Kalantinės

Jaunuoliai Kaune, miesto sode, po R. Kalantos susideginimo (foto pasiskolinta iš čia)

Nežinojau, kaip geriau pavadinti šį įrašą. Nesiruošiau nei naršyti po 41 metų senumo įvykius, nei kalbėti apie tų įvykių demoralizavimą ir kryptingas interpretacijas. Istoriją apie Kauno muzikinio teatro kiemelyje užsiliepsnojusį devyniolikmetį žinote visi. Ir apie jaunuolių minią susirinkusią Kaune po Romo mirties. Ir apie operatyvų saugumiečių darbą. Ir apie tinkamas psichiatrų išvadas. Todėl geriau prisipažinsiu, kad kartais gailiuosi, jog nemačiau to savomis akimis ir bijau, kad jei būčiau tada gyvenusi, tikriausiai taip pat būčiau stovėjus toje jaunimo minioje ir būčiau gavusi numerį kurioje nors iš milicijos archyvuose saugotų fotografijų. Tačiau svarbiausia, kad prieš tai dar būčiau gyvenusi ta unikalia pasipriešinimo akimirka. Ir per daug negalvojusi apie būsimas pasekmes. Nes toks mano būdas.

Jaunimo eitynės Kaune 1972 m. (foto pasiskolinta iš čia)

Per Kalantines visuomet prisimenu savo mamos pasakojimą apie 1972 m. pavasarį. Ji tuo metu studijavo Kaune ir dirbo miesto centre įsikūrusioje bibliotekoje. Mano mama pasakoja, kad tą dieną žvilgterėti pro langą į Laisvės alėją paragino vis stiprėjantis šurmulys: susikibę už parankių muzikio teatro link plaukė būriai vaikinų ir merginų - džinsuotų, ilgaplaukių, dainuojančių. Mama pasakoja, kad per pietų pertrauka ištrūkusi "pasivaikščioti" matė juos besibūriuojančius miesto sode. Matė ir profesionaliai dirbusius milicininkus bei spec.pareigūnus.

Po tos dienos, kaip ji pasakoja, dingo dalis bibliotekoje iki tol besilankiusių studentų, kurie vėl atsirado praėjus dešimčiai metų ar tik atkūrus Nepriklausomybę. Gerokai pasenę ir šiek tiek sužaloti. O netrukus po Kalantinių bibliotekoje apsilankiusi milicininkė dalinosi jaudinančiais įspūdžiais, kaip areštinėje smagiai "bananais" lupo gražias džinsuotas merginas. Tikriausiai, kad už viską. Už "Laisvę Lietuvai!", už viršvalandžius, už jaunystę ir už "importinius" džinsus.

Ir tuomet galvoju apie du dalykus. Apie tą visišką neviltį, kuri turi prislėgti žmogų, kad jis paaukotų gyvybę už Laisvę. Kad atimtų savo gyvybę iš jį pavergusio ir golemu verčiančio režimo. Tam, kad sujudintų nebetikėjimo Laisve pamatus, kad išprovokuotų mintis apie nepriklausomybę ir įkvėptų norą priešintis. Ir dar su tokiu gumulu galugerklyje galvoju (o gal daugiau jaučiu) apie tą beatodairišką pokyčių nuojautą ir pulsuojančią įtampą dėl tuoj tuoj prasidėsiančio... sukilimo.

Prisipažinsiu, kad šiandien džiaugiuosi, kad mano mama išėjusi per pietų pertrauką "pasivaikščioti", grįžo į darbą, o ne papuolė į rankas tai entuziastingai milicininkei. Gal dėl visko kalti džinsai, kurių mano mama tuomet neturėjo?

Kvietimas į mitingą R. Kalantos atminimui (foto pasiskolinta iš čia)