Partizanas Tigras: gal mano pasėta sėkla ir toliau plis

Sausio 26 dieną korporacijos Neo-Lithuania pirmininkė sen! Rima Aukštuolytė ir fil! Edita Žiulpaitė vyko į mažą kaimelį ant Merkio kranto – Kasčiūnus. Tai buvo mūsų antras vizitas pas Juozą Jakavonį-Tigrą. Partizaną, kurio namų kiemas šiltuoju metų laiku būna nuolat pilnas žmonių. Bet žiemą viskas ištuštėja, kaime lieka vos keturi gyventojai. Pasak paties Tigro, „sargai be algų“. J. Jakavonio namuose jau lankėmės  liepos mėnesį po korporacijos žygio baidarėmis. Tada apžiūrėjome kieme esantį partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago vadavietės bunkerį ir išgirdome J. Jakavonio Tigro pasakojimą apie vieną skaudžiausių Lietuvos istorijos etapų – sovietinę okupaciją

Dzūkijos miškai turi kažką tokio, kas priverčia tave jaustis pakylėtai. Kelionė siaurais miško keliukais, kai aplink save matai vien sniego pusnis palieka neišdildomą įspūdį. Tik įvažiavus į miškus šalikelėje pamatėme partizanams skirtą paminklą. Visiems tiems, kurie išėjo ir negrįžo, savo jaunas galvas paguldė ant Dzūkijos miškų samanų.

Tigras mus pasitiko kartu su savo žmona. Buvome susodinti už stalo, pavaišinti, apžiūrėjome kalnus nuotraukų ir pervertėme ne vieną istorinį dokumentą, knygą, partizanų rašytus eilėraščius...Tiek daug visko sukaupta spintose, o dar daugiau – partizano Tigro atmintyje. 

Visi stebisi, kaip tokio garbaus amžiaus ir nelengvą gyvenimo kelią nuėjęs žmogus puikiai viską prisimena. Datos, vardai, faktai, skaičiai... viską Tigras sulipdo į nuoseklų pasakojimą. Ir kiek beklausytum, norisi dar ir dar. Šįkart išgirdome ne tik pasakojimus apie partizanus ir jų gyvenimą, bet ir šeimininkų pažinties istoriją. Krimtome orkaitėje keptus obuolius su cukraus sirupu. 

Tigras pasakojo, kad tarpukariu Vasario 16-oji buvo labai didelė šventė. Kitame Merkio krante jau buvo Lenkija, tad dzūkai lietuviškas trispalves ant savo stogų keldavo kuo aukščiau. O vėliau vyrai buvo priversti išeiti į miškus. Niekas nebuvo tikras dėl savo likimo. Rusų kareiviai bet kada galėjo ateiti ir iššaudyti sodybų gyventojus. Vyrai pasirinkimo neturėjo – arba kovoti, arba laukti ir stebėti, kaip žudomi giminaičiai ir draugai. Matant neteisybę nei vienas nenorėjo būti nesąžiningas, nes tais laikais garbė buvo daugiau nei žodis.

Pabendravus su Tigru, visai kitaip pradedi vertinti savo gyvenimą. Jo patirtis, skaudžios netektys, nelygioje kovoje kritę draugai – tiek daug J. Jakavoniui ir jo žmonai teko patirti. Bet jie neišsižadėjo savo Lietuvos, nors ji ir pareikalavo iš jų labai daug.

Atsisveikinant susigraudiname visi. J. Jakavonį nustebina žiemą, kai lankytojų nebūna, pas jį atklydę svečiai. Šis šiemet 87 metų sulauksiantis partizanas bučiuoja man rankas ir sako: „Gal mano pasėta sėkla išplis toliau“. Ta sėkla, tai begalinė Lietuvos meilė, nieko nereikalaujant mainais.