Apie karą ir kitus iššūkius

Protestas prieš V. Gergijevo koncertą Kaune Sausio 13-ąją

Tikriausiai niekas negalės prieštarauti, kad geriausiai organizaciją pristato ne šūkiai ar simbolika, o jos narių darbai. Juk visada galima tik daug ir garsiai kalbėti, bet nedaryti nieko. Kita vertus, galima priimti iššūkį ir stoti į kovą.

Žiūrint iš istorinės perspektyvos, lietuviams ne kartą teko ginti savo valstybę. Viduramžiais kovojome kalaviju, po kelių šimtmečių mūsų lietuvybę gynė uždraustas žodis, XX a. pradžioje vėl teko imti ginklus į rankas ir ginti tik ką susikūrusią valstybę. Istorija byloja, kad 1940 metais buvome okupuoti be jokio kraujo praliejimo. Dėl to kai kurie veikėjai iki šiol manipuliuoja šiuo faktu ir teigia, kad SSRS dalimi mes tapome savo valia. Žinoma, niekas negarantuoja, kad, jei būtume stoję į kovą su gerokai galingesniu priešu, mums būtų pavykę apginti savo laisvę, tačiau gal tas nutekėjęs „vienas kraujo lašas“ būtų pakeitęs istoriją.

Galiausiai išaušo Atgimimo laikotarpis, kai lietuvių tauta išsibudino iš sovietinio miego. Nežinau, ar kas tuo metu galvojo, kad įvykiai pasisuks taip, kaip viskas toliau susiklostė. Bet faktas yra tas, kad 1991 metų sausį žmonės plūdo į Vilnių ginti savo šalies, savo vaikų, savo Laisvės. Ir tas kraujo lašas buvo pralietas. Galime tik įsivaizduoti, kokia jėga palaikė beginklius žmones stovinčius prieš ginkluotus sovietinius kareivius. Bet kova buvo laimėta.

O mes šiandien gyvename jau kitais laikais. Nebijome, kad kurią nors dieną gatvėse pamatysime svetimą kariuomenę ar karinę techniką. Nebijome sakyti, ką galvojame. Nebijome būti lietuviais. Vis dėlto tai nereiškia, kad grėsmės neliko. Jau ilgą laiką yra kalbama apie tokį reiškinį kaip informacinis karas. Žiniasklaida yra gerokai galingesnis ginklas nei šautuvas, nes tu gali įteigti žmogui, ką jam galvoti. Ir tas žmogus net nesupras, kad tai jam buvo įteigta.

2012 metų Sausio 13-ąją korporaciją Neo-Lithuania organizavo taikią protesto akciją prieš pasaulinio masto kompozitoriaus V. Gergijevo koncertą Lietuvoje. Šis žingsnis sukėlė susidomėjimo bangą ir sulaukė neigiamos reakcijos, net pačių korporantų tarpe išsiskyrė skirtingos nuomonės. Suprantama, kiekvienas žmogus turi teisę elgtis taip, kaip jam atrodo geriausia. Tomis dienomis populiariausias teiginys buvo tai, jog negalima sieti meno su politika. Atleiskite, mielieji, bet menas ir politika buvo siejami visais laikais. Valstybių vadovai menininkus dažnai pasitelkdavo kaip savo politikos įrankius. Juk jei ilgai kažką kartosi, galiausiai tai taps tiesa. O būtent dėl tokio požiūrio, jog menas ir politika negali būti susiję, menininkai tampa pavojingu ginklu. Nes niekas negali įlįsti į jų vidų ir pažiūrėti, ką jie iš tikro galvoja.

Šiemet Sausio 13-ąją korporantai parodė, kad mes nesame abejingi savo istorijai ir norime, kad ji būtų gerbiama. Žmogus, kuris atvirai reiškia simpatijas SSRS, neturėtų Lietuvoje koncertuoti dieną, kuri yra aplaistyta lietuvių krauju. Galiu drąsiai pasakyti, kad nenorėjome nieko įžeisti. Tik norėjome priminti.

Lietuvoje jau ne pirmus metus svarbių datų metu (vasario 16-oji, kovo 11-oji) atvažiuoja koncertuoti prieštaringai vertinamos rusų grupės ir atlikėjai. Sunku patikėti, kad tai tik sutapimas, kuris kasmet kartojasi. Atrodo, jog viskas gerai: atlikėjai atvažiuoja, lietuviai išperka bilietus, tarsi visi patenkinti. Šioje vietoje norisi priminti per vieną paskaitą išgirstus žodžius: žmogui visada rūpi patenkinti pradinius norus, t.y. apsirengti, pavalgyti, pasilinksminti, bet po to norisi kažko daugiau... Ir tie, kurie jau nori daugiau, išsikelia sau aukštesnius tikslus, pavyzdžiui, įstoja į korporaciją :)

„Žalgirio arenos“ apsauga privertė išmesti laikraščius apie Sausio 13-ąją 

Tu turi būti tarp lyderių

Ar kada susimąstėte, kodėl mes priklausome įvairioms organizacijoms? Vardan idealų? Pomėgių? Pažinčių? Gal, bet greičiausiai tam, kad gyvenimas neapsiribotų vien tik namais ir universitetu. Energingas ir veiklus studentas - aukso gabalas! Visom prasmėm. Yra toks posakis: "jei nori, kad darbas būtų atliktas, patikėk jį labiausiai užsiėmusiam". Vat, tokie studentai ir laukiami tautinėje lietuvių studentų korporacijoje "Neo-Lithuania" (lotyniškas pavadinimas).

Studentai, kurie turi daug energijos ir idėjų, paprastai ieško kaip ir kur jas realizuoti. Lengviausia yra savo tikslus pasiekti su bendraminčiais. Jų ieškodamas, kiekvienas atranda jo norus atitinkančias organizacijas: vieni fotografuoja, kiti šoka, dar kiti dainuoja chore ir t.t. Korporacijos, kaip organizacijų tipas, žavingos tuom, kad jos turi šimtametes tradicijas su savo akademine struktūra, Pro Patria (už Tėvynę) tikslais, studentiškumu, - ir tai yra didžiulis pranašumas prieš kitas organizacijas. 

1922 m. Vytauto Didžiojo universitete įkurta "Neo-Lithuania" tikrai turi gerą vežimą palikimo, dalį kurio žino vien tik Korporacijos nariai: istorija, tradicijos, atributika. Nors Korporacija buvo įsteigta Vytauto Didžiojo universitete, šiandien jos nariais gali tapti visų Lietuvos aukštųjų mokyklų studentai, todėl veiklos sritys yra įvairios ir kiekvienas randa tai ko ieško, o jei neranda - gali pasiūlyti savo idėjas. 

Ko tikisi studentas ateidamas į korporaciją? Išmokti rašyti projektus? Organizuoti renginius? Išmokti vadovauti organizacijai? Taip. Ir dar, mano manymu, be visų šių lengva ranka pasiekiamų rimtų ketinimų, neatsiejama studentavimo dalis - linksmai bei turiningai praleistas laisvalaikis. "Neo-Lithuania" man pasiūlė tokį laisvalaikį, apie kokį svajoja kiekvienas studentas. Geresnių renginių, mano studentavimo metais, Kaune niekas negalėjo studentui suorganizuoti: Vasario 16-oji grojant Kauno Diksilendui, poezijos vakarai, semestro pradžios ir pabaigos šventės ir t.t. Didžiuojuosi, kad esu Korporacijos dalis ir visiems rekomenduoju nepražiopsoti savo laimės valandos ir tapti korporantu. Čia išmokau groti gitara, dainuoti studentiškas dainas, šokti klasikinius ir šiuolaikinius šokius, fechtuotis (!), čia, drauge su bendraminčiais, galėjau keliauti ir turistauti, tik čia susipažinau su kaimyninių šalių korporacijomis bei kitomis studentų organizacijomis. Galiu pasigirti ir naujais pažįstamais, vėliau tapusiais verslo kolegomis ir partneriais. Toks iššūkis, kaip renginių organizavimas gana greitai tapo jaukia kasdienybe, ir dar nutiko daug daug kitų labai gerų dalykų. 

Pasakysiu paprastai: jei skaitai šį įrašą - tu turi būti tarp lyderių. Įstot į Korporaciją gali tik studijuodamas, nes paskui... bus per vėlu. Vėliau, baigęs studijas, galėsi tapti tik Korporacijos mecenatu arba garbės nariu. Tai primenu kiekvienam savo pažįstamam studentui. 

Pabaigai vieno svečio pasakojimas "pro rakto skylutę" apie vieną iš didžiausių Korporacijos renginių - Alutį.

Už vaizdo įrašą ačiū sen! Kęstučiui, kuris puikiai pasirūpino savo svečiu :) 

Fil! Ramunė

Naujajame korporancijos blog'e atsiradus kelioms gan dalykiškų straipsnių apžvalgoms, nutariau pasidalinti su visais linksmesniu pasakojimu apie vieno italo apsilankymą neolithuanų rūmuose. Pasakojimas išspausdintas Džiuzepės Salvatoriaus knygoje  „Lietuva vakar ir šiandien“ (1932).

O visiems ne korporantams siūlau vasario 9d. 18val. ateiti pas mus į Svečių Vakarą ir patiems įsitikinti, "ką reiškia pakliūti sueigon jaunuolių su atspariais skrandžiais, stipriais balsais ir dosnia širdimi".

Skaityti toliau »

Trimetės "Filiae Lithuaniae" veiklos apžvalga

Norėdama išlaikyti darnią pusiausvyrą - e.pavelde iškapsčiau trumpą žinutę apie studenčių korporacijos "Filiae Lithuaniae" veiklą. Apžvalga "Keli bruožai iš Filiae Lithuaniae korporacijos veikimo" publikuotas 1931 m. gruodžio 15 d. "Studentų balso" 1 numeryje. Parengtas paslaptingos "Korporantės" korporacijai "Filiae Lithuaniae" minint savo trečiąjį gimtadienį. Malonaus skaitymo ;)

Studentų korporacijų "Neo-Lithuania" ir "Lettonia" draugystės sutarties pasirašymas

Fil! Nerijus Skruodys vakar skelbtame įraše aptiko, kad draugystės sutartis su latvių studentų korporacija "Lettonia" buvo pasirašyta švenčiant "Neo-Lithuania" penkioliktą gimtadienį - 1937 m. lapkričio 14 d.

Proginiame "Akademiko" numeryje draugystės sutarties pasirašymas apsakytas detaliau, todėl dalinuosi žurnalo skiltyje "Akademinis gyvenimas" publikuotu straipsniu "Neolituanų ir lettonų draugiškumo sutarties pasirašymas". Galbūt bus įdomu susipažinti su iškilmių eiga ar pasisemti idėjų artėjančiam Korporacijos jubiliejui.

Tyliai sufleruoju, kad paspaudus pele ant paveikslėlio - jis padidėja - taip patogiau skaityti :)

Noriu pasidalinti labai neblogos svetainės www.epaveldas.lt nuoroda. Šioje svetainėje galima gana paprastai aptikti tarpukario spaudoje publikuotas žinutes apie Korporaciją (tereikia paieškos laukelyje suvesti raktinius žodžius "neolituanai", "korporantai", "studentų korporacija", "Neolituania" ir pan). Jų būta visokiausių: nuo trumpų informacijų įrašų apie studentų leidžiamą spaudą ir pašaipių eilėraštukų iki detalių Korporacijos švenčių aprašymų ir publikuotų garbės narių sveikinimų, perskaitytų organizacijos sukakčių progomis. Neatmesčiau prielaidos, kad daugumą straipsnių parašė patys korporantai, galbūt dirbę tų periodinių spaudinių redakcijose ar turėję ten gerų bičiulių. Man atrodo nelabai tikėtina, kad Klaipėdos dienraštis galėjo taip stipriai domėtis mūsų korporacija, kad būtų pirmajame puslapyje išspausdinęs Prezidento A. Smetonos sveikinimo kalbą, pasakytą korporacijos "Neo-Lithuania" keturioliktojo gimtadienio proga. Manyčiau, kad labiau tikėtina prielaida apie žiniasklaidoje, kuri tada dar taip nebuvo vadinama, dirbusius neolithuanus. Ir tai nieko blogo, priešingai - rodo jų veiklumą ir pastangas garsinti savo korporaciją, demonstruoti žinomų asmenų jai rodomą prielankumą bei jos žinomumą.

Štai mano minėtas Prezidento Antano Smetonos sveikinimas "Neolituania prima inter paris", publikuotas 1936 m. Klaipėdoje leisto laikraščio "Vakarai" 270 numeryje:

"Korporacija Neolituania yra prima inter pares, lygiomis pirma tarp kitų korporacijų. Ji pirma davė pradžią mūsų universitete studentų organizacijoms, ji pirma iškėlė reikalą mokytis ir auklėtis tautiška linkme, pramintą mūsų didžiųjų tautos gaivintojų, kaip Basanavičius, Kudirka, Maironis, Tumas-Vaižgantas ir kiti. Kai taip, tai neolituanams reikia rodytis pirmiems moksle, pirmiems gerą būdą auklėjantis, pirmiems visur, kur tik reikalingas geras, darbas mūsų tėvynei ir mūsų tautai. Aš kalbu apie neolituanų pareigą, bet nekalbu apie jų teisę. Tik pasakysiu, kad bėgimo lenktynėms yra dėsnis: kas pirmesnis, tas geresnis, o kultūros darbe atžagariai: kas geresnis, tas pirmesnis. Šita prasme mokslo jaunimas turėtų vertinti savo ateities teisę.

Skaityti toliau »

Georg Mühlberg "Cantus", 1900. 

Pirmą kartą apie krambambulį išgirdau draugų vestuvėse, kuomet nuo stalo pakilęs būrelis korporantų su trenksmu užplėšė "Krambambulį" - tradicinę korporantų dainą apie kadaise studentų mėgtą stiprųjį alkoholinį gėrimėlį, be kurio šieji negalėjo nė papietauti. O jau vien ko vertas painus priedainis, kurio, paragavęs tikrojo krambambulio, sklandžiai nė neišdainuotum:


Ei, juli juli...
Tuomet, kai mes juli juli, 
Kai išgeriam, krambabuli, 
Kram krim krambambuli, krambambuli.
Po šimts velnių, krambambuli,
Po šimts velnių krambambuli,
Kram krim krambabuli, krambambuli!

Skaityti toliau »