Terminas „Renesansas“ (pranc. Renaissance – atgimimas) dažniausiai yra taikomas kalbant apie Vakarų Europos istorijos laikotarpį nuo XIV a. pradžios iki XVI a. vidurio ar pabaigos. To meto raštuose šis terminas dažniausiai naudojamas norint atspindėti naują atgimimo dvasią mene. Bene ryškiausiai Renesansas skleidėsi Italijoje. Meno atgimimo idėją išvystė florentietis meno istorikas Giorgio Vasari (Džordžio Vazari). Veikale „Garsiausių italų architektų, tapytojų ir skulptorių gyvenimo aprašymai“ (1550) jis teigė, kad menas Italijoje atgimė apie 1250 m., ir perėjęs „vaikystę“ bei „jaunystę“, XVI a. subrendo. Renesanso dailėje pradėjo skleistis visiškai nauji bruožai: pradėjo ryškėti individualizmo tendencijos, humanizmas, antropocentrizmas, susiformavo pasaulietinės kultūros tendencijos, atsirado naujos technikos, ėmė formuotis žanrai, pakito menininko samprata. Visos šios naujovės puikiai atsispindi italų renesanso menininkų darbuose. Sandro Botticelli (Sandro Botičeli), Donatello (Donatelo), Leonardoda Vinci (Leonardo da Vinči), Raffaello (Rafaelo) ir kiti menininkai yra neatskiriamos Renesanso epochos ikonos Italijoje.

VENECIJOS DAILĖS MOKYKLA

             Italijos Renesansas vystėsi atskiruose miestuose - valstybėse, kuriose susiformavo atskiros dailės mokyklos. Išskirti vertėtų Venecijos tapybos mokyklą, kuri susiformavo dar ankstyvuoju Renesanso laikotarpiu, o suklestėjo XVI amžiuje. Ryškiausi Venecijos tapybos mokyklos dailininkai yra Tiziano Vecellio (Ticianas Večelio), Paolo Veronese (Paolo Veronezė), Jacopo Comin-Tintoretto (Jakopo Komin-Tintoreto). Jų kūryba priskiriama vėlyvajam Renesansui, tačiau nereiktų pamiršti ir ankstyvuoju Renesanso laikotarpiu kūrusio Giovannio Bellinio (Džiovanio Belinio), bei brandžiojo Renesanso laikotarpio dailininko Giorgione (Džordžonė).

Tintoretto "Paskutinė vakarienė"

            Ryškiausių Venecijos tapybos dailininkų darbuose skleidėsi vėlyvojo Renesanso laikotarpio bruožai, bei tik Venecijos mokyklai būdingi savitumai. Vėlyvajam Renesansui būdinga: dramatizmas (ryškus Tintoretto darbuose), spalvinė įtampa (matoma taip pat Tintoretto, bei užuomazgos Giorgiones darbuose), šviesotamsos kontrastai (Tintoretto, Tiziano), sudėtingos didžiulių matmenų kompozicijos (Veronese). Venecijos dailės mokyklai būdingas savitas vaizdavimo tipas, jos įtaką patyrusių dailininkų darbuose ypač išpopuliarėjo gulinčios nuogos moters aktas ir muzikos instrumentų vaizdavimas. Venecijos dailės mokyklos kūriniuose suklestėjo peizažinė tapyba, kurios užuomazgos matomos jau Bellinio darbuose. Didžiausią dėmesį šios mokyklos dailininkai skyrė spalvai ir šviesotamsai, mažiau domėjosi piešiniu. Dėl specifinių klimato sąlygų išpopuliarėjo aliejinė tapyba, kuri leido sukurti naują, vaiskesnį, gilesnį ir išraiškingesnį paveikslų koloritą. Venecijos tapytojų darbuose matoma darni sintezė tarp epochos laikotarpio bruožų bei Venecijos mokyklai būdingų savitumų.

Skaityti toliau »

Šventinės nuotaikos paieškos, arba kuo lietuviai gali didžiuotis prieš latvius ir estus?

Lietuvos prekybos centrams pradėjus puoštis šventiniais blizgučiais ir visu garsu leidžiant iki skausmo žinomas kalėdines dainas, dažnai išgirsti žmones sakant, kad jie nejaučia kalėdinės dvasios. Taigi šiemet buvo vykdomas toks eksperimentas – surask Kalėdų dvasią. O viskas prasidėjo nuo to, kad akis užkliuvo už informacijos apie Kalėdų eglutės jubiliejų – estai skelbia, kad šiemet sukanka 500 metų, kai pirmą kartą buvo papuošta Kalėdų eglė. Taigi netrukus atsirado planas per savaitgalį aplankyti dvi sostines – Rygą ir Taliną – garsėjančias savo kalėdinėmis mugėmis. Gruodžio 12-13 dienomis į kelionę leidosi sen! Rima su Giedriumi  ir sen! Mantas su Aušra.

Pirmas kelionės taškas – jaukioji Ryga

Tik nuvykę į Latviją išgirdome, kad Kalėdų eglė pirmą kartą buvo pastatyta ne Estijoje, o Latvijoje. Pasirodo, šios šalys kaimynės tarp savęs dėl šio fakto nesutaria. Korporacijos Fraternitas Livonica pirmininkas Kristaps pabrėžė, kad reikia atkreipti dėmesį, kiek Rygoje yra papuoštų eglučių, nes latviai labai didžiuojasi, kad pirmoji eglutė buvo papuošta pas juos.
Beje, prieš kelias dienas, įveikusi Estiją ir Vokietiją, Latvija iš tiesų buvo pripažinta pirmąja šalimi, kurioje prieš pusę tūkstančio metų per Kalėdas buvo papuošta eglė.

Rygos senamiestis gausiai papuoštas girliandomis, šviesomis, įvairiomis skulptūromis.
Gatvėse stovi įvairių dydžių ir formų eglės. Greitai radome Rygos Katedros aikštėje veikiančią kalėdinę mugę. Šiemet kalėdinė mugė Latvijos sostinėje prasidėjo gruodžio 2 dieną ir truks iki sausio 10 dienos.

Mugėje galima susipažinti su latviška produkcija, įsigyti vilnonių pirštinių ar kojinių, aksesuarų, rankų darbo suvenyrų. Sušalusius sušildys karštas vynas, o išalkę gali pasivaišinti raugintais kopūstais su dešrelėmis. Lietuvių verslininkai mugėje taip pat dirba, juos radome pardavinėjančius šiltas pirštines ir kepures.

Kai nebešildė net karštas vynas, Kristaps pasiūlė kur nors prisėsti ir išgerti alaus. Prie mūsų prisijungė ir visiems neolituanams puikiai pažįstamas Janis bei korporacijos Patria narys Edmunds.
Deja, Rygoje negalėjome ilgiau užtrukti, kadangi mūsų jau laukė Tartu, o dar laukė ilga kelionė ne pačiais geriausiais Latvijos keliais.

 

Naktis Tartu

Antrame pagal dydį, sename universitetiniame Tartu mieste buvome apie 23 val. Įsikūrę hostelyje, pasiėmėme lauktuves (apie dvi dėžes lietuviško alaus) ir keliavome pas Sakalą, o ten susitikę su Sakalos vyrais patraukėme pas Vironia. Tartu gatvės man, Giedriui ir Mantui buvo pažįstamos po Valpurgijos nakties :) Per Neo-Lithuania Alutį Sakalos nariams labai patiko Švyturio Baltas alus, o Vironią sužavėjo Švyturio Baltijos alus.

Vironia rūmuose mūsų laukė daugiau Vironios korporantų, vėliau prisijungė ir dar daugiau Sakalos narių. Nors Vironia garsėja savo griežtumu ir net per Valpurgijos naktį, kai korporacijų namų durys atidaromos, pas Vironia nėra lengva patekti ne korporantams. Bet tą naktį Giedrius ir Aušra turėjo ekskursiją Vironios rūmuose, tuo metu aš ir Mantas su estais kalbėjome apie korporantiškus reikalus (kurie žinomi tik Valdybos nariams :) ) ir šiaip įdomius dalykus, pavyzdžiui, kaip Estijoje buvo išspręsta korupcijos problema. Kalbėjome ilgai, kai kurie korporantai per tą laiką spėjo net labiau pavargti nei kiti :)

Paryčiui išsiskirstėme, nes po kelių valandų laukė kelionė į Taliną.

 

Antras kelionės taškas – santūrusis Talinas

Pabudome anksti ir greit susirinkę daiktus išvažiavome į Taliną. Estijoje susidūrėme su problema, kai nei vienoje degalinėje negalėjome rasti dujų. Atrodo, kad estai važinėje tik dyzelinu ir benzinu. Be to, kelyje nuolat būdavo ženklai apie greičio matuoklius. Taigi teko skubėti lėtai :D

Aš Taline esu buvusi labai trumpai, kai su fil! Mindaugu Kroku keliavome į Suomiją.  Bet Talinas nėra miestas, kuriame paprasta pasiklysti :) Vaikščiojome ir grožėjomės miesto panorama, viduramžiškomis gatvelėmis, aš pagaliau pamačiau garsųjį Viru viešbutį, kuriame sovietmečiu apsistodavo tik užsieniečiai, o jo rūsyje veikė sovietinės saugumo struktūros. Bevaikščiodami lengvai radome kalėdinės mugės vietą – iš tolo buvo girdima muzika ir jaučiami kvapai. Mugėje pirmą kartą paragavau karšto grogo, čia kad nesušalčiau nuo tos drėgmės, sklindančios nuo Baltijos jūros :)

Talino mugėje taip pat sutikome lietuvių prekeivius su mėsos gaminiais. Jie pasiguodė, kad šiemet nebuvo įleisti į Rygos mugę, nes ten neleidžiama prekiauti mėsos gaminiais. Aš iš šios mugės parsivežiau šiltą žieminę kepurę. Šiemet mugės darbo laikas nuo lapkričio 24 iki sausio 8 dienos.

Nustebino, kad aplink mugės vietą esančiose kavinėse lauke stovi žmonės, kurie kviečia užeiti. Tai teko matyti tik Pietų šalyse. Tiesa, atrodo, kad Taline gatvės barstomos ne druska, o kažkuo panašiu į žvyrą (kieti juodi akmenukai). Taigi batai nebaltuoja, o laipiojant po kalvas nėra taip slidu. Tiesa, būdami Estijoje žiemą pasisaugokit varveklių - mums kėlė nuostabą ramiai šaligatviais vaikštantys žmonės, virš jų galvų kabant milžiniškiems varvekliams. Mes tuo tarpu buvome atsargesni ir stengėmės prieš eidami šaligatviu pažiūrėti, ar koks ledo gabalas nekaba :)

Galutiniai kelionės taškai – Kaunas ir Vilnius

Apie 19 val. pajudėjome link Lietuvos.  Nors laikas spaudė, bet prieš įvažiuodami į Latvija, dar užsukome į Parnu miestą. Buvo jau tamsu, o visas miestas tiesiog spindėjo, pasakiškai atrodė papuošti tiltai ir medžiai. Parnu garsėja kaip Estijos vasaros sostinė, taigi ten reiktų būtinai užsukti šiltuoju metų laiku.

Apie 1 val nakties išleidome Mantą su Aušra Kaune, o apie 2.30 val. su Giedriumi  jau buvome namuose Vilniuje. Pavargę, bet labai laimingi. Per tas dienas įveikėme 1500km, sutikome pačių įvairiausių žmonių, bet kelionės tikslas pasiektas – aplankytos mugės Rygoje ir Taline. Tiesa, mano nuomone, latvių ir estų eglėms nėra kuo lygintis su Vilniaus ir Kauno eglutėmis :) Nors mes neturime tokių kalėdinių mugių tradicijų kaip kaimynai, bet mūsų eglutės atrodo iš tiesų įspūdingai.

Tobulėjam ir mokomės: geriausios nevyriausybinės organizacijos rinkimai

Šių metų lapkričio 15-osios vakarą T.L.S. korp! Neo-Lithuania nariai dalyvavo geriausios nevyriausybinės organizacijos rinkimuose. Deja, netapome nugalėtojais, bet vis tik pasirodėme stilingai – juk santūrumas ir kostiumas – korporanto vizitinė kortelė. 

Korporaciją atstovavo vienas senjoras ir keturi juniorai. Iš viso konkurse dalyvavo 16 organizacijų. Pirmasis turas buvo namų darbo pristatymas. Vienos organizacijos rodė filmukus, kitos vaidino, trečiosios nieko nedarė. Manau, kad korp! Neo-Lithuania prisistatymas šauniai atspindėjo korporaciją: pasitelkiant vaizdines priemones buvo papasakota apie tradicijas. Po pirmojo turo iškrito 9 organizacijos. 

Antrasis turas – atsakinėjimas į suktus klausimus. Jame reikėjo atsilaikyti prieš stiprius varžovus. Jun! Rolando teigimu klausimai nebuvo sunkūs, tiesiog reikėjo pasitelkti loginį mąstymą. Tačiau šiame ture korporacijai nepasisekė... Tačiau niekas dėl to labai neliūdėjo – juk svarbiausia dalyvauti ir mokytis. 

Visi turėtume didžiuotis korporantais todėl, kad per labai trumpą laiką jie paruošė prisistatymą ir puikiai pasirodė konkurse.

Šiemet šauniausia Kauno jaunimo nevyriausybine organizacija tapo LiMSA. Tikiuosi, kad kitais metais vėl sudalyvausime šiame konkurse ir toliau garsinsime korp! Neo-Lithuania vardą.

jun!Rūta

Įspūdžiai po projekto arba laikas su gruzinais

Nuo laukimo oro uoste iki atsisveikinimo, nuo muziejų iki Akropolio, nuo klubo iki kultūrinio vakaro – būti temperamentingųjų svečių is Gruzijos „mama/aukle“ nebuvo lengva. Tačiau turiu prisipažinti, jog vis dėlto be galo smagu.

Pirmiausiai stebino jų apsiskaitymas, t.y. kelionei į Lietuvą jie buvo tikrai pasiruošę. Žinojo ne tik pagrindinius miestus, bet ir jų populiacijos dydį, pagrindines upes. Ir vis kartojo – ach, kaip Lietuva primena Gruziją J Sakė, jog jaučiasi kaip namie, tad ir naktimis nebijo po miestą klajoti! Taip pat smagu buvo stebėti „džigitų kultūrą”: neleisdavo nešti nieko, didesnio už rankinę, atidarydavo duris, stengėsi padėti ir klube saugoti nuo aplinkui besistumdančių žmonių. Tikrai buvo keista, nes „džigitų” kolegės, regis, nešė visą atsakomybę už projektą – rengė prezentacijas, organizavo kultūrinio vakaro pristatymus. Galbūt lietuvaičių žavesys juos pakerėjo J

Žinoma, buvo ir ne tokių džiugių akimirkų, ypač laiko planavimo klausimu. Ne pirmą kartą susidurdama su pietų Kaukazo tautomis galiu pasakyti – su jais vėluosite visur ir visada (išskyrus tuos atvejus, kuomet jiems paties tai be galo svarbu). Ir ne iš piktos valios, o tiesiog dėl mėgavimosi kiekviena akimirka bei atsipalaidavimo. Ir šios jų savybės nepavyko paveikti nei minint lankytinų vietų svarbą, nei akcentuojant įtemptą dienotvarkę. Taigi išmokta pamoka: jei norite ką nors nuveikti su atstovais iš pietų Kaukazo laiku, pasakykite jiems, jog susitikimas (ar kita veikla) prasideda bent viena valanda anksčiau nei iš tikrųjų. Kitas aspektas – apsipirkinėjimo manija. Ji būdinga ir vaikinams, ir merginoms. Pas mūsų svečius ji buvo taip įsigalėjusi, kad net teko naujo, didesnio lagamino ieškotis J Dovanų sąrašai buvo įspūdingo ilgio ir apėmė šeimas, draugus, tolimus gimines, etc. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad gana greitai nuo vaiksčiojimo pavargstantys gruzinai bus be galo ištvermingi Kauno „Akropolyje” ir čia leis laiką nuo ankstyvos popietės iki parduotuvių uždarymo.

Akimirkomis užplūsta nuovargis, kartais nuostaba, pasitaiko ir pykčio… Tačiau viską atperka šypsenos, draugiškumas, naujai įsigyti draugai ir galimybė pažinti neįprastus papročius, kultūrą. Visiems siūlyčiau naudotis kiekviena proga dalyvauti tarptautiniuose mainuose ir projektuose, vykstančiuose Lietuvoje ir užsienyje, kadangi tai duoda neįkainojamą patirtį ir žinias. Tačiau būkite pasirengę įvairiausioms staigmenoms ir apsišarvuokite kantrybe – tai niekada nepakenks J

Newcastle upon Tyne ir alus

Kuomet kalbama apie Europos šalis ir alų, lyderiai yra aiškūs. Retas alaus mėgėjas nežino belgiško Duvel, čekiško Pilsner Urquell ar vokiško Krombacher/Warsteiner. Tačiau Jungtinė Karalystė (JK) nors ir ne tokia garsi alumi, puoselėja senas jo gamybos tradicijas ir alaus mėgėjams siūlo didelį pasirinkimą. Todėl noriu paminėti kelis dalykus, susijusius su alumi, kurie mane stebino Newcastle upon Tyne: tai miesto alus Newcastle Brown, netikėtai atrastas imbierinis alus, Brew dog aludė ir Newcastle universiteto Gineso ir tikrojo alaus bendruomenė (the Newcastle Guinness and Real Ale Society).

Newcastle Brown alus yra laikomas vienu miesto simbolių. Taip nutiko dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, šis alus (jau pasiekęs ir lietuviškas „Maximas“) reklamuoja patį miestą. Ant butelio etiketės puikuojasi miesto pasididžiavimo – Newcastle upon Tyne ir Gateshead miestus jungiančio Tūkstantmečio tilto (Millenium bridge) – atvaizdas. Newcastle Brown alus taip pat supažindina su vietine kultūra bei dialektu – Geordie.  Kitoje alaus butelio etiketės pusėje pateikiama istorija apie Geordie vyrų įprotį dažnai paskanauti šio alaus arba, jų šneka „eiti pavedžioti šunį”! Įdomu tai, kad šio alaus atvaizdą galima pamatyti ir metro stotelės piešiniuose, kuriuose vaizduojami metro keleiviai. Taigi, daroma prielaida, kad nors metro draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus, šis nurodymas negalioja Newcastle Brown alui. Tad jei norite suprasti vietinę Geordie kultūrą ir dialektą, Newcastle upon Tyne mieste tiesiog būtina paskanauti Newcastle Brown alaus. 

„Imbierinis alus“. Mano žiniomis pradėjęs populiarėti vos prieš kelis metus imbierinis alus yra gerai žinomas visoje JK. Labai gaivus ir geriamas su ledukais stipraus imbierų skonio gėrimas yra 4 laipsnių stiprumo ir  laikomas alumi. Beje, „imbieriniu alumi“ taip pat vadinamas ir nealkoholinis imbierinis limonadas. Daug užsisakančiųjų „imbierinį alų“ dėl to dažnai apsigauna – vietoje nealkoholinio limonado gauna tikrą alų arba atvirkščiai. Taigi, būkite pastabūs ir užsisakinėdami „imbierinį alų“ nepamirškite patikslinti, ar norite alkoholinio alaus ar nealkoholinio limonado. Jei mėgstate imbierinius sausainius, tikrai nesigailėsite išbandę šį alų!

Aludė  „Brew dog“  Newcastle atsidarė prieš maždaug metus, tačiau jau turi didelį gerbėjų klubą. Ir tai nė kiek nestebina, kadangi be įvairaus ir kokybiško alaus šioje aludėje laukia net keletas papildomų siurprizų: vieni stipriausių alų pasaulyje, didžiulė stalo žaidimų lentyna ir vis nauji alaus kokteilių bei įvairių su alumi susijusių varžytuvių vakarai. Alaus mėgėjus labiausiai vilioja ir stebina 32 laipsnių „Kovinis branduolinis pingvinas“ (angl. Tactical Nuclear Penguin) ir 41 laipsnio „Paskandink Bismarką!“ (angl. Sink The Bismarck!). Šie alūs dėl jų stiprumo yra pardavinėjami tik taurelėmis ir yra skirti labiau paskanauti, nei išgerti vieną kitą tostą su draugais.

Galiausiai universiteto bendruomenė, skatinanti mėgautis alumi ir jį degustuoti. Jos nariai stebino alaus barų, taurių, skonių ir t.t. žiniomis, tačiau nepuoselėjo jokių su alaus gėrimu susijusių tradicijų. Pagrindinis jos tikslas labai būdingas britiškai kultūrai: vartoti ir tuo mėgautis. O gera bendruomenės kompanija – papildomas pliusas. Gal dėl to naujų pastovių narių nepavyko pritraukti net ir liejant upes alaus per atvirų durų dienas...

Taigi, Prozit! visiems ir į Jūsų sveikatą keliu angliško alaus bokalą! J

Kiekviena kultūra – dvasinių vertybių visuma – turi du dalykus: turinį ir formą. Turinys yra vidus, forma – išorė.

Mūsų korporacija yra kultūrinė apraiška. Taigi ir ji turi savo turinį ir formą, savo atskirą pavidalą. Jos  turinį sudaro pasaulėžiūra – tautiškumas. Jos pavidalą sudaro teisinė sąranga, papročiai, tradicijos, apeigos ir ženklai.

Mūsų ženklai tai išskirtiniai simboliai, kurie mus atskiria nuo kitų akademinių draugijų, susibūrimų ar kitų korporacijų.

Šios akademinės šeimos pasirinktas korporacinis pavidalas, kilęs iš lotyniško žodžio corpus – kūnas, pačiuose pagrinduose turi tokį reikalavimą: kurti ir branginti savo organizacijos ženklus, kurie visuomeniniame gyvenime turi gilią prasmę, kurie savo matomumu išskiria mus iš kitų tarpo ir apibrėžia mūsų dvasinius polėkius.

Skaityti toliau »

Kodėl verta baigti universitetą?

Newcastle upon Tyne miesto universitetas

Dauguma mokyklą baigiančių jaunų žmonių net nesvarsto, ką daryti toliau, nes jau 10 klasės viduryje turi nuspręsti, kokius dalykus jie mokysis per paskutinius dvejus metus ir kokią studijų kryptį rinksis. Taip, Lietuvoje lankyti universitetą yra tiesiog būtina, kaip ir mokyklą. Aukštojo mokslo diplomas reiškia, kad esi toks „kaip visi“, t.y. išsilavinęs. Ši įsigalėjusi socialinė norma ne tik skatina abiturientus rinktis net ir nepatinkančias studijų programas (juk svarbu gauti diplomą!), bet ir menkina pačių studijų vertę. O kur dar tie trys arba keturi metai mokslų, per kuriuos dalis dalykų nereikalingumu „bado akis“. O kur dar dėstytojai, kartojantys, jog „Jei meška neišmoko šokti vadinasi per mažai mokėsi“. Ir taip toliau... Tačiau net ir išbandžiusi nelengvą studento duoną Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje laikausi nuomonės, kad studijuoti ir baigti studijas verta.  

Pirmiausia, universitetas moko disciplinos. Po mokyklinio stebėjimo ir kontrolės patenki į universitetą, kur atsiskaityti dažniausiai tenka tik per koliokviumus ir sesiją. Visas kitas laikas – tavo. Tačiau jei žinai, kad atėjai į universitetą žinių, o ne „popieriaus“, tenka prisiversti mokytis. Didžiausias iššūkis, be abejonės, yra baigiamojo projekto arba darbo rengimas ir rašymas. Informacijos rinkimas, sisteminimas, pateikimas, etc. bei parašyto darbo pristatymas ir gynimas suteikia patirties, tinkančios bent jau pradedančiajam projektų rengėjui - vadybininkui.

Senieji ir naujieji Newcastle universiteto pastatai

Kad ir kaip banaliai skambėtų, universitetas suteikia žinių. Tiesa, žmonės ir be aukštojo mokslo įstaigų pasiekia intelektualines aukštumas, sukuria klestinčius verslus. Šiais laikais daug informacijos pasiekiama internetu, o socialiniai tinklai ir įvairūs portalai suteikia daugybę galimybių informacija keistis ir ją diskutuoti. Taigi paskaitos, seminarai ir bibliotekos iš dalies netenka savo patrauklumo. Tačiau pagrindinės specialybės žinios universitete yra pateikiamos kur kas sistemingiau. Pripažintų pagrindų nereikia kvestionuoti (kaip pvz. informacijos Vikipedijoje). Jais remiantis yra skatinama informaciją adaptuoti, kritikuoti, atnaujinti. Be to, šių pagrindinių žinių vertinimas keičiasi kiekvienais studijų metais. Turiu prisipažinti, kad kai kurie pirmųjų studijų metų paskaitų aspektai pasidarė suprantami tik pabaigus bakalauro studijas. 

Universiteto diplomas suteikia papildomų įsidarbinimo galimybių. Ne, tai nereiškia, jog būsite priimtas/a vietoje žmogaus, kuris, pavyzdžiui, pradėjo dirbti iškart po mokyklos baigimo ir turi didesnę darbo patirtį. Studijuojant visada verta pamąstyti, ar pavyktų mokslus derinti su darbu nepilnu etatu, interesus atitinkančia praktika. Teorinės žinios kartu su praktinio pritaikymo patirtimi tiesia kelią į sėkmę. Diplomas nesuteikia garantijų, tačiau leidžia rinktis iš platesnio darbo vietų spektro – viešasis sektorius, tarptautinės įmonės ir organizacijos, etc. paprastai reikalauja bent vieno aukštojo mokslo diplomo. Be to, studijų metais užmegztos pažintys, dėstytojų rekomendacijos taip pat atveria daug durų. Labiausiai stebina ypatingai veiklių ir išradingų asmenų sprendimai nebaigti studijų, kurie motyvuojami dabar turima veikla ar studijų nereikalingumu. Juk labai tikėtina, jog tai, ką darome dabar, mūsų nebetenkins po kelerių metų. O turint galvoje greitai besikeičiančią rinkos situaciją, sudėtinga prognozuoti ir ateities galimybes.

Galiausiai svarbu atsižvelgti į finansus ir laiką, kurie jau buvo paskirti studijoms. Dauguma žmonių studijų reikalingumu ir naudingumu pradeda rimtai abejoti jau po dviejų metų universitete. Žinoma, didelio progreso tuo metu galbūt ir nesimato, daug kas atrodo nebeįdomu. O prieš akis dar metai ar dveji studijų. Tuomet iškeliamas pagrindinis klausimas:  ar verta švaistyti ateities laiką, jei esu nepatenkintas/a esama padėtimi? Tačiau juk investicijos jau padarytos ir laiko prie knygų daug praleista. Pabaigus universitetą gaunamas diplomas, kurį galima panaudoti, o nutraukus studijas yra ne tik prarandamas laikas ir pinigai, bet dar gali tekti ir darbo pokalbyje pasiaiškinti, kodėl priėmėte tokį sprendimą.

Nesakau, kad nėra priežasčių studijų nutraukimui tokių kaip pasikeitę interesai, nuvylusi programa ar susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės. Taip pat pripažįstu, kad įvairūs praktiniai kursai ir programos yra labai vertingi ir suteikia aukšto lygio kvalifikacijas. Apeliuoju tik į pasiteisinimus, jog studijos yra neįdomios, nereikalingos ar sunkios. Viskas priklauso nuo asmeninės motyvacijos ir ateities galimybių bei planų vertinimo. Svarbiausia, jog žmogus labai gerai ir nuodugniai apsvarstytų, ar verta atsisakyti to, kas buvo pasirinkta, ypač – jei pasirinkimas buvo sąmoningas. Juk panorus vėl studijuoti ir gauti diplomą, ateityje vis vien tektų susidurti su motyvacijos, galimybių, prioritetų ir pasirinkimų problema. Be to, atidedami darbai dažnai pradeda atrodyti kaip našta, kuria norisi tik kuo greičiau atsikratyti. O baigtų studijų tikrai netenka sunkiai nešioti ant kupros. J