė, ir bet kokia kaina grįžti atgal į Lietuvą. Mes tiesiog esame čia, kad informuotume, gal sudomintume ir paskatintume apie tai bent susimąstyti.

Skaityti toliau »

Briuselis. Senamiesčio vaizdas nuo Menų kalvos

Pirma diena. Bonjour, Sisiojantis Berniuk!

Sunkiai pramerkus akis teko lipti iš lovos ir beviltiškais rankų mostais tiestis link kavos puoduko. Pirmoji mintis – šiandien skrendu į Briuselį. Antroji – vakar pamiršau iškviesti taksi (aš žlugus!). Po daugybės skambučių, sunkaus lagamino tempimo (teko melstis, kad viskas sutilptų į 10 kg normą), pro tamsų, rytinį Kauną aš pasiekiau oro uostą ir eilėje susitikau su fil! Egle. Lagamine viršsvorio nebuvo, lėktuvas sėkmingai pakilo ir pabandžiau turistinėje knygutėje sužinoti, kas per miestas tas Briuselis.

Štai ir nusileidom. Mus pasitiko fil! Rūta su savo vyru. Važiavome pro Waterloo (Napoleono mūšio vietą, kuriame jis buvo galutinai sutriuškintas) ir būtent tada man kilo mintis, kad viskas bus nepaprastai įdomu. Fil! Rūtos butas, kurį ji mums paliko, buvo labai gražiame rajone, ne taip toli nuo centro, su neįprastais mūsų akiai dviaukščiais (na daugu daugiausiai triaukščiais) spalvotais namukais, siauromis gatvelėmis ir mažomis parduotuvėmis, su ant prekystalių išdėliotais vaisiais ir daržovėmis. O pačiame bute teko susidurti su katinu Lambiku Leopoldu, kuris tapo mano priešu visos nakvynės metu. Kitaip negu fil! Eglei, kuri, rodos, jam visai patiko.

Nieko nelaukusios išėjom pasivaikščioti į Briuselio centrą. Iki jo nusigavome prigrūstu autobusu, o žmonės jame burbuliavo prancūziškai ir todėl viskas man pasirodė dar įdomiau. Paveizėjom į katedrą, „Sisiojantį berniuką“, su nuoširdžiu pavydu praėjau pro visas Saint Hubert'o galerijos vitrinas - pro didžiulį arkinį koridorių, kuriame (tikėsit ar ne) anksčiau buvo ypatingai brangios parduotuvės ir ten apsipirkinėdavo labai turtingi ponai ir panelės, karaliai ir karalaitės, o mano studentės dalia leido tik pavarvinti seiles į nuostabius batus už 260 Eurų. Taip pat praėjome pro Karalių rūmus, gražų parką, kuris gražiau atrodo giliame pavasaryje, kai viskas žydi, aplankėme Margritte muziejų kol galiausiai susidomėjome vafliais, kuriuos visi turistais lygi vieno valgo ir vargo nemato. Nusipirkome ir mes – vos ne vos suvalgėme tą ambroziją ir nuskubėjome namo, nes kas nemiega popiet, tas neeina valgyti bulvyčių vakare.

Garsieji belgiški vafliai

Dešimtą valandą vakaro, mes kaip tikros pojūčių ištroškusios turistės, nusprendėme nueiti į seniausią bulvyčių „free“ kioską, kuris anot visų buvo visai arti „mūsų“ buto. Pusvalandukas, kurį žadėjome paaukoti vietoj saldaus miego, virto pusantros valandos beviltiško ieškojimo siauromis gatvelėmis, o mielieji briuseliečiai, anglų kalbos antišalininkai, nė kiek nepagelbėjo. Tačiau savo tikslą po atkaklių ieškojimų vis tiek pasiekėme, ypatingas bulvytes suvalgėme, ir parsiradom namo, pasiruošusios miegoti lygiai tiek pat, kiek katinas buvo pasiruošęs šokinėti nuo palangės ant mūsų galvų...


Antra diena. Briuselis, šiek tiek alaus ir dviračiai.

Skaniai papusryčiavusios, išlindome į saulėtąją gatvelę ir iškart man dingtelėjo mintis – dviračiai. Čia reikėtų paminėti, kad Briuselyje yra gerai išvystyta susisiekimo dviračiais sistema – beveik ant kiekvieno kampo po dviračių stotelę, kur galima pasiimti dviratį/pasidėti dviratį ir taip apvažiuoti visą miestą. Niuansas, kurio mes nežinojome - vieną dviratį gali laikyti pusvalandį, po to turi būtinai pasidėti ir pasiimti kitą, nes kitaip iškart imami pinigai iš kortelės. Iškart kyla klausimas: kokios kortelės? Tos, kurią tu įdedi į dėžutę prie dviračių – tau nuskaičiuojami pinigai (150 eurų - užstatas už pasiskolintą dviratį; dar vienas niuansas kurio nežinojom – pinigai gražinami po 21d.). Na, bet daug žinosi – greit pasensi, o mes jaunos, gražios, jau su dviračiais iškeliavome ieškoti Penkiasdešimtmečio parko su didžiuliu muziejumi ir Triumfo arka. Šitą be vargo radome.

Aplankėme Meno ir istorijos muziejų, kuriame pamatėme daugybę įvairių kultūrų paveldo, ir palikusios dviračius netoli Europos Parlamento rūmų, nusileidome į metro. Metro mus nuvežė į centrą, kur nusipirkau tiek šokolado, kiek galėjau patempti (tiksliau virš 1 kg - nepamirškime 10 kg lagamino limito). Atrodo, namo grįžome visai pavargusios, tačiau manoji dviračių aistra man neleido nurimti, todėl griebiau iš artimiausios stotelės dviejų ratų transportą, ausinuką ir išvažiavau minti iki miesto centro. Tikriausiai, šis jausmas, kai tu nei karto nesi bandžiusi važiuoti dviračiu lygiaigrečiai su mašinomis, autobusais, tramvajais ir bandai prisiminti iš vairavimo mokyklos kurso dviračių taisykles važiuojant keliu (rankų mostai), ir kai visa eilė mašinų palaukia, kol tu susivoki, jog tau reikia pasukti, bei išlendi į apšviestų Karaliaus rūmų aikštę, yra pats smagiausias dalykas, kurį patyriau kelionėje, ir mintyse prisiminiau Vilniaus merą Artūrą Zuoką, kurį šįkart palaikiau iš visos širdies.

Tačiau vakaras tuo nesibaigė. Susitikom su Briuselyje gyvenančiu fil! Nerijumi, kuris aprodė mums naktinį miestą, ir supažindino su alaus skonių įvairove. Galiu paminėti, jog alus ten išties skanus, tenykščiai lietuviai (ir ne tik) linksmi, na, o po to prisimenu tik, kad po paskutinio baro man būtinai reikėjo dviračio, kuris tąkart kažkaip vinguriavo fil! Rūtos rajono gatvelėmis…

Skaityti toliau »

Romui Kalantai. Su hipiška širdim, skambant „Garbanotam bosistui“

Laisvės alėja… Miesto sodas... ir daug drąsiai „džinsuotų“ žmonių. Kažkada niekas nebūtų patikėję, nebent savo tyliose svajonėse.

Tarp visų džinsuotų buvome ir mes, grupelė korporantų (su „džinsais“ mintyse, na, bent aš tai tikrai). Negaliu kalbėti už visus, tad...
Aš ten buvau ne todėl, kad „reikėjo būti, nes tai yra gražu, pagarba ir visa kita“, aš ten buvau todėl, kad norėjau. Todėl, kad esu laisvos Lietuvos vaikas“ ir galiu BŪTI, kur noriu.

I.Degutienė sakė, kad Romo Kalantos auka, tai „ženklas, kad sovietų imperija sugebėjo Lietuvą okupuoti, bet nepajėgė paversti mankurtais“. Taip. Romas buvo žmogus su istorine atmintimi, aš taip pat esu viena iš jų. Stoviu miesto sode, tik keturiasdešimčia metų vėliau.

Romai, nežinau, ką tu tada galvojai ar jautei... Vieni Tave laiko patriotu, kovojusiu prieš sovietinę santvarką ir ideologiją, kiti iš patrioto padarė hipiu... Savo užrašų knygelėje rašei, kad dėl tavo mirties kalta tik santvarka. Tad gal buvai patriotas su hipiška širdim?

[...] Scenoje pasigirdo orkestras. Jo muzika buvo kažkas panašaus į didelį chaosą. Nežinau, gal tai buvo muzikinė to meto "siaubų" interpretacija, jei taip, tuomet sumanymas pavyko, bent psichologine prasme, jei ne, tai kažkas blogai interpretuoja (greičiausiai aš).

Romai, Tu neįsivaizduoji kokia šauni grupė grojo, kiek tolėliau nuo pagrindinės scenos, kur orkestras „plėšė“ ne tik stygas, bet ir mano nervus.. „Garbanotas bosistas“... Jų muzika išneša į kitą pasaulį arba, šiuo atveju, leido man įsivaizduoti, kaip klausausi pasislėpusi Liuksemburgo radijo. Iš karto pajutau hipiškus tvinksnius savo širdyje, tik gaila, negaliu pajusti, ką reiškia nebūti laisvu, be savo minčių ir individualybės... greičiausiai tai nėra taip paprasta, kaip kartais atrodo paskaičius istorijos vadovėlį, prikištą sausų faktų..

Laisvės alėja ir daug „džinsuotų“ žmonių...norėtusi kiekvieno iš jų paklausti, kodėl jie čia. Kiek skirtingų atsakymų būtų, kažin kiek iš jų būtų tikri ir nesumeluoti...Panašu, kad artėja „netikrumo“ okupacija...Bet..

Romai, miesto sode taip gražiai čiulba „paukščiai“, kai kas rytą einu į universitetą, Tu juk girdi juos, taip?

p.s. Išgirskit savo hipišką širdį ir paukščius, miesto sode 

http://www.youtube.com/watch?v=j2wRTNgEEh8

Mintys apie patriotizmą: emigranto požiūris

Patriotizmas kaip identitetas, paremtas pagarba ir dėkingumu savai šaliai, tautai, kalbai, kultūrai. Interpretacijos ir nuomonės, susiję su šiuo klausimu, vyrauja nuo palaikymo iki smerkimo, nuo savitarpio paramos iki šovinizmo, nuo savo regiono iki pasaulio, nuo jausmo iki valstybinės politikos. Nepaisant to, jog nėra sutarimo dėl pačios sąvokos, diskusijų objektas yra svarbus kiekvienai tautai ir valstybei. Ne išimtis ir Lietuva. Patriotizmas minimas ne tik diskutuojant populiarius tautinių mažumų, istorinius klausimus, bet vis dažniau ir akcentuojamą emigracijos problemą. 

Jau dvejus metus  gyvenu Anglijoje, Didžiojoje Britanijoje.  Per tą laiką patriotizmo klausimą teko ne tik apmąstyti, bet ir patirti/nepatirti. Bendrai tai galima pavadinti bandymais suprasti, ką patriotizmas reiškia man ir galbūt lietuviams, kuriuos sutikau universitete, darbe ir miestų renginiuose, gatvese, baruose, parduotuvėse Didžiojoje Britanijoje.

Viskas priklauso nuo to, kokioje aplinkoje gyveni ir užsiimi veikla. Jauni profesionalai per kelerius metus puikiai perima atitinkamą kalbėjimo manierą, anglišką aprangos stilių, laisvalaiko praleidimo būdus. Lietuviai studentai dažniausiai laikosi kartu ir bendrauja su kitais užsieniečiais (anglai mieliausiai laika leidžia tik su anglais). Yra nemaža dalis bandančių atlikti savotišką eksperimentą – atitrūkti nuo draugų lietuvaičių ir tapti anglu. Rezultatai būna įvairūs. Dar viena didelė lietuvių grupė yra atvažiavusieji dirbti ir laimės ieškoti. Šiuo atveju, kiek teko susidurti, lietuviai gyvena kartu, dirba kartu ir laiką leidžia kartu, nors klausimas ar jie labiau draugai, konkurentai ar priešai lieka atviras.

Tik atvykus tikrai gera išgirsti lietuvišką žodį ir, regis, net nesijaučia, kad nusidanginai gyventi į kitą Europos kraštą. Tačiau laikui bėgant ima kilti daug klausimų. Tarp jų ir apie  santykį su sava šalim, tautiečiais, kalba ir kultūra. Savos šalies labai pasiilgsti – gamtos, turimų žinių kaip elgtis ir spręsti atitinkamas problemas ir tiesiog negalvoti, kaip kalbėti, kad būtum tinkamai suprastas. Iš kitos pusės atsiranda jausmas, kad labai stipriai keitiesi ir nežinai, ar pritapsi savo šalyje, kai/jei grįši. Trumpos kelionės namo irgi nelabai padeda, nes daug kas žiūri priešiškai: tai ko grįžti, jei jau išvažiavai? Žiniasklaida irgi neguodžia – formuojamas neigiamas lietuvio emigranto įvaizdis dažnai neatsižvelgiant į pridėtinę vertę, kurią emigrantai sukuria savo šaliai. Tada, žinoma, atsigreži į Anglijos lietuvius, kur ir vėl pasimeti...Nes nebežinai, ar tai tikrai tavo Tėvynainiai. Lietuvių kalba vartojama tik dėl patogumo bendrauti, o kas kelintas angliškas žodis sakinyje – jau kitas klausimas. Iš patirties žinau, kaip sudėtinga išvengti kalbų suplakimo, kai stengiesi kiek įmanoma tobulinti užsienio kalbą ir nepamiršti savosios. Tačiau tai yra pasirinkimas. 

Toliau: požiūris į Lietuvą. Asmenį, kuris gerbtų ir didžiuotųsi Lietuva, tarp emigrantų šiuo metu rasti nelengva. Dauguma turi savo ne pačią saldžiausią patirtį, dėl kurios ir išvyko iš Lietuvos, taip pat daug nusivylimo valstybe ir visuomene. Tačiau skundžiantis ir kaltinant valstybę ir netgi šalį, retai tepripažįstama, jog įtakos turėjo ir tai, jog galbūt ir asmeninio pasiryžimo, pastangų pritrūko, lengvesnio gyvenimo norėjosi. Šiuo atveju labai įdomu stebėti studentus – dauguma jų atvyko į Angliją siekti bakalauro laipsnio, taigi iškart po mokyklos, dar be didelės gyvenimo patirties. Jie išlaiko ir pagarbą Lietuvai, nors dažnai Tevynė yra pamažu pamirštama. Pagarbos išraiška, mano muomone, galima laikyti kuriamas lietuvių studentų bendruomenes universitetuose, nacionalinių ir tautinių švenčių šventimą. Tačiau, kaip pasakė vienas mano pažįstamas studentas, tai tarsi pareiga, tarsi skola, kurią mokame už tai, kad išvykome be būtinybės. Bet visame šitame nebėra jausmo. Kas pasireiškia ir mažučiais dalykais, tokiais kaip nesusirenkanti auditoriją į filmą „Tadas Blinda“ ar subyranti norinčiųjų organizuoti gatvės muzikos dieną grupelė. Tačiau mano liūdniausia patirtis būtų susijusi su jausmu, kad kartais yra protingiau ir saugiau nutylėti, jog esi iš Lietuvos. Deja, tenka pripažinti, kad Angliją lietuviai pamėgo ne tik dėl darbų ir kultūros, bet ir dėl galimybių apgauti valstybę, verstis atitinkamais verslais ir netgi užsiimti nusikalstama veikla nuo fiktyvių firmų įkūrimo iki reketo.  

Taigi minėtasis pagrindinis klausimas man, emigantei, pavirsta į visą raizginį klausimų: ką man reiškia patriotizmas? Ar aš idealizuoju šalį, kurios pasiilgau? Ar noriu didžiuotis savo tėvynainiais, kuriuos sutinku Anglijoje? Ar po situcijų, kuomet nutyliu apie tai, kad esu lietuvė, vis dar galiu vertinti kitų patriotiškumą? 

Šio raizginio narpliojimas reikalauja daug patirčių, minčių ir sprendimų. Kartu skatina stebėti, domėtis, formuoti nuomonę ir ieškoti savo vietos po saule. Kad ir kur bebūtum, kad ir ką bedarytum.

Svečiuosi pas korp! Fraternitas Lituanica

Visada yra malonu gauti kvietimą iš kolegų korporantų... Kiekvienas pasisvečiavimas praplečia akiratį ir pakelia korporantiškąjį sąmoningumą. Taigi, 2012-05-12 patraukėme į svečius į LSMU studentų ir gydytojų korporaciją "Fraternitas Lituanica". 21-osiose atkūrimo metinėse dalyvavome trise: jun! Mindaugas Kukis, jun! Karolis Teišerskis, fil! Edita Žiulpaitė  ir... obelaitė.

Kasmetinė korporacijos "Fraternitas Lituanica" atkūrimo šventė vyko puikiame senove dvelkiančiame  Babtyno-Žemaitkiemio dvare. Anuomet jame gyveno korporacijos įkūrėjas Vladas Nagevičius. Buvo tapę tradicija kasmetines fraternitiečių  šventes švęsti jo išpuoselėtame dvare. Iki šių dienų išlikusi tradicija dvarą pasiekti vaizdinguoju Nevėžiu. Dabar atvykėlius svetingai pasitinka dvaro šeimininkas ir korp! Fraternitas Lituanica garbės narys Mindaugas Šventoraitis.

Šventė prasidėjo oficialiąja dalimi, sugiedotu studentišku himnu. Jos metu išklausėme pirmininkės metinės veiklos ataskaitą, kolegų korporantų ir kitų korp! Fraternitas Lituanica draugų sveikinimus. Žinoma, kolegų nepamiršome pasveikinti ir mes. Dovanų nuvežėme obelaitę, kaip šeimyniškumo, gerų idėjų ir amžinybės simbolį.  Turėjome nepakartojamą galimybę stebėti, kaip buvo suteikiamas garbės nario titulas, naująja garbės nare tapo VytautoDidžiojo karo muziejaus istorikė Aušra Jurevičiūtė. Vakaro eigoje šnektelėjus su naująja garbės nare Aušra, ji pasidžiaugė, kad korporacijos Lietuvoje gyvuoja, prisiminė pažinojusi šviesaus atminimo korporacijos "Neo-Lithuania" pirmininką Juozą Enčerį. Po oficialiosios vakaro dalies visi draugiškai nusifotogfavome, o kol juniorai ruošė salę Alučiui, svečiai turėjo progą pasišnekučiuoti tarpusavyje ir apžiūrėti dvarą.

Alučio metu be prideramų atributų – alaus, dainų ir smagios nuotaikos, dar buvo paskelbta naujosios valdybos sudėtis - pirmininke tapo sen! Ieva Matulevičiūtė. Patiekiama kopūstinė, prisiminta, kaip Nevėžiu atplaukiančius korporantus ponia Veronika Nagevičienė pasitikdavo su garuojančia kopūstine ir dešromis.
Susipažinus su Alučio taisyklėmis, paaiškėjo, kad bausmes skirti gali tik Prezidiumas. Su jo leidimu, nebuvo pamiršta tradicija nubausti mūsų juniorų pirmąja bausme. Tiesa, vakaro eigoje bausmės buvo tik dvi, antrosios nusipelnė kolega iš corp! RePublica. Vakaro pabaiga buvo įsimintiniausia korp! Fraternitas Lituanica jauniesiems nariams: net 12-ka jų tapo pilnateisiais korp! Fraternitas Lituanica nariais.

Kitą rytą po pusryčių dvaro sodelyje buvo pasodinta ir mūsų dovanota obelaitė. Šeimininkas pranašavo, kad pirmojo derliaus bus sulaukta dar šiais metais. Pratęsdamas medelių tematiką, šeimininkas surengė ekskursiją po šimtametę giraitę, pasakojo apie degintus ąžuolus, jų teikiamą energiją ir šventus akmenis. Puikiam pasivaikščiojimui po vaizdingą giraitę nesutrukdė ir netinkamas apavas: paslaugi juniorų ranka pagelbėjo šokinėjant per upelius ir leidžiantis stačiais šlaitais. Po smagaus pasivaikštinėjimo, kupini smagių atsiminimų, padėkoję dvaro šeimininkui už svetingumą, patraukėme namų link...

Nevisiškai ankstyvą balandžio 30-osios rytą korporantai ir jų draugai skubėjo rinktis prie korporacijos Neo – Lithuania rūmų. Nuo čia prasidėjo puiki ir įsimintina kelionė į Estijoje Tartu mieste vykusią Valpurgijos naktį. Į šią netrumpą kelionę patraukė: sen! Rima Aukštuolytė, sen! Algirdas Liutkus, sen! Mantas Krivickas, sen! Milena Puchova, sen! Justinas Vildžius, sen! Ieva Pociūtė, fil! Edita Žiulpaitė, jun! Alina Račenko, jun! Asta Bingelytė, jun! Karolis Teišerskis, jun! Tautvydas Žukauskas ir keturi korporantų draugai: Giedrius, Indrė, Andrius ir Deivydas. Linksmai nusiteikęs būrys susikrovė dovanas, “skystą duoną“ ir kitus daiktus, pasikabinę Lietuvos vėliavą pajudėjo link Tartu.

                      Kelionė neprailgo. Pakėlę pirmąjį Prosit, nepamiršome pasveikinti ir sen! Ievos Pociūtės su jos gimimo diena. Žinoma, koks Prosit be dainų. Sužavėjome vairuotoją ne tik skambančiais Prosit, bet ir šauniomis korporantiškomis dainomis, kurias nuo širdies traukė ir kartu keliavę svečiai. Sustojimai taip pat netruko prailgti, vairuotojui darant ilgąją pertrauką sustojome Latvijoje - šaunioje pakelės užeigėlėje radome batutą. 45 minutės, pakibus ore, prabėgo akimirksniu, leido smagiai pasijuokti ir panaikino vieną kitą promilę. Taip su dainomis ir linksma nuotaika nejučiomis pasiekėme Tartu, kur merginos skubėjo keisti apdarus. Įkurdinome vairuotoją viešbutyje ir patraukėme į miestą. Sustojus prie korp! Sakala namų, vaikinai nuskubėjo į vidų, o merginos ir svečiai patraukė pasivaikščioti po Tartu.

                 

                      Tartu – tvarkingas gražus miestelis, įsikūręs prie vaizdingos upės, visur tvarka ir švara. Gatvės grįstos trinkelėmis. Pasitaikė saulėta ir graži diena, todėl buvo malonu vaikštinėti upės pakrante, kol juniorės įamžino miesto grožybes. Žinoma, miestas pilnas šurmuliuojančio jaunimo, daugiausia kepurėtų žmonių. Kepurėles dėvi ir studentiškų organizacijų nariai, tik tos kepurėlės skiriasi - turi tik dvi arba vieną spalvą. Be to, studentiškų organizacijų nariai nenešioja juostelių. Po eisenos vyresnieji korporantai susėdę baruose lepinosi gražiu oru ir alumi.  Jaunesnieji ruošėsi vakarui ir darbavosi savo namuose. Mums einant pro šalį kepurėtieji skubėjo kelti kepurėles, taip pasisveikindami. Ši tradicija sudarė didžiulį įspūdį dėl parodytos pagarbos. Prisijungėme prie sėdinčiųjų baruose, o po 10 minučių supratome, kad oras mums nėra toks jau ir šiltas, todėl įsitaisėme kavinės viduje.          

Skaityti toliau »

Kelionė į Tartu, arba Valpurgijos nakties dienoraštis

9.30. Raudonas autobusiukas. Saulėtas rytas. Kiek nelengva kuprinė (sumuštiniai ir visa kita). Besišypsantys korporantų veidai. Visai nebloga nuotaika. Ir didelė nežinia – kaip ten viskas bus? Tokia kelionės pradžia.

Pajudėjus autobusiukui apėmė tas džiaugsmas, na žinote, kaip ir prieš kiekvieną kelionę, kai tik pajudi iš pradinio taško..nes žinai, kad dar viskas tik prieš akis..

Dievaži, koks neregėtas Kaunas – lyrinis nukrypimas, bestebint pro langą besikeičiančius namus ir gatves.

Visus pašnekesius ir mano lyrinį nukrypimą nutraukė daina: „Mieli draugai, kai aš numirsiu,/ Kaip žmonės kalba jau seniai..“ Gal ir nebloga daina kelionės pradžiai..

malonumas nr.1 - batutas

10.00; 11.00; 12.00; 13.00; ... 15.00; 17.00; 18.00 – daug „besikeičiančių“ vaizdų (miškai, laukai, miškai ir t.t.), tirpstančios kojos, „muzikuojantis“ autobusiukas įgavęs stiklo karoliukų skambesį vėjyje (arba stiklinės taros), kaip kam labiau patinka... kiek pavargę veidai, palengvėjusi kuprinė. Sustojimų „malonumai“ (nykštukų fėjos ir visa kita), žinoma, batutas ir supynės pakelės kavinėje... visad praversiantys sen!Manto pamokymai... o! Pagaliau Tartu.

Tai miestas, kurį reikia atrasti, arba pamilti iš antro žvilgsnio, arba būtinai pamatyti naktį, nes dieną jis palieka niekuo neišsiskiriančio miesto įspūdį. Gatvės, namai, gatvės, namai, parkas, jokių „eifelių“ ar „partenonų“...

Besibučiuojančių studentų fontanas

Antras žvilgsnis: siauros grįstos gatvelės, pasislėpę jaukūs kiemeliai, ar apsilupusi siena, besileidžiančios saulės šešėlyje...Upė ir joje atsispindintis šviesos kelias... O fontanas miesto centre! Besibučiuojantys studentai, lyjant lietui..,Mintyse iš karto skamba „Love street“ (The Doors daina). 

Sutemus oras prisipildo jaukaus geltonumo, nuo apvalių žibintų ir viskas atrodo kitaip...

Centrinė miesto aikštė sutemus

Atrodo, kad miestas nusimetė savo dienos kaukę ir atverė savo širdį – bažnyčios bokštai, rėžiantys tamsų dangų, tos pačios grįstos gatvelės, tik įgavusios paslaptingumo...

Visur vaikščiojau su kepurėle, kad žinotumėte, kaip aš didžiavausi, kad ją turiu. Be jos būčiau jautųsis kaip koks „ateivis“, o su ja buvau sava...Nes pilnas miestas „kepurėtų“ žmonių...Nei vieno iš jų nepažįsti, bet jauti, kad kažkas tave su jais sieja.

Visur šmėkščiojo žali, mėlyni, balti, juodi, violetiniai viršugalviai... ir taip netikėta, kai nepažįstami korporantai (vaikinai) praeidami pro šalį pakelia kepurėlę...pasijauti lyg filme iš anų laikų...

Visa naktis ant kojų...keliaujant per korporacijas. Daug smagių šokių ir besišypsančių veidų... Korp!Fraternitas Liviensis sutiktas korporantas (vienas iš tų nedaugelio su kuriais pavyko pašnekėti) šiek tiek papasakojo apie savo korporacijos įstoriją, bet visa pokalbio esmė buvo ta, kad šiais laikais net menas yra biznis...tai buvo taip keista, kai aš – menų pasaulio žmogus ir jis – ekonomistas, priėjom bendrą išvadą, į viską pažvelgę per savo pasaulių prizmę...

Dar vienas įsimintinas momentas buvo, kai lipant prabangiais Korp!Sakala terasos laiptais, kažkoks korporantas, atpažinęs žalias Neo – Lithuanų kepurėles, su nežymiu akcentu pasakė: „Laba diena“.

5.00 – prasidėjo žvilgčiojimas į laikrodį, kas penkias minutes...laikas tarsi būtų sustojęs...

......

6.00 – atvyko turbūt visų mūsų to laiko svajonė – autobusiukas. Paskutinis vaizdas, kurį pamenu, tai už lango pro šalį einantis labai pavargęs korporantas su bokalu rankoje...o tada nuovargis pareikalavo savo..

7.00; 10.00; 11;00 –  autobusiuko ratai geležiniai, nes jis taip dundėjo...mieguose atrodė, kad sėdėčiau vežime ir dardėčiau duobėtu žvyrkeliu...nepaisant to visi buvo „nukauti“...

12..13...

14.00. Kaunas. Raudonas autobusiukas. Saulėta popietė. Lengva kuprinė. Vis dar besišypsantys korporantų veidai (na, gal tik kiek nežymus nuovargio šešėlis pritemdęs akis). Puiki nuotaika. Ir žinojimas, kad Valpurgijos naktis buvo įspūdinga ir nepamirštama, verta pavargusių kojų, apdulkėjusių batų, patinusių paakių ir 16 valandų dundėjimo autobusiuku. Tokia kelionės pabaiga.

p.s. tai tik labai maža dalis iš to, kiek ši kelionė paliko įspūdžių...iš tikro neįmanoma sutalpinti visko į žodžius...

Pirmiausia, trumpai prisistatysim - esame korporantiška šeimynėlė, gyvenanti užmiestyje, todėl dažnai korporantai bičiuliškai įsiprašo pas mus į svečius. Šias metais, jau kovo pabaigoje, mus pasiekė kalbos, kad ketinama prašyti leidimo daryti korporacijos atkūrimo šventę ir cepelinbalį mūsų namuose. Su vyrų aptarėme šį reikaliuką, kad užklausus nebūtume prigauti ir abu pateiktume tą patį atsakymą. Pasvarstėme, jog vis tiek ketiname atlikti namo remontą, tad, bet kuriuo atveju, geriau šventė prieš jį nei po jo. Taip pat sutarėme, kad šventė turi būti ne tik korporantams, bet ir mums. Todėl, sulaukę oficialaus prašymo, šventę priimti sutikome su viena sąlyga, jog viskas iš anksto turi būti suplanuota - įvardinti darbai ir paskirti atsakingi žmonės.

Rytas: renkame šiukšles

Švarinam pakrūmes

Tą patį savaitgalį vyko jau nacionaline tapusi akcija „Darom“, todėl pirmiausia pasiūliau ją perkelti ir į mūsų užmiestį bei surinkti per žiemą prišiukšlintas pakeles. Seniūnijos darbuotojai, atsakingi už akcijos vykdymą mūsų kaime, labai apsidžiaugė. Ko nesidžiaugti, kai tokia grupė energingų savanorių pasisiūlė į talką! Taigi, negailėdami apdovanojo mus pirštinėmis, maišais ir pasakė, kad... patys šeštadienį nedalyvaus, todėl transportą nuvežti šiukšles iki numatytos surinkimo vietos reikės susiorganizuoti patiems.

Suplanavę darbus, korporantams paskelbėme, kad šeštadienį 10:00 susirinktų mūsų sodyboje. Tikėjomės nepagirtino, tačiau tradicinio vėlavimo, todėl didžiai mano nuostabai, 10:05,  kai dar ramiai valgėme pusryčius, pasirodė net trys juniorai! Jie vargšai jaudinosi, kad labai vėluoja, todėl spėju, kad į korporaciją buvo priimti tik šį mėnesį, todėl dar nežinojo korporantų vėlavimo subtilybių :)

Drauge su pirmaisiais juniorais sėdome į automobilį ir pavažiavom į kaimo pakraštį. Viso labo kokius 200 metrų, kur dar nuo seno, kai čia niekas dar neturėjo konteinerių, visi pildavo šiukšles į pakrūmes. Taigi vaizdelis tose pakrūmėse gana apgaulingas - kai kur šiukšles jau spėjusios ir samanom pasidengti, tad kai pakeli vieną, pamatai dar 10.

Trys ankstyvieji juniorai pasitaikė labai spartūs ir darbštūs - tai kol susirinko visi likusieji - toje vietoje šiukšlių ir nebeliko... Maloni staigmena ta, kad  korporantų į rytinę dalį susirinko ne tiek ir mažai, todėl teko sukti galvą, kur... gauti šiukšlių. Garantuotam reikalui pavežiau kompaniją šiek tiek tolėliau į pamiškę, kur anksčiau būta nelegalaus šiukšlyno. Dabar jis jau panaikintas, teritorija suarta, o šiukšlės tolygiai paskleistos po lauką. Va, čia tai visi gavo kaip reikiant pavargti. Atrodo, kad tik nedidelis plėvelės kraštas kyšo, o kai ištrauki, pamatai, kad to gabalo užtektų ir visam šiltnamiui.

Varlių kurkulai biologijos studijoms

Reikia pripažinti, kad kaime šiukšlės nelabai įdomios. Čia gyvenantys žmonės neišmeta nieko reikalingo. Paminėtini įdomesni radiniai - tai mašinos detalės, iš kurių būtume galėję sukonstruoti visą mašiną.

Skaityti toliau »

Kodėl „Kauno dienai“ nepatinka Neo-Lithuania?

Korporacijos Neo-Lithuania Kovo 11-osios šventė.

Šito įrašo nebūtų buvę, jei kovo 10-ąją „Kauno dienos“ redaktoriaus skiltyje vėl nebūtų minima korporacija Neo-Lithuania. Po to įrašo kyla klausimas, kuo šiai žiniasklaidos grupei užkliuvo paprasta studentų organizacija.

„Kauno dienos“ nemeilė korporacijai prasidėjo dar sausį, kai Vladimiro Romanovo kvietimu į Lietuvą Sausio 13-ąją koncertuoti atvyko pasaulinio garso rusų dirigentas Valerijus Gergijevas. Korporacija Neo-Lithuania įvykiui neliko abejinga ir parodė savo pilietiškumą suorganizuodama tylią ir taikią protesto akciją. Buvo garsiai sakoma, kad protestas nėra skirtas pasmerkti ar nukreiptas pries V. Gergijevo asmenį. Tiesiog buvo norima priminti, kad Sausio 13-oji yra gedulo diena, todėl tądien atvirai simpatijas buvusiai sovietinei imperijai reiškiantis asmuo neturėtų koncertuoti Lietuvoje. 

Visgi „Kauno dienai“ protesto akcija pasirodė kaip „provokacija“, o straipsniuose buvo teigiama, kad „provokacija nepavyko“. Toks tonas primena Rusijos žiniasklaidą, kur bet koks pilietinės visuomenės žingsnis prieš režimą yra įvardijamas kaip provokacija. Galbūt „Kauno dienai“ būtų pats metas suvokti, kad jie dirba šalyje esančioje labiau į Vakarus. Kita vertus, čia galima prisiminti ir populiarią frazę: kas pinigus moka, tas ir muziką užsako. „Žalgirio“ arenos savininkas ir „Kauno diena“ yra glaudžiai susiję. Ir tai yra faktas.

Atrodo, kad žiniasklaidos tikslas yra informuoti, t.y. skaitytojams pateikti objektyvią informaciją, tačiau „Kauno diena“ tai suvokia savotiškai ir net drąsiai iškreipia faktus. Pavyzdžiui, viename straipsnyje teigiama, kad protestuotojai bandė prasibrauti į „Žalgirio“ arenos vidų. Tačiau protesto akcijos dalyviai nebandė „prasibrauti“ į „Žalgirio“ areną, kadangi visi ėję į V. Gergijevo koncertą turėjo bilietus. Tuo tarpu straipsnyje pavartotas žodis „prasibrauti“ suponuoja, kad protesto akcijos dalyviai tai bandė padaryti jėga ar neleistinai. Taip pat užkliūna ir teiginys, kad „šio smulkaus incidento niekas nepastebėjo“. Jei protesto akcija būtų buvusi tokia nepastebima, „Kauno dienos“ redaktorius praėjus dviems mėnesiams po akcijos korporacijos tikrai neprisimintų. Bet prisimena. Vadinasi, studentų sąmoningumas neliko toks jau nepastebėtas ir net prabėgus nemažai laiko verčia suinteresuotus asmenis griežti dantimis.

„Kauno dienos“ redaktorius Arūnas Dambrauskas protesto akciją įvardijo kaip „mitingėlį“, o korporantus kaip „priešų ieškotojus“. Toks menkinantis tonas žemina patį laikraštį ir jo redaktorių, bet tai jau kiekvieno sąžinės ir garbės klausimas. Redaktoriui smalsu, kaip Neo-Lithuania šventė kovo 11-ąją. Gerbiamam Arūnui Dambrauskui, kaip spaudos atstovui, rekomenduojame labiau domėtis, kas vyksta Kaune. Neo-Lithuania visada šventė ir švęs valstybines šventes, su „žanro krize“ jaunos ir šviesios galvos nesusiduria. 2012 metų kovo 11-oji nebuvo išimtis. Ir tai žinojo visi, kurie norėjo žinoti. Gaila, kad „Kauno diena“ to nežinojo ar NENORĖJO žinoti. Kitą kartą galėsime Jums asmeniškai atsiųsti kvietimus į mūsų renginius, kad neieškotumėte priešų ten, kur jų nėra.

Patriotizmo beieškant

„Patriotas – idiotas“ kažkada kažkas mestelėjo vaikystėje. Vaikišku protu buvo sunku suvokti ir kas tas patriotas, ir kas tas idiotas, bet frazė užsifiksavo. Ir tik vėliau atradau šią filosofo Arvydo Šliogerio frazę „Kuo didesnis patriotas – tuo didesnis idiotas.“ 

Taigi įvardydamas savo patriotu statai į „kvailio“ vietą, nacionalistu – fašisto, o kai imi kalbėti apie tautiškumą ir tautinės valstybės išsaugojimą, iš visų pusių pradeda šaukti tautinės mažumos, kurios jaučiasi skriaudžiamos, nors neranda argumentų tam pagrįsti. Bet juk svarbiausia šaukti, o gal išgirs?

Kas nutiko, kad jaunimo eitynės su iškeltomis Lietuvos vėliavomis yra įvardijamos kaip ultradešiniųjų radikalų veiksmas? Kodėl Lietuvos trispalvę galima iškelti tik tam tikromis progomis ir tam tikrose vietose? Kodėl tam tikri tautiniai šūkiai yra iškraipomi ir interpretuojami taip, kad žmonės jų ima baidytis, nors kažkada jie jaudino iki širdies gelmių?

Patriotiškumas nėra techninis dalykas, tai jausmas, kurio negali įdėti į rėmus. Aišku, jeigu jis nėra apsimestinis. Pastarąjį irgi galime išvysti artėjant rinkimams į Seimą: partijų atstovai su savo vėliavomis, mėlynomis skarelėmis, raudonais šalikais lenda į priekį stumdami visus į šoną. Nes jiems reikia kamerų. Dėmesio. Reklamos.

O žmogui, kuris kasdien į švarko atlapą įsisega Gediminaičių stulpus, reklamos nereikia. Reklamos nereikia ir tam, kuris tyliai daro iš pirmo žvilgsnio „mažus“ darbus. Šie žmonės nesimuša į krūtinę šaukdami, jog yra patriotai. Kiekvienas iš mūsų gali rasti savo kelią, kuriuo eidamas praturtins Lietuvą. Svarbiausia nepamiršti, kad kalba eina apie vieną ir tą patį dalyką – Lietuvą ir lietuvybę.

Todėl tiek Vasario 16-oji, tiek Kovo 11-oji yra šventės.  Švęskime jas kaip savo valstybės gimtadienius. Švęskime, nes niekada nebus taip gerai, kad būtų visi patenkinti. Švęskime, bet nepamirškime, kad tiek 1918 metų vasario 16-ąją, tiek 1990 metų Kovo 11-ąją darbai buvo pradėti, o mes PRIVALOME juos tęsti.