2013 m. vasario 27 d., trečiadienis

T.L.S. korp!Neo-Lithuania išvyka į Estiją


     Šių metų vasario 23-25 dienomis spalvūnai sen!Mantas ir sen!Algis kartu su jun!Jonu ir jun!Rolandu dalyvavo Estijos nepriklausomybės dienoje Tartu mieste.

       Svečiavomės pas korp!Vironia bei korp!Sakala narius jų rūmuose. Mūsų kelionės tikslas buvo ne tik aplankyti mums draugiškas Estijos korporacijas ir tinkamai paminėti jų nepriklausomybės dieną, bet ir aptarti keletą svarbesnių klausimų su korp!Vironia. 

       Šeštadienio rytą kompanija išvyko iš Kauno, važiavo „kelio“ pavadinimą turinčiais Latvijos keliais ir vakare sudalyvavome korp!Sakala organizuotoje nepriklausomybės dienos šventėje. Jos pradžioje buvo įteiktos korp!Neo-Lithuania dovanos, puikiai papildytos išraiškinga sen!Manto kalba. Ceremonijoje susitikome korp!RePublica korporantus, su kuriais ne tik diskutavome, bet ir  su „Prozit“ kėlėme bokalus. Šventės organizatoriai tikrai verti pagyrimo: vakarui pasiruošta gražiai,  atvyko nemažai svečių iš kitų korporacijų, grojo smagi muzika ir galėjome gėrėtis  pastatytu spektaklis. Šventės pabaigą vainikavo daina, traukta aukštai rūmų bokšte, bei didelis tortas, kurio, deja, neparagavome.

      Antroji diena prasidėjo nepriklau-
somybės dienos minėjimu. Vėliavų rikiuotėje stovėjome kartu su korp!Vironia, iškilmingų kalbų ir patriotinių dainų, Estijos himno. Pasibaigus minėjimui, korp!Vironia rūmuose buvo paruošti pietūs su sena tradicija – po himno sugiedojimo išgerti 50g degtinės. Dovanų įteikėme 6 alaus butelių laikiklį su išgraviruotu korporacijos pavadinimu ir knyga. Vietoje deserto nuvykome į Gineso rekordų knygą įrašytą patį aukščiausią barą pasaulyje, kur pakėlėme keletą „Prozit“ ir tęsėme diskusijas aktualiomis temomis. Vėlų vakarą dar pasimėgavome vyriška pirtele, kuri, drįsiu teigti, dar labiau sustiprino sėkmingo bendradarbiavimo ir ryšių su korp!Vironia pamatus. Galiausiai trečiąją kelionės dieną pasigrožėjome rytiniu Tartu, pasivaikščiojome po senamiestį, įsigijome keletą suvenyrų ir susipakavę daiktus išrūkom atgalios į namus.

       Kelionė buvo labai vykusi, ledai pralaužti, o ir  tolimesnės viešnagės jau suplanuotos. Esame dėkingi korp!Vironia už smagų sutikimą, puikiai praleistą laiką, patogią nakvynę ir puikią, puikią sauną!

jun! Rolandas

2013 m. vasario 26 d., antradienis

Kai menas lieka nesuprastas

Kaunas, kaip ir kiekvienas kitas Lietuvos ar Pasaulio miestas, kenčia nuo gatvės menininkais save vadinančių rašinėtojų ant sienų. Ne vienas įspūdingas tarpukario modernizmo pastatas yra aprašinėtas nesuprantamais žodžiais ar ženklais. Būtent šie beverčių ženklų terliotojai ant sienų yra kalti dėl to, jog tikrasis gatvės menas lieka nepastebėtas.

Skaityti toliau »

2013 m. vasario 16 d., šeštadienis

Partizanas Tigras: gal mano pasėta sėkla ir toliau plis



Sausio 26 dieną korporacijos Neo-Lithuania pirmininkė sen! Rima Aukštuolytė ir fil! Edita Žiulpaitė vyko į mažą kaimelį ant Merkio kranto – Kasčiūnus. Tai buvo mūsų antras vizitas pas Juozą Jakavonį-Tigrą. Partizaną, kurio namų kiemas šiltuoju metų laiku būna nuolat pilnas žmonių. Bet žiemą viskas ištuštėja, kaime lieka vos keturi gyventojai. Pasak paties Tigro, „sargai be algų“. J. Jakavonio namuose jau lankėmės  liepos mėnesį po korporacijos žygio baidarėmis. Tada apžiūrėjome kieme esantį partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago vadavietės bunkerį ir išgirdome J. Jakavonio Tigro pasakojimą apie vieną skaudžiausių Lietuvos istorijos etapų – sovietinę okupaciją

Dzūkijos miškai turi kažką tokio, kas priverčia tave jaustis pakylėtai. Kelionė siaurais miško keliukais, kai aplink save matai vien sniego pusnis palieka neišdildomą įspūdį. Tik įvažiavus į miškus šalikelėje pamatėme partizanams skirtą paminklą. Visiems tiems, kurie išėjo ir negrįžo, savo jaunas galvas paguldė ant Dzūkijos miškų samanų.

Tigras mus pasitiko kartu su savo žmona. Buvome susodinti už stalo, pavaišinti, apžiūrėjome kalnus nuotraukų ir pervertėme ne vieną istorinį dokumentą, knygą, partizanų rašytus eilėraščius...Tiek daug visko sukaupta spintose, o dar daugiau – partizano Tigro atmintyje. 
Visi stebisi, kaip tokio garbaus amžiaus ir nelengvą gyvenimo kelią nuėjęs žmogus puikiai viską prisimena. Datos, vardai, faktai, skaičiai... viską Tigras sulipdo į nuoseklų pasakojimą. Ir kiek beklausytum, norisi dar ir dar. Šįkart išgirdome ne tik pasakojimus apie partizanus ir jų gyvenimą, bet ir šeimininkų pažinties istoriją. Krimtome orkaitėje keptus obuolius su cukraus sirupu. 

Tigras pasakojo, kad tarpukariu Vasario 16-oji buvo labai didelė šventė. Kitame Merkio krante jau buvo Lenkija, tad dzūkai lietuviškas trispalves ant savo stogų keldavo kuo aukščiau. O vėliau vyrai buvo priversti išeiti į miškus. Niekas nebuvo tikras dėl savo likimo. Rusų kareiviai bet kada galėjo ateiti ir iššaudyti sodybų gyventojus. Vyrai pasirinkimo neturėjo – arba kovoti, arba laukti ir stebėti, kaip žudomi giminaičiai ir draugai. Matant neteisybę nei vienas nenorėjo būti nesąžiningas, nes tais laikais garbė buvo daugiau nei žodis.

Skaityti toliau »

2013 m. vasario 9 d., šeštadienis

Merginų arbatėlė 2013

Vasario 2 dienos ankstyvą popietę korporacijos merginos rinkosi Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centro Grožio studijoje. Net 16 juniorių, senjorių ir filisterių nusprendė, kad praėjus viduržiemiui ir artėjant vasario 16-ajai būtina pasigražinti.

Grožio studijoje mus draugiškai pasitiko makiažo specialistė. Ji ne tik atsakinėjo į užduotus klausimus apie grožį, bet ir pasakojo apie gražinimosi įmantrybes – kaip tinkamai pasirinkti ir pasidaryti makiažą, kaip jį priderinti prie būdo ir “neužsidėti klouno kaukės”. Savo meistriškumą specialistė pademonstravo padarydama prie akių ir drabužių spalvos tinkantį, dieninį makiažą fil! Vidmantei.


Toliau sekė antroji susitikimo dalis – šmaikštus pokalbis-konsultacija su plaukų priežiūros specialistu (kirpėju), kuris mielai dalijosi profesionalia patirtimi ir patarimais. Merginos jam klausimų negailėjo – juk reikia ir mamų, močiučių išmintį patikrinti ir gražius bei sveikus plaukus turėti. Sužinojome ir neįtikėtinų dalykų, kurie pravers drąsiausioms avantiūristėms -  spalvota kalkė ir sausas gėrimas „YUPI“ irgi gali nudažyti plaukus (jei, paskaitę šią žinutę, išbandysite šiuos patarimus – labai norėtume išgirsti apie rezultatus J).

Po grožio pamokų buvo rimtoji susitikimo dalis – merginos sėdo prie pietų stalo aptarti gėlyčių nešiojimą ir kitą merginų veiklą korporacijoje. Paslapčių neatskleisime, bet diskusijos buvo konstruktyvios ir spalvingos, o juoko ir planų tikrai netrūko.

Jun! Živilė

P.S. Magistra sen! Jurgita labai dėkoja visoms susirinkusioms ir tikisi, kad pavyks tokius „mergaitiškus pusdienius“ suorganizuoti dažniau nei kartą per metus J

2013 m. sausio 31 d., ketvirtadienis

Kruvinieji 1991 metų Sausio įvykiai: neolituanai parodė, kad juos galima paminėti ne tik prie TV ekranų

     Sausio 13-toji yra ypatinga diena kiekvienam Lietuviui. Šią dieną minime drąsių Lietuvos piliečių ryžto, pasiaukojimo ir tikėjimo pergalę prieš godumą ir okupaciją. Ilgai ši valstybingumo šventė buvo itin jautri ir turėjo gedulingą atspalvį - tamsią naktį Tėvynės laisvei apginti gyvybes paaukojo 14 Lietuvos patriotų, ne vienas tūkstantis rizikavo tuo pačiu. Tie, kurie atsimena tos nakties įvykius, turbūt niekad jau nepamirš tų jausmų, kurie tada užgimė mažose ir didelėse širdyse. Mano atmintyje ilgam įsirėžė mirgantis nacionalinės televizijos kanalo vaizdas ir klausimas:
-Mama, o kas dabar bus?, - ir po jo sekęs atsakymas,- Nežinau, vaikeli, nežinau...

     Metams bėgant į priekį požiūris kinta, tai, kas anuomet mums kėlė graudulį ir baimę, šiuo metu virsta pasididžiavimu tauta, žmonių stiprybe, nepalaužiamu ryžtu ir tikėjimu. Teikia vilties, kad svetimėjančių žmonių širdyse išliko vienybės dvasia, supratingumas, meilė Tėvynei. Gausybėje tą dieną vykstančių renginių skirtų įvykių minėjimui, pamatai, kad žmonės tikrai nėra abejingi, jog tai vis dar svarbu, ne tik tiems kurie atsimena, bet ir jaunajai kartai, kurie šių įvykių atminti negali. Tada supranti, kad tos nakties žuvusiųjų auka nenuėjo veltui.

     Neolituanai Sausio 13-osios minėjimą pradėjo sausio 12 d. vykusiame bėgime nuo Antakalnio kapinių iki Televizijos bokšto. Bėgimas, simboliniu pavadinimu „Gyvybės ir mirties keliu“, prasidėjo dalyvių registracija ir apšilimu, šventinėmis kalbomis. Bėgime dalyvavo ~ 3000 dalyvių, nemažą dalį bėgusiųjų sudarė karininkai ar sukarintos organizacijos, bet tarp bėgikų galėjai išvysti ir garbaus amžiaus senjorų ar vaikų, medalį gavo ir distanciją kartu su šeimininku įveikęs šuo. Sutikome kolegų iš korp! SAJA, bei korp! Fraternitas Lituanica. Kiekvienam dalyviui įveikusiam 9  kilometrų atstumą buvo įteiktas simbolinis medalis, galėjome pasivaišinti arbata ir bandelėmis. O pats didžiausias prizas – pasididžiavimas, kad, nepaisant žiemos, netrumpos distancijos ar didžiulės įkalnės, mes distanciją įveikėme. Kad kolegos kelyje vienas kitą drąsino, ragino ir, kur reikėjo, stabdė, jog greta bėgusiųjų šypsenose buvo kažkas savo, bendro. Gerai nusiteikusių bėgikų LRT žurnalistai klausinėjo, ką jiems reiškia ši diena, Tėvynė ir žuvusiųjų auka, kas paskatino sudalyvauti bėgime, buvome pakalbinti ir mes.

     Tą patį vakarą jau gausesnis korporantų būrys susirinko prie Televizijos bokšto vykusiame iškilmingame gėlių padėjime prie memorialinės lentos, bei laužo uždegime. Užsukome ir į bokšto vidų, apžiūrėjome atminimui skirtą ekspoziciją. Vėliau patraukėme prie Seimo rūmų kur taip pat degė laužas, vyko koncertas. Neolituanų kepurėlės neliko nepastebėtos, neretai teko išgirsti: „O, studentai!“ Nedaug žmonių žinojo, kad tai ne šiaip studentiškos kepurėlės, o korporantiškos, bet atsirado ir vienas kitas, kuris galėjo pasakyti, kokios tiksliai tai korporacijos atributika.

Sausio 13-ąją sudalyvavome vėliavos pakėlimo ceremonijoje. Apsilankėme šventose mišiose Katedroje. Trumpai pasišildę kavos puodeliu kavinukėje nužingsniavome į Genocido aukų muziejų. Apžiūrėjome įdomią ekspoziciją, primenančią Lietuvos sunkų kelią į laisvę, patirtas negandas ir žmonių aukas. Muziejaus knygoje palikome įrašą apie mūsų apsilankymą. Įsiamžinę prie muziejaus iškabos visi buvome pakviesti pietų pas pirmininkę sen! Rimą Aukštuolytę.




Sausio 13-osios renginiuose dalyvavo: fil! Vytautas Danilevičius, sen! Aurelija Taločkaitė, sen! Algirdas Liutkus, fil! Eglė Šinkūnaitė, fil! Edita Žiulpaitė, sen! Rima Aukštuolytė, sen! Jurgita Čepulytė, Giedrius Globys, jun! Rimvydas Česonis, jun! Mantas Narbutas.

2013 m. sausio 16 d., trečiadienis

Studentiška kepuraitė

Korporacijos Filiae Lithuaniae kepuraitės
Korporantai su kepurėlėmis (fotografija pasiskolinta iš čia)


Apie studentišką kepuraitę pirmą kartą išgirdau iš mamos. Ji man pasakojo apie savo studentiškus metus, apie dėstytojus, mokslus ir paminėjo, kad tuomet visi studentai turėjo kepuraites - aksomines ir su snapeliais. Pabandžiau mintyse savo mamai uždėti tokią kepuraitę ir ilgai nesvarsčius nusprendžiau, kad nieko čia gražaus kažkokia kepuriūkštė su kazirka. Dabar galvoju kiek kitaip, bet tada, dar gimnazistei, man buvo nesuprantamas studentiškos kepuraitės žavesys. Ir tiesa, ne, mano mama mokėsi tais blogaisiais sovietiniais laikais, o ne prie Smetonos.

Grįžkim nuo Smetonos prie studentiškos kepuraitės. Savąją gavau korporacijai "Neo-Lithuania" švenčiant 80-ies metų sukaktį. Būtent tą lapkričio 9 dieną juodą nuo galvos ant galvos keliaujančią fukso kepurėlę iškeičiau į žalio aksomo korporantišką kepuraitę ir korp! Filiae Lithuaniae juostelę. Smagu buvo neapsakomai! Vaikščiojau kaip su karūna ir ilgai nelaukus jos vidinėje pusėje įrašiau savo įstojimo į Korporaciją metus ir semestrą - 2001 I. Štai, taip - mano kepuraitė.

Tuomet pradėjau galvoti, kad neblogai būtų, jei universitetai grąžintų į madą šį studentišką atributą. Tegu kiek senamadišką ir nelabai praktišką, kad ir dėvimą vien akademinių švenčių metu, bet studentišką. Įsivaizduokit, traukia būrelis kepurėtų vaikinų, o bobulytės, susėdusios ant suoliuko po medumi varvančiomis Laisvės alėjos liepomis, ilgesingai sako: "studentai eina". Ach... gražu, ar ne? Man gražu. O ar kada nors bandėte sugalvoti, kaip ir kur buvo pradėtos dėvėti studentiškos kepuraitės? Akivaizdu, kad ne Lietuvoje, bet tada kur? Vokietijoje? Švedijoje? Italijoje?

Skaityti toliau »

2013 m. sausio 15 d., antradienis

Lyrinis nukrypimas apie Venecijos tapybos mokyklos renesanso dailę

           
          Terminas „Renesansas“ (pranc. Renaissance – atgimimas) dažniausiai yra taikomas kalbant apie Vakarų Europos istorijos laikotarpį nuo XIV a. pradžios iki XVI a. vidurio ar pabaigos. To meto raštuose šis terminas dažniausiai naudojamas norint atspindėti naują atgimimo dvasią mene. Bene ryškiausiai Renesansas skleidėsi Italijoje. Meno atgimimo idėją išvystė florentietis meno istorikas Giorgio Vasari (Džordžio Vazari). Veikale „Garsiausių italų architektų, tapytojų ir skulptorių gyvenimo aprašymai“ (1550) jis teigė, kad menas Italijoje atgimė apie 1250 m., ir perėjęs „vaikystę“ bei „jaunystę“, XVI a. subrendo. Renesanso dailėje pradėjo skleistis visiškai nauji bruožai: pradėjo ryškėti individualizmo tendencijos, humanizmas, antropocentrizmas, susiformavo pasaulietinės kultūros tendencijos, atsirado naujos technikos, ėmė formuotis žanrai, pakito menininko samprata. Visos šios naujovės puikiai atsispindi italų renesanso menininkų darbuose. Sandro Botticelli (Sandro Botičeli), Donatello (Donatelo), Leonardoda Vinci (Leonardo da Vinči), Raffaello (Rafaelo) ir kiti menininkai yra neatskiriamos Renesanso epochos ikonos Italijoje.


VENECIJOS DAILĖS MOKYKLA

             Italijos Renesansas vystėsi atskiruose miestuose - valstybėse, kuriose susiformavo atskiros dailės mokyklos. Išskirti vertėtų Venecijos tapybos mokyklą, kuri susiformavo dar ankstyvuoju Renesanso laikotarpiu, o suklestėjo XVI amžiuje. Ryškiausi Venecijos tapybos mokyklos dailininkai yra Tiziano Vecellio (Ticianas Večelio), Paolo Veronese (Paolo Veronezė), Jacopo Comin-Tintoretto (Jakopo Komin-Tintoreto). Jų kūryba priskiriama vėlyvajam Renesansui, tačiau nereiktų pamiršti ir ankstyvuoju Renesanso laikotarpiu kūrusio Giovannio Bellinio (Džiovanio Belinio), bei brandžiojo Renesanso laikotarpio dailininko Giorgione (Džordžonė).

Tintoretto "Paskutinė vakarienė"
            Ryškiausių Venecijos tapybos dailininkų darbuose skleidėsi vėlyvojo Renesanso laikotarpio bruožai, bei tik Venecijos mokyklai būdingi savitumai. Vėlyvajam Renesansui būdinga: dramatizmas (ryškus Tintoretto darbuose), spalvinė įtampa (matoma taip pat Tintoretto, bei užuomazgos Giorgiones darbuose), šviesotamsos kontrastai (Tintoretto, Tiziano), sudėtingos didžiulių matmenų kompozicijos (Veronese). Venecijos dailės mokyklai būdingas savitas vaizdavimo tipas, jos įtaką patyrusių dailininkų darbuose ypač išpopuliarėjo gulinčios nuogos moters aktas ir muzikos instrumentų vaizdavimas. Venecijos dailės mokyklos kūriniuose suklestėjo peizažinė tapyba, kurios užuomazgos matomos jau Bellinio darbuose. Didžiausią dėmesį šios mokyklos dailininkai skyrė spalvai ir šviesotamsai, mažiau domėjosi piešiniu. Dėl specifinių klimato sąlygų išpopuliarėjo aliejinė tapyba, kuri leido sukurti naują, vaiskesnį, gilesnį ir išraiškingesnį paveikslų koloritą. Venecijos tapytojų darbuose matoma darni sintezė tarp epochos laikotarpio bruožų bei Venecijos mokyklai būdingų savitumų.


Skaityti toliau »

Gaudeamus Igitur! Copyright © 2011 | Template design by O Pregador | Powered by Blogger Templates