Įspūdžiai po projekto arba laikas su gruzinais

Nuo laukimo oro uoste iki atsisveikinimo, nuo muziejų iki Akropolio, nuo klubo iki kultūrinio vakaro – būti temperamentingųjų svečių is Gruzijos „mama/aukle“ nebuvo lengva. Tačiau turiu prisipažinti, jog vis dėlto be galo smagu.

Pirmiausiai stebino jų apsiskaitymas, t.y. kelionei į Lietuvą jie buvo tikrai pasiruošę. Žinojo ne tik pagrindinius miestus, bet ir jų populiacijos dydį, pagrindines upes. Ir vis kartojo – ach, kaip Lietuva primena Gruziją J Sakė, jog jaučiasi kaip namie, tad ir naktimis nebijo po miestą klajoti! Taip pat smagu buvo stebėti „džigitų kultūrą”: neleisdavo nešti nieko, didesnio už rankinę, atidarydavo duris, stengėsi padėti ir klube saugoti nuo aplinkui besistumdančių žmonių. Tikrai buvo keista, nes „džigitų” kolegės, regis, nešė visą atsakomybę už projektą – rengė prezentacijas, organizavo kultūrinio vakaro pristatymus. Galbūt lietuvaičių žavesys juos pakerėjo J

Žinoma, buvo ir ne tokių džiugių akimirkų, ypač laiko planavimo klausimu. Ne pirmą kartą susidurdama su pietų Kaukazo tautomis galiu pasakyti – su jais vėluosite visur ir visada (išskyrus tuos atvejus, kuomet jiems paties tai be galo svarbu). Ir ne iš piktos valios, o tiesiog dėl mėgavimosi kiekviena akimirka bei atsipalaidavimo. Ir šios jų savybės nepavyko paveikti nei minint lankytinų vietų svarbą, nei akcentuojant įtemptą dienotvarkę. Taigi išmokta pamoka: jei norite ką nors nuveikti su atstovais iš pietų Kaukazo laiku, pasakykite jiems, jog susitikimas (ar kita veikla) prasideda bent viena valanda anksčiau nei iš tikrųjų. Kitas aspektas – apsipirkinėjimo manija. Ji būdinga ir vaikinams, ir merginoms. Pas mūsų svečius ji buvo taip įsigalėjusi, kad net teko naujo, didesnio lagamino ieškotis J Dovanų sąrašai buvo įspūdingo ilgio ir apėmė šeimas, draugus, tolimus gimines, etc. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad gana greitai nuo vaiksčiojimo pavargstantys gruzinai bus be galo ištvermingi Kauno „Akropolyje” ir čia leis laiką nuo ankstyvos popietės iki parduotuvių uždarymo.

Akimirkomis užplūsta nuovargis, kartais nuostaba, pasitaiko ir pykčio… Tačiau viską atperka šypsenos, draugiškumas, naujai įsigyti draugai ir galimybė pažinti neįprastus papročius, kultūrą. Visiems siūlyčiau naudotis kiekviena proga dalyvauti tarptautiniuose mainuose ir projektuose, vykstančiuose Lietuvoje ir užsienyje, kadangi tai duoda neįkainojamą patirtį ir žinias. Tačiau būkite pasirengę įvairiausioms staigmenoms ir apsišarvuokite kantrybe – tai niekada nepakenks J

Newcastle upon Tyne ir alus

Kuomet kalbama apie Europos šalis ir alų, lyderiai yra aiškūs. Retas alaus mėgėjas nežino belgiško Duvel, čekiško Pilsner Urquell ar vokiško Krombacher/Warsteiner. Tačiau Jungtinė Karalystė (JK) nors ir ne tokia garsi alumi, puoselėja senas jo gamybos tradicijas ir alaus mėgėjams siūlo didelį pasirinkimą. Todėl noriu paminėti kelis dalykus, susijusius su alumi, kurie mane stebino Newcastle upon Tyne: tai miesto alus Newcastle Brown, netikėtai atrastas imbierinis alus, Brew dog aludė ir Newcastle universiteto Gineso ir tikrojo alaus bendruomenė (the Newcastle Guinness and Real Ale Society).

Newcastle Brown alus yra laikomas vienu miesto simbolių. Taip nutiko dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, šis alus (jau pasiekęs ir lietuviškas „Maximas“) reklamuoja patį miestą. Ant butelio etiketės puikuojasi miesto pasididžiavimo – Newcastle upon Tyne ir Gateshead miestus jungiančio Tūkstantmečio tilto (Millenium bridge) – atvaizdas. Newcastle Brown alus taip pat supažindina su vietine kultūra bei dialektu – Geordie.  Kitoje alaus butelio etiketės pusėje pateikiama istorija apie Geordie vyrų įprotį dažnai paskanauti šio alaus arba, jų šneka „eiti pavedžioti šunį”! Įdomu tai, kad šio alaus atvaizdą galima pamatyti ir metro stotelės piešiniuose, kuriuose vaizduojami metro keleiviai. Taigi, daroma prielaida, kad nors metro draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus, šis nurodymas negalioja Newcastle Brown alui. Tad jei norite suprasti vietinę Geordie kultūrą ir dialektą, Newcastle upon Tyne mieste tiesiog būtina paskanauti Newcastle Brown alaus. 

„Imbierinis alus“. Mano žiniomis pradėjęs populiarėti vos prieš kelis metus imbierinis alus yra gerai žinomas visoje JK. Labai gaivus ir geriamas su ledukais stipraus imbierų skonio gėrimas yra 4 laipsnių stiprumo ir  laikomas alumi. Beje, „imbieriniu alumi“ taip pat vadinamas ir nealkoholinis imbierinis limonadas. Daug užsisakančiųjų „imbierinį alų“ dėl to dažnai apsigauna – vietoje nealkoholinio limonado gauna tikrą alų arba atvirkščiai. Taigi, būkite pastabūs ir užsisakinėdami „imbierinį alų“ nepamirškite patikslinti, ar norite alkoholinio alaus ar nealkoholinio limonado. Jei mėgstate imbierinius sausainius, tikrai nesigailėsite išbandę šį alų!

Aludė  „Brew dog“  Newcastle atsidarė prieš maždaug metus, tačiau jau turi didelį gerbėjų klubą. Ir tai nė kiek nestebina, kadangi be įvairaus ir kokybiško alaus šioje aludėje laukia net keletas papildomų siurprizų: vieni stipriausių alų pasaulyje, didžiulė stalo žaidimų lentyna ir vis nauji alaus kokteilių bei įvairių su alumi susijusių varžytuvių vakarai. Alaus mėgėjus labiausiai vilioja ir stebina 32 laipsnių „Kovinis branduolinis pingvinas“ (angl. Tactical Nuclear Penguin) ir 41 laipsnio „Paskandink Bismarką!“ (angl. Sink The Bismarck!). Šie alūs dėl jų stiprumo yra pardavinėjami tik taurelėmis ir yra skirti labiau paskanauti, nei išgerti vieną kitą tostą su draugais.

Galiausiai universiteto bendruomenė, skatinanti mėgautis alumi ir jį degustuoti. Jos nariai stebino alaus barų, taurių, skonių ir t.t. žiniomis, tačiau nepuoselėjo jokių su alaus gėrimu susijusių tradicijų. Pagrindinis jos tikslas labai būdingas britiškai kultūrai: vartoti ir tuo mėgautis. O gera bendruomenės kompanija – papildomas pliusas. Gal dėl to naujų pastovių narių nepavyko pritraukti net ir liejant upes alaus per atvirų durų dienas...

Taigi, Prozit! visiems ir į Jūsų sveikatą keliu angliško alaus bokalą! J

Kiekviena kultūra – dvasinių vertybių visuma – turi du dalykus: turinį ir formą. Turinys yra vidus, forma – išorė.

Mūsų korporacija yra kultūrinė apraiška. Taigi ir ji turi savo turinį ir formą, savo atskirą pavidalą. Jos  turinį sudaro pasaulėžiūra – tautiškumas. Jos pavidalą sudaro teisinė sąranga, papročiai, tradicijos, apeigos ir ženklai.

Mūsų ženklai tai išskirtiniai simboliai, kurie mus atskiria nuo kitų akademinių draugijų, susibūrimų ar kitų korporacijų.

Šios akademinės šeimos pasirinktas korporacinis pavidalas, kilęs iš lotyniško žodžio corpus – kūnas, pačiuose pagrinduose turi tokį reikalavimą: kurti ir branginti savo organizacijos ženklus, kurie visuomeniniame gyvenime turi gilią prasmę, kurie savo matomumu išskiria mus iš kitų tarpo ir apibrėžia mūsų dvasinius polėkius.

Skaityti toliau »

Kodėl verta baigti universitetą?

Newcastle upon Tyne miesto universitetas

Dauguma mokyklą baigiančių jaunų žmonių net nesvarsto, ką daryti toliau, nes jau 10 klasės viduryje turi nuspręsti, kokius dalykus jie mokysis per paskutinius dvejus metus ir kokią studijų kryptį rinksis. Taip, Lietuvoje lankyti universitetą yra tiesiog būtina, kaip ir mokyklą. Aukštojo mokslo diplomas reiškia, kad esi toks „kaip visi“, t.y. išsilavinęs. Ši įsigalėjusi socialinė norma ne tik skatina abiturientus rinktis net ir nepatinkančias studijų programas (juk svarbu gauti diplomą!), bet ir menkina pačių studijų vertę. O kur dar tie trys arba keturi metai mokslų, per kuriuos dalis dalykų nereikalingumu „bado akis“. O kur dar dėstytojai, kartojantys, jog „Jei meška neišmoko šokti vadinasi per mažai mokėsi“. Ir taip toliau... Tačiau net ir išbandžiusi nelengvą studento duoną Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje laikausi nuomonės, kad studijuoti ir baigti studijas verta.  

Pirmiausia, universitetas moko disciplinos. Po mokyklinio stebėjimo ir kontrolės patenki į universitetą, kur atsiskaityti dažniausiai tenka tik per koliokviumus ir sesiją. Visas kitas laikas – tavo. Tačiau jei žinai, kad atėjai į universitetą žinių, o ne „popieriaus“, tenka prisiversti mokytis. Didžiausias iššūkis, be abejonės, yra baigiamojo projekto arba darbo rengimas ir rašymas. Informacijos rinkimas, sisteminimas, pateikimas, etc. bei parašyto darbo pristatymas ir gynimas suteikia patirties, tinkančios bent jau pradedančiajam projektų rengėjui - vadybininkui.

Senieji ir naujieji Newcastle universiteto pastatai

Kad ir kaip banaliai skambėtų, universitetas suteikia žinių. Tiesa, žmonės ir be aukštojo mokslo įstaigų pasiekia intelektualines aukštumas, sukuria klestinčius verslus. Šiais laikais daug informacijos pasiekiama internetu, o socialiniai tinklai ir įvairūs portalai suteikia daugybę galimybių informacija keistis ir ją diskutuoti. Taigi paskaitos, seminarai ir bibliotekos iš dalies netenka savo patrauklumo. Tačiau pagrindinės specialybės žinios universitete yra pateikiamos kur kas sistemingiau. Pripažintų pagrindų nereikia kvestionuoti (kaip pvz. informacijos Vikipedijoje). Jais remiantis yra skatinama informaciją adaptuoti, kritikuoti, atnaujinti. Be to, šių pagrindinių žinių vertinimas keičiasi kiekvienais studijų metais. Turiu prisipažinti, kad kai kurie pirmųjų studijų metų paskaitų aspektai pasidarė suprantami tik pabaigus bakalauro studijas. 

Universiteto diplomas suteikia papildomų įsidarbinimo galimybių. Ne, tai nereiškia, jog būsite priimtas/a vietoje žmogaus, kuris, pavyzdžiui, pradėjo dirbti iškart po mokyklos baigimo ir turi didesnę darbo patirtį. Studijuojant visada verta pamąstyti, ar pavyktų mokslus derinti su darbu nepilnu etatu, interesus atitinkančia praktika. Teorinės žinios kartu su praktinio pritaikymo patirtimi tiesia kelią į sėkmę. Diplomas nesuteikia garantijų, tačiau leidžia rinktis iš platesnio darbo vietų spektro – viešasis sektorius, tarptautinės įmonės ir organizacijos, etc. paprastai reikalauja bent vieno aukštojo mokslo diplomo. Be to, studijų metais užmegztos pažintys, dėstytojų rekomendacijos taip pat atveria daug durų. Labiausiai stebina ypatingai veiklių ir išradingų asmenų sprendimai nebaigti studijų, kurie motyvuojami dabar turima veikla ar studijų nereikalingumu. Juk labai tikėtina, jog tai, ką darome dabar, mūsų nebetenkins po kelerių metų. O turint galvoje greitai besikeičiančią rinkos situaciją, sudėtinga prognozuoti ir ateities galimybes.

Galiausiai svarbu atsižvelgti į finansus ir laiką, kurie jau buvo paskirti studijoms. Dauguma žmonių studijų reikalingumu ir naudingumu pradeda rimtai abejoti jau po dviejų metų universitete. Žinoma, didelio progreso tuo metu galbūt ir nesimato, daug kas atrodo nebeįdomu. O prieš akis dar metai ar dveji studijų. Tuomet iškeliamas pagrindinis klausimas:  ar verta švaistyti ateities laiką, jei esu nepatenkintas/a esama padėtimi? Tačiau juk investicijos jau padarytos ir laiko prie knygų daug praleista. Pabaigus universitetą gaunamas diplomas, kurį galima panaudoti, o nutraukus studijas yra ne tik prarandamas laikas ir pinigai, bet dar gali tekti ir darbo pokalbyje pasiaiškinti, kodėl priėmėte tokį sprendimą.

Nesakau, kad nėra priežasčių studijų nutraukimui tokių kaip pasikeitę interesai, nuvylusi programa ar susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės. Taip pat pripažįstu, kad įvairūs praktiniai kursai ir programos yra labai vertingi ir suteikia aukšto lygio kvalifikacijas. Apeliuoju tik į pasiteisinimus, jog studijos yra neįdomios, nereikalingos ar sunkios. Viskas priklauso nuo asmeninės motyvacijos ir ateities galimybių bei planų vertinimo. Svarbiausia, jog žmogus labai gerai ir nuodugniai apsvarstytų, ar verta atsisakyti to, kas buvo pasirinkta, ypač – jei pasirinkimas buvo sąmoningas. Juk panorus vėl studijuoti ir gauti diplomą, ateityje vis vien tektų susidurti su motyvacijos, galimybių, prioritetų ir pasirinkimų problema. Be to, atidedami darbai dažnai pradeda atrodyti kaip našta, kuria norisi tik kuo greičiau atsikratyti. O baigtų studijų tikrai netenka sunkiai nešioti ant kupros. J

Viena iš lietuvių organizacijų, su kuria teko susidurti per Newcastle universiteto lietuvių bendruomenę – Jungtinės Karalystės Lietuvių Jaunimo Sąjunga (JKLJS). Linkėjimai nuo Rūtos Freitakaitės, JKLJS prezidentės 2011-2012.

Jurgita Čepulytė: Būdama Jungtineje Karalystėje (JK) dalyvavai ir tebedalyvauji net kelių jaunimo organizacijų veikloje - Jungtinės Karalystės Lietuvių Jaunimo Sąjungos (JKLJS), Newcastle universiteto lietuvių bendruomenės ir AIESEC. Ar prieš išvykdama į UK dalyvavai jaunimo organizacijų veikloje Lietuvoje?

Rūta Freitakaitė: Kadangi į Angliją atvykau iš karto po mokyklos baigimo, neturėjau progos susipažinti su studentiškomis organizacijomis Lietuvoje. Tačiau nuo jaunų dienų labai aktyviai dalyvavau moksleivių organizacijose. Buvau viena iš Moksleivių Verslo Klubo (MVK) koordinatorių, aktyviai reiškiausi mokyklos organizacinėje veikloje.

J: Kokie būtų pagrindiniai jaunimo organizacijų Lietuvoje ir JK panašumai, skirtumai? Kas žavi ir kas erzina Lietuvos bei JK lietuvių jaunimo organizacijose?

R: Labai sunku lyginti. Tačiau bandant žvelgti iš šono, vienas pagrindinių skirtumų būtų mastai. Jeigu Lietuvoje yra 3 AIESEC ofisai, Jungtinėje Karalystėje daugiau negu 20. Taip pat labai didelis skirtumas yra ir atstumai tarp organizacijų. Lietuvoje bendradarbiavimas yra lengvesnis, norint pasiekti platesnę auditoriją renginiai gali būti organizuojami įvairiausiuose miestuose neprarandant pagrindinės narių auditorijos. Jungtinėje Karalystėje organizuojant renginį Londone niekaip nepritrauksi daugybės žmonių iš Edinburgo.

J: Kokia būtų pagrindinė JKLJS veikla?

R: JKLJS, kaip ir sako mūsų pavadinimas, yra Jungtinės Karalystės Lietuvių Jaunimo Sąjunga. Taigi mūsų tikslas yra „Integracija į Jungtinės Karalystės visuomenę, išlaikant lietuvių identitetą“.

J: Kokia yra JKLJS tikslinė auditorija ir kokie žmonės daugiausiai dalyvauja jos veikloje?

R: Mūsų tikslinė auditorija yra jaunimas iki 35 metų. Didžiąją dalį šio jaunimo sudaro čia studijuoti atvykę lietuvaičiai. Taip pat turime ir tokių, kurie po studijų jau įsikūrė ir lipa karjeros laiptais.

J: Jei reiktų apibendrinti, kokią veiklą JKLJS daugiausiai vykdo: padėti lietuviui, informuoti apie Lietuvą ar puoselėti lietuvybę?

R: Labai sunku apibendrinti veiklą, kadangi mes organizuojame viską nuo kultūrinių koncertų iki vasaros praktikų Lietuvoje. Visais renginiais tiesiog kviečiame bendrataučius pasimėgauti sava kompanija, pritaikyti įgytą patirtį Lietuvos problemų sprendimui ir pristatyti, kokios galimybės yra Lietuvoje, jeigu jie nuspręstų sugrįžti. Jokiu būdu neužsiimame propoganda ir skatinimu palikti viską, ką čia pasiekė, ir bet kokia kaina grįžti atgal į Lietuvą. Mes tiesiog esame čia, kad informuotume, gal sudomintume ir paskatintume apie tai bent susimąstyti.

Skaityti toliau »

Briuselis. Senamiesčio vaizdas nuo Menų kalvos

Pirma diena. Bonjour, Sisiojantis Berniuk!

Sunkiai pramerkus akis teko lipti iš lovos ir beviltiškais rankų mostais tiestis link kavos puoduko. Pirmoji mintis – šiandien skrendu į Briuselį. Antroji – vakar pamiršau iškviesti taksi (aš žlugus!). Po daugybės skambučių, sunkaus lagamino tempimo (teko melstis, kad viskas sutilptų į 10 kg normą), pro tamsų, rytinį Kauną aš pasiekiau oro uostą ir eilėje susitikau su fil! Egle. Lagamine viršsvorio nebuvo, lėktuvas sėkmingai pakilo ir pabandžiau turistinėje knygutėje sužinoti, kas per miestas tas Briuselis.

Štai ir nusileidom. Mus pasitiko fil! Rūta su savo vyru. Važiavome pro Waterloo (Napoleono mūšio vietą, kuriame jis buvo galutinai sutriuškintas) ir būtent tada man kilo mintis, kad viskas bus nepaprastai įdomu. Fil! Rūtos butas, kurį ji mums paliko, buvo labai gražiame rajone, ne taip toli nuo centro, su neįprastais mūsų akiai dviaukščiais (na daugu daugiausiai triaukščiais) spalvotais namukais, siauromis gatvelėmis ir mažomis parduotuvėmis, su ant prekystalių išdėliotais vaisiais ir daržovėmis. O pačiame bute teko susidurti su katinu Lambiku Leopoldu, kuris tapo mano priešu visos nakvynės metu. Kitaip negu fil! Eglei, kuri, rodos, jam visai patiko.

Nieko nelaukusios išėjom pasivaikščioti į Briuselio centrą. Iki jo nusigavome prigrūstu autobusu, o žmonės jame burbuliavo prancūziškai ir todėl viskas man pasirodė dar įdomiau. Paveizėjom į katedrą, „Sisiojantį berniuką“, su nuoširdžiu pavydu praėjau pro visas Saint Hubert'o galerijos vitrinas - pro didžiulį arkinį koridorių, kuriame (tikėsit ar ne) anksčiau buvo ypatingai brangios parduotuvės ir ten apsipirkinėdavo labai turtingi ponai ir panelės, karaliai ir karalaitės, o mano studentės dalia leido tik pavarvinti seiles į nuostabius batus už 260 Eurų. Taip pat praėjome pro Karalių rūmus, gražų parką, kuris gražiau atrodo giliame pavasaryje, kai viskas žydi, aplankėme Margritte muziejų kol galiausiai susidomėjome vafliais, kuriuos visi turistais lygi vieno valgo ir vargo nemato. Nusipirkome ir mes – vos ne vos suvalgėme tą ambroziją ir nuskubėjome namo, nes kas nemiega popiet, tas neeina valgyti bulvyčių vakare.

Garsieji belgiški vafliai

Dešimtą valandą vakaro, mes kaip tikros pojūčių ištroškusios turistės, nusprendėme nueiti į seniausią bulvyčių „free“ kioską, kuris anot visų buvo visai arti „mūsų“ buto. Pusvalandukas, kurį žadėjome paaukoti vietoj saldaus miego, virto pusantros valandos beviltiško ieškojimo siauromis gatvelėmis, o mielieji briuseliečiai, anglų kalbos antišalininkai, nė kiek nepagelbėjo. Tačiau savo tikslą po atkaklių ieškojimų vis tiek pasiekėme, ypatingas bulvytes suvalgėme, ir parsiradom namo, pasiruošusios miegoti lygiai tiek pat, kiek katinas buvo pasiruošęs šokinėti nuo palangės ant mūsų galvų...


Antra diena. Briuselis, šiek tiek alaus ir dviračiai.

Skaniai papusryčiavusios, išlindome į saulėtąją gatvelę ir iškart man dingtelėjo mintis – dviračiai. Čia reikėtų paminėti, kad Briuselyje yra gerai išvystyta susisiekimo dviračiais sistema – beveik ant kiekvieno kampo po dviračių stotelę, kur galima pasiimti dviratį/pasidėti dviratį ir taip apvažiuoti visą miestą. Niuansas, kurio mes nežinojome - vieną dviratį gali laikyti pusvalandį, po to turi būtinai pasidėti ir pasiimti kitą, nes kitaip iškart imami pinigai iš kortelės. Iškart kyla klausimas: kokios kortelės? Tos, kurią tu įdedi į dėžutę prie dviračių – tau nuskaičiuojami pinigai (150 eurų - užstatas už pasiskolintą dviratį; dar vienas niuansas kurio nežinojom – pinigai gražinami po 21d.). Na, bet daug žinosi – greit pasensi, o mes jaunos, gražios, jau su dviračiais iškeliavome ieškoti Penkiasdešimtmečio parko su didžiuliu muziejumi ir Triumfo arka. Šitą be vargo radome.

Aplankėme Meno ir istorijos muziejų, kuriame pamatėme daugybę įvairių kultūrų paveldo, ir palikusios dviračius netoli Europos Parlamento rūmų, nusileidome į metro. Metro mus nuvežė į centrą, kur nusipirkau tiek šokolado, kiek galėjau patempti (tiksliau virš 1 kg - nepamirškime 10 kg lagamino limito). Atrodo, namo grįžome visai pavargusios, tačiau manoji dviračių aistra man neleido nurimti, todėl griebiau iš artimiausios stotelės dviejų ratų transportą, ausinuką ir išvažiavau minti iki miesto centro. Tikriausiai, šis jausmas, kai tu nei karto nesi bandžiusi važiuoti dviračiu lygiaigrečiai su mašinomis, autobusais, tramvajais ir bandai prisiminti iš vairavimo mokyklos kurso dviračių taisykles važiuojant keliu (rankų mostai), ir kai visa eilė mašinų palaukia, kol tu susivoki, jog tau reikia pasukti, bei išlendi į apšviestų Karaliaus rūmų aikštę, yra pats smagiausias dalykas, kurį patyriau kelionėje, ir mintyse prisiminiau Vilniaus merą Artūrą Zuoką, kurį šįkart palaikiau iš visos širdies.

Tačiau vakaras tuo nesibaigė. Susitikom su Briuselyje gyvenančiu fil! Nerijumi, kuris aprodė mums naktinį miestą, ir supažindino su alaus skonių įvairove. Galiu paminėti, jog alus ten išties skanus, tenykščiai lietuviai (ir ne tik) linksmi, na, o po to prisimenu tik, kad po paskutinio baro man būtinai reikėjo dviračio, kuris tąkart kažkaip vinguriavo fil! Rūtos rajono gatvelėmis…

Skaityti toliau »

Romui Kalantai. Su hipiška širdim, skambant „Garbanotam bosistui“

Laisvės alėja… Miesto sodas... ir daug drąsiai „džinsuotų“ žmonių. Kažkada niekas nebūtų patikėję, nebent savo tyliose svajonėse.

Tarp visų džinsuotų buvome ir mes, grupelė korporantų (su „džinsais“ mintyse, na, bent aš tai tikrai). Negaliu kalbėti už visus, tad...
Aš ten buvau ne todėl, kad „reikėjo būti, nes tai yra gražu, pagarba ir visa kita“, aš ten buvau todėl, kad norėjau. Todėl, kad esu laisvos Lietuvos vaikas“ ir galiu BŪTI, kur noriu.

I.Degutienė sakė, kad Romo Kalantos auka, tai „ženklas, kad sovietų imperija sugebėjo Lietuvą okupuoti, bet nepajėgė paversti mankurtais“. Taip. Romas buvo žmogus su istorine atmintimi, aš taip pat esu viena iš jų. Stoviu miesto sode, tik keturiasdešimčia metų vėliau.

Romai, nežinau, ką tu tada galvojai ar jautei... Vieni Tave laiko patriotu, kovojusiu prieš sovietinę santvarką ir ideologiją, kiti iš patrioto padarė hipiu... Savo užrašų knygelėje rašei, kad dėl tavo mirties kalta tik santvarka. Tad gal buvai patriotas su hipiška širdim?

[...] Scenoje pasigirdo orkestras. Jo muzika buvo kažkas panašaus į didelį chaosą. Nežinau, gal tai buvo muzikinė to meto "siaubų" interpretacija, jei taip, tuomet sumanymas pavyko, bent psichologine prasme, jei ne, tai kažkas blogai interpretuoja (greičiausiai aš).

Romai, Tu neįsivaizduoji kokia šauni grupė grojo, kiek tolėliau nuo pagrindinės scenos, kur orkestras „plėšė“ ne tik stygas, bet ir mano nervus.. „Garbanotas bosistas“... Jų muzika išneša į kitą pasaulį arba, šiuo atveju, leido man įsivaizduoti, kaip klausausi pasislėpusi Liuksemburgo radijo. Iš karto pajutau hipiškus tvinksnius savo širdyje, tik gaila, negaliu pajusti, ką reiškia nebūti laisvu, be savo minčių ir individualybės... greičiausiai tai nėra taip paprasta, kaip kartais atrodo paskaičius istorijos vadovėlį, prikištą sausų faktų..

Laisvės alėja ir daug „džinsuotų“ žmonių...norėtusi kiekvieno iš jų paklausti, kodėl jie čia. Kiek skirtingų atsakymų būtų, kažin kiek iš jų būtų tikri ir nesumeluoti...Panašu, kad artėja „netikrumo“ okupacija...Bet..

Romai, miesto sode taip gražiai čiulba „paukščiai“, kai kas rytą einu į universitetą, Tu juk girdi juos, taip?

p.s. Išgirskit savo hipišką širdį ir paukščius, miesto sode 

http://www.youtube.com/watch?v=j2wRTNgEEh8